Premjeras Andrius Kubilius ir jo partija mums ne kartą sakė, kad šventės esą baigiasi ir reikia pradėti dirbti – tik taip susimokėsim drastiškai padidintus mokesčius. Tiesa, ne visi tą gali vienodai padaryti – kai kam dirbti savo darbo žūtbūt nenori leisti premjero kolegos jo partijoje ir Permainų koalicijoje. O kai kurios valstybės institucijos – tarp jų Vadovybės apsaugos departamentas (VAD) – aiškiai neturi, ką veikti, ir neturėtų būti dosniai finansuojamos krizės sąlygomis, nes užsiima tiesiog niekais.
„Kakadu“ žiūrovai
Kad yra tokia laida „Kakadu“, pirmą kartą išgirdau Šarūno Jasikevičiaus dėka. Medalio olimpiadoje nelaimėjusi ir ant viso pasaulio pyktelėjusi žvaigždė tuomet supainiojo viešą renginį ir viešą erdvę su privačiu miegamuoju ir infantilų įniršį išliejo ant kolegės žurnalistės. Spauda pranešė, kad krepšininkas pasipiktino, nes buvo nufilmuotas jo apsikabinimas su „Kakadu“ spec. korespondente“. Tiek ir težinau apie tą laidą – dar žiniasklaida pranešė „spec. korespondentės“ pavardę.
Net ir gavęs šią informaciją neradau nei laiko, nei noro pasižiūrėti bent vienos laidos, o štai „Paparacus“ gal kokį kartą ir mačiau, bet neprisimenu, apie ką, – stengiuosi atminties neužkrauti tuo, kas manęs apskritai nedomina. Kas kita – parlamento nariai ir ypač išmintingoji Seimo valdyba. Argumentuodami keistus apribojimus žiniasklaidai, jos nariai pirmiausia prabilo būtent apie „Kakadu“, „Paparacus“ ir kitus panašaus tipo šedevrus. Ir ne bet kaip – o žinovų tonu. Pasirodo, jie ne tik nuolat žiūri šias laidas, bet ir turi laisvo laiko bei energijos analizuoti jų turinį bei poveikį parlamento darbo efektyvumui ir autoritetui.
Kakadu narvelio sargybiniai
Ką padarysi – tautos išrinktieji yra laisvi pasirinkdami, ką jiems žiūrėti ir su kuo kovoti, tačiau jiems į pagalbą ateiti pašauktų institucijų sąraše esantis VAD dirba labai jau neprofesionaliai, o tiksliau – imituoja veiklą – tuo įsitikinau pats. Nepatikėčiau jiems saugoti net ir Kakadu narvelio.
Antradienį redakcijoje suskambėjus telefonui ir mano kolegei atsiliepus, asmuo, prisistatęs Vadovybės apsaugos departamento pareigūnu, ėmėsi teirautis apie mano kuklią personą. Pirmiausia paklausė – ar esu „etatinis“ žurnalistas, kad ir ką tai reikštų. Vėliau, išsiaiškinus, kad dirbu pagal autorinę sutartį, buvo paprašyta pažymos, kad aš tikrai ir toliau dirbsiu „Balsas.lt“, nes to esą reikia akreditacijai Seime pratęsti, o „Sodros“ duomenų bazėje žinių apie tai, kad dirbu redakcijoje, jie neaptikę.
Pažymoje, kuri esą būtinai reikalinga įsegti į kokią nors bylą, nėra absoliučiai jokios naujos informacijos – akreditacijos anketoje, atiduotoje Seimo kanceliarijai, yra tie patys duomenys, tas pats įmonės antspaudas ir vadovo parašas – aiškiai išreikštas redakcijos interesas, kad galėčiau dirbti Seimo rūmuose.
Pradžioje pagalvojau, kad tai normalus rutininis pasiteiravimas – nenorinčių apsunkinti savęs rimtu darbu biurokratų vykdomas nereikalingų popiergalių kaupimas. Neketinau tądien lankytis Seime, bet eidamas pro šalį paeksperimentavau ir likau gerokai nustebęs: mano elektroninis leidimas į Seimą – neveikia.
Prašymas pratęsti akreditaciją buvo pateiktas laiku – dar prieš gruodžio 15 d., kaip to reikalavo Seimo ryšių su visuomene skyrius. Kadangi iš viso redakcija buvo pateikusi prašymus akredituoti tik 2 žurnalistus ir du operatorius – jokių papildomų veiksmų nebereikėjo.
Gynyba nuo priešų – pažymomis
Jokių parlamento vadovybės nustatytų tvarkų ir betvarkių lyg ir nesu pažeidęs, tad galimi du variantai. Pirmas – šventės baigėsi ne visiems, kaip mano A. Kubilius, ir kažkas kažko laiku nesuspėjo. Antras – VAD turi rimtą pagrindą manyti, kad keliu grėsmę Kakadu Respublikos valdžiai. Kitaip nelabai aišku – kam ten knistis po „Sodros“ duomenų bazes ir prašyti pažymų, kuriose kažkodėl dar nereikalaujama patvirtinti, kad nesprogdinsiu jautriųjų papūgėlių narvelio.
O gal VAD mėgina išsiaiškinti, ar aš ne iš tų garsiųjų bulvarinių laidų? Atrodo, kad tai būtų ne visai jo funkcijos, bet, tarkime, – kažkas juk turi aptarnauti liguistą, persekiojimo ir didybės manijos nukamuotų Seimo vadovų vaizduotę. Bet net ir tuomet kažkokios pažymos čia vis tiek niekuo dėtos. Kad „Balsas.lt“ dirbu nuolat ir rašau būtent politikos, o ne papūgų ar miegamųjų temomis, galima įsitikinti pasinaudojant „google.com“ paslaugomis. Ten netgi yra informacija apie tai, kad priklausau žurnalistų profesinei organizacijai – Lietuvos žurnalistų draugijai. Tad atitinku visus realius ir net Seimo valdybos išsigalvotus atpažinimo kriterijus. Bet „googlinti“ irgi yra darbas, ypač jei mėginama tai daryti kruopščiai. Paprasčiau įsisegti pažymą.
Išvada tik viena – Lietuva turtinga šalis. Valstybė finansuoja beprasmiškų popierių (miško negaila?) kaupimą ir savo vadovų fiktyvią apsaugą nuo besivaidenančių priešų. Fantazija beribė, tad mokesčius gali tekti dar ne kartą padidinti – pasaulyje juk tiek daug papūgų ir kitokių grėsmingų sutvėrimų.
