Komentarai ir analizė

Tėvynės Sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD) ir iš kompartijos į rožės laistytojus mutavusi nomenklatūra, gyvuliuojanti po Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) iškaba, seniai turėjo bendrą abiem svajonę, kurią mėgdavo visaip ideologiškai ir politologiškai propaguoti. Tai dvipartinė sistema. Patirtis - yra Visus aplink (dešinėje) prariję ir formaliai apsikrikštiję konservatoriai jau turi nemenką kolaboravimo su „amžinaisiais priešais“ patirtį.

Įžengėme į 20-uosius nepriklausomybės atkūrimo metus, tačiau nesame patenkinti valstybėje įsitvirtinusia politine sistema. Vis labiau aiškėja, jog nepajėgėme nepriklausomybei suteikti gyvybingo pilietinės demokratijos ir savivaldos, taip pat socialinio solidarumo turinio. Išsilaisvinę iš sovietinės okupacijos nesusipratome, o ir nebuvome akinami, vaduotis iš partinės nomenklatūrinės nelaisvės gniaužtų.

Artėjant Lietuvos prezidento ir Europos parlamento rinkimų kampanijai daug naujų dalykų sužinome ir matyt dar sužinosime apie atskirų Lietuvos politinių partijų, jų lyderių bei visuomenės veikėjų, nusprendusių dalyvauti šiuose rinkimuose požiūrį į Lietuvos politinį gyvenimą.

Artėjantys Prezidento rinkimai, tiksliau – nulemta jų baigtis, sukėlė gana liūdnų minčių. Panašu, kad rinksimės iš vieno kandidato, bent jau sprendžiant iš žiniasklaidos aktyviai formuojamos nuostatos, kad tarp viso to tuzino ar kiek jų ten bus, vertas dėmesio tėra tik vienas. Tiksliau, viena. Keisčiausia, kad niekas tame nemato nieko nenormalaus – „juk kitų tokių, tiek daug nuveikusių ir tokių tinkamų savybių turinčių, Lietuvoje tiesiog nėra?“ – gūžtelės pečiais tūlas pilietis.

Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, poetas Antanas Gailius pastebi, kad šiandien lietuviai per daug didžiuojasi savo provincialumu ir nesijaučia atsakingi už savos valstybės kūrimą. Anot jo, prieš 19 metų ateities niekas negalėjo nuspėti, tačiau visi aiškiai žinojo, kokios jos nori.

Pavergėjai, kur jūs? Kovo 11-oji – laisvės diena. 1990 metais atkūrėme nepriklausomybę ir pradžioje bent juridiškai išsivadavome nuo mus pavergusios valstybės, kuri netrukus suiro. O nuo ko reikėtų išsilaisvinti šiandien? Klausimas subliūkšta, kadangi sunku nurodyti vieną blogį, vieną priešišką jėgą. Ar valstybę reikėtų išvaduoti nuo itin nepopuliarios dabartinės Vyriausybės? Tai liaudies išrinkto Seimo reikalas.

Kadaise šyptelėjau išgirdęs, kai vienas iškilus Lietuvos žmogaus teisių gynėjas tvirtino, kad Lietuvoje veikia tik pusė Konstitucijos. Dabar panašios kalbos nebejuokina. Konstitucinis Teismas nusprendė, kad dalis Seimo priimtų teisės aktų, kuriais buvo įteisintas LEO LT, prieštarauja pagrindiniam šalies įstatymui.  Tie, kurie šiuo klausimu kreipėsi į Konstitucinį Teismą, eikvojo laiką ir popierių ne tam, kad šis santvarkos ramstis būtų paprastas juridinis konsultantas.

Dar prieš savaitę netrūko liūdnų pasvarstymų, kad štai prezidento rinkimai sparčiai artėja, o horizonte nesimato rimtų kandidatų užimti aukščiausias valstybėje pareigas. Tačiau pakako Lietuvos visuomenės apklausų lyderei eurokomisarei Daliai Grybauskaitei paskelbti apie savo apsisprendimą dalyvauti rinkimuose ir viskas atsistojo į savo vietas. Kalbas, kad nėra rimtų pretendentų pakeitė svarstymai, ar pakaks šiuose rinkimuose vieno turo.

Lietuvos Konstitucinis Teismas paskelbė, kad kompanijos „Leo. Lt“ įkūrimo įstatymo tam tikros nuostatos iš dalies prieštarauja Lietuvos Konstitucijai. Prašymą KT buvo pateikusi Seimo narių grupė, mananti energetinio monopolisto kūrimą ir valstybės turto perdavimą jam buvus neteisėtą.

Šalies vadovas Valdas Adamkus vėl mūru stojo už biurokratijos valdžią. Parlamentarų noras padidinti politinio pasitikėjimo pareigūnų skaičių ministerijose sulaukė ryžtingo prezidento veto. Tariama depolitizacija „Nedidinkime politizacijos“, − sako šalies vadovas ir perspėja, kad ministrui į instituciją atėjus ne vienam, o su komanda viskas žlugs. Subyrės tęstinumas, patikimumas, stabilumas ir visokios kitokios valstybės bei žmonių gerovės garantijos.

Eurokomisarė Dalia Grybauskaitė apsisprendė siekti Lietuvos prezidento posto. Kelis pastaruosius mėnesius pagrindinė gandų intriga buvo – drįs ar nedrįs D. Grybauskaitė sujaukti mūsų politikos „strateguotojų“ numatytus rinkiminius scenarijus. Galima nujausti, jog apsisprendimą lėmė ne tik ambicijos, bet ir didžiulis visuomenės spaudimas jai rodomu pasitikėjimu.

Lietuvos politinė kultūra verčia rinkėjus ilgokai laukti, kol norintys būti prezidentais asmenys baigia maivytis, gudrauti, išsidirbinėti vieni prieš kitus ir prieš balsuotojus. Procesas pagaliau įsisiūbavo ir kai kuriuos kampanijos judesius galima pradėti komentuoti nevaikštant apgraibomis. Europos komisarė Dalia Grybauskaitė atsivadėjusi spyrė į paširdžius oponentams – į  šnabždesius ir krizenimus apie lovos ir sovietinio saugumo (KGB) reikalus atsakė nelietuviškai konkrečiai: ne ir ne.

Lietuvos tautinių bendrijų tarybos pirmininkas Vitalijus Karakorskis, „Balsas.lt“ ir „Balsas.lt savaitė“ žurnalistas Tomas Čyvas ir minėtų žiniasklaidos priemonių vyr. redaktorius Arūnas Brazauskas diskutuoja apie istorinę atmintį, leistinumo ribas juokaujant, antisemitizmą, žydų ir lietuvių santykius.

Visuomenės senėjimas – gyventojų struktūros pokyčiai, kai daugėja pensinio amžiaus ir mažėja darbingo amžiaus gyventojų – neigiamai veikia socialinio draudimo biudžetą, t. y. mažėja įmokas mokančių ir daugėja išmokas gaunančių gyventojų skaičius. Šią savaitę spaudoje ir interneto dienraščiuose buvo diskutuojama apie tai, kaip galima būtų sumažinti neigiamą visuomenės senėjimo poveikį socialinio draudimo biudžetui.

Supratau, kad šiuo finansiniu ledynmečiu galima taupyti dviem būdais. Kaip dabartinė mūsų valdžia – taupo ir turtėja. Kaip žmogus iš gatvės – taupo ir skursta. Taupymas pagal valdininkiją. Nežinau, ar pastebėjote, kad beveik visų miestų savivaldybių klerkai eina iš proto. Regis, taip dar nėra buvę. Visi puolė kelti kvalifikaciją. Kažkokia epidemija, nuo kurios nėra vaistų. Viskas lyg ir normalu. Įstatymai numato, kad per metus reikia pasitikrinti kvalifikaciją.

Buvęs susisiekimo ministras Algirdas Butkevičius „Balsas.lt savaitei“ grasina teismu dėl publikacijų apie sandėrius, susijusius su Vilniaus televizijos bokštu.

Sunkmetis įvairiai veikia skirtingas kūno dalis. Tapti vegetaru arba pradėti badmiriauti šįmet lengviau nei pernai. Sakytume – naujos galimybės skrandžiui. Bet ir smegenys turėtų kažką pajusti. Pavyzdžiui, atkreipti dėmesį į pasikeitusią žiniasklaidos kokybę. Kai kas šiuo klausimu išreiškė viešą susirūpinimą.

Įsilinguojančiame aukštojo mokslo vadinamosios reformos šurmulyje primirštama, jog aukštasis mokslas reformuojamas jau gerą dešimtmetį. Atskaitos tašku laikytinas Lietuvos aukštųjų mokyklų suuniversitetinimo vajus, kuris, kaip dabar aiškėja, paskatino aukštojo mokslo smukimą.

Nenoriu patikėti tuo, kuo girdžiu. Negi iš tikrųjų  prezidentas Algirdas Brazauskas vėl nori tapti prezidentu? Įbristi į tą pačią upę, kur jau buvo, nors tik gali džiaugtis, kad dėl klestėjusios betvarkės ir neteisingumo jam pavyko išlipti sausam. Prezidentas lyg turėtų būti atsakingas už tai, kas darosi šalyje. Kiekvienas prezidentas, o juo labiau tas, kurio vardas kartu su šeima ne kartą minėtas istorijose, susijusiose su neskaidriais privatizacijos sandėriais.

Prezidentinė kampanija, nors dar beveik be kandidatų, ima darytis aršesnė. Įsivardijusių kandidatų vos keli, bet užtat tikri mūšiai užvirė aplink dar neapsisprendusiuosius arba slepiančiuosius savo sprendimą. Į mūšio lauką išridenta sunkioji artilerija - šalies politologų direktorius ir vienas iš „būtovės ainių“. Planas - dešinės sunaikinimas. Raimundas Lopata ir Alfredas Bumblauskas nusitaikė į ne bet ką.

Vienintelė prigimtinė šviesuomenė – tai blondinės. Galvą gaubiantį spindesį visi kiti šviesuoliai užsidirba sunkiu minties darbu. Jų proto galia atsiskleidžia, kai nutinka kas nors nekasdieniška. Tarkime, kai „Respublika“ atspausdina Vito Tomkaus straipsnį „Lietuviais esame mes gimę“. Nuo 2009 02 02 šį tekstą su visomis iliustracijomis galima rasti „Balsas.lt“ tinklalapyje. Propaganda yra nemirtinga Nuomones dėl minėtų publikacijų pareiškė keli gerai žinomi, tikrai nekvaili žmonės.

Vytauto Landsbergio galimas kandidatavimas išjudino sustingusią prezidentų rinką. Ligi šiol intriga buvo tik viena - kels ar nekels savo kandidatūrą Dalia Grybauskaitė. Išskyrus Valentiną Mazuronį, nelabai kas ryžosi oficialiai pasiskelbti, kad balotiruotųsi nepaisant bet kurio eurokomisarės sprendimo. Dešiniųjų stovyklos viražai V. Landsbergis sako, kad irgi sutiktų, bet čia atgyja įdomūs prisiminimai.

I Trumpai ir drūtai tariant, laikas savo esme yra ne kas kita kaip laikinumo manifestacija. Kita vertus, nesunku pastebėti ir tai, jog įprastas laiko skaičiavimas truputėlį pridengia taip suprantamą laiko esmę. Laikrodžio ciferblatas visados iliustruoja tą pačią paros ritmiką, kalendorius primena neatšaukiamą metų laikų ciklinę kaitą, kiekvienas atskirai žadėdami kažką panašaus į pasikartojamumo mechaniką be pradžios ir pabaigos.

Susimažinti atlyginimus parlamentarams, sumažinti Seimo narių skaičių, paaukoti labdarai, atsisakyti gerti alkoholį tautos atstovybės restorane, parduoti kelias poilsiavietes - tokie bei panašūs taupymo ir tautos gerovės kėlimo vajai dabar madingiausi. Dar madinga stebėti - kas nepasiduos bendrai srovei, ir jį viešai prakeikti. Visa tai nieko. Netgi smagu - yra darbo ir žurnalistams, ir dingstis pabambėti amžinai bambantiesiems.

Kaip kasmet, taip ir šiemet, žiemai baigiantis, pabudo Kauno išrinktųjų kelionių ilgesys. Ir jį numalšinti galima tik vienu būdu: nusiuntus bent dešimtį miesto tarybos narių į kasmet Prancūzijos pietų kurorte, Kanuose, vykstančią nekilnojamojo turto bei investicijų parodą.

Apie architektus pastaruoju metu nemažai kalbama – pasidžiaugiama jų gražiais darbais, pavirkaujama dėl vis gausėjančio niekalo, sakytume, architektūrinės taršos, žalojančios ir niokojančios mūsų didmiesčių istorinį urbanistinį paveldą. Ta tarša ypač krinta į akis Vilniuje, kur ir paveldo gausu, ir statybų apimtys didžiulės.

Pranešimuose apie Ūkio ministerijos parengtą Ekonomikos skatinimo plano (ESP) projektą sušmėžavo 100 mln. litų suma. Nustebino ne jos dydis – ar maža pranešimuose įspūdingų skaičių, – o paskirtis. Kažkas brūkštelėjo, kad tiek reikėtų skirti  Lietuvos vardui garsinti. Nemeluosiu, kad įsižnybau ar puoliau trinti akis. Tačiau nustebau gana smarkiai. Neaišku, ar tas skaičius dar kada nors pasirodys. Juk kalbėta apie kalbėjimą, kas galėtų būti. Stebina ne suma.

Šiandien – dar šiaip taip. Vyriausybei pasisekė susitarti su smulkiųjų verslininkų ir prekiautojų sąjungos vadove Zita Sorokiene ir viešo protesto išvengti. Tai tikrai didelis laimėjimas nesėkmingai pradėtame naujos Vyriausybės vidaus politikos kelyje. Tačiau visgi nepigiai pirktas. Kubiliui prireikė Sorokienei duoti tai, ko ji prašė, deja, valstybės sąskaiton.

Praėjusią savaitę Lietuvą gelbėti vėl pasisiūlė Gediminas Kirkilas. Žmogiškai žiūrint - drąsu ir net įžūloka.  Visai neseniai pretendentas į gelbėjimo rato statusą tapo ketaus luitu po socdemų partijos kaklu. Net tie, kas vis dar balsavo už jo partiją, reitinguodami nuspyrė iš pirmos vietos sąraše į trečią. Drąsą ir pasiaukojimą buvusiam premjerui turbūt įkvėpė ne tik papsima pypkutė.

„Balsas.lt“ savo tinklalapyje iš naujo pateikė penkerių metų senumo „Respublikos“ pirmo puslapio karikatūrą, dėl kurios „Respublikos“ vedlys Vitas Tomkus jau yra turėjęs nemalonumų su teisėsauga.

Buvęs premjeras, o dabar opozicijos lyderis Gediminas Kirkilas visuomenei pateikė Lietuvos „gelbėjimo“ planą. Ilgą laiką nepraleisdavęs progos pasišaipyti iš visokio plauko Lietuvos „gelbėtojų“, kurių dalis visuomenės nesiliauja ilgėtis, socdemų lyderis pats imasi „gelbėtojo“ vaidmens. Su dideliu įkarščiu ir be jokios ironijos, tarsi apimtas netikėto politinio nušvitimo.

Koks yra pagrindinis įvairių reformų ar įstatymų tikslas? Atspindėti visuomenės poreikius ir lūkesčius, sukuriant būtiną teisinį pagrindą susikaupusių problemų sprendimui ir brėžiant perspektyvą ateičiai, ar tiesiog įgyvendinti reformos bei įstatymų rengėjų interesus, viziją, jų ideologines nuostatas, nepaisant visuomenės požiūrio ir interesų? Atsakymas į šį klausimą nėra toks paprastas.

Vasario trečią demonstracijos nebebus – pradžiugino Lietuvą praėjusios savaitės pradžioje per žiniasklaidą nuaidėjęs pranešimas. Prieš Vyriausybę ketinusios protestuoti smulkiųjų verslininkų ir prekybininkų sąjungos pirmininkė Zita Sorokienė pranešė, kad planuotas susirinkimas atšaukiamas, nes jam nebeliko prasmės: Vyriausybė patenkino visus sąjungos reikalavimus.

Premjeras Andrius Kubilius jau buvo tapęs kalbėtoju, kuriam geriau neprasižioti. Atrodė, vos tiktai prabils – kur nors ims dužti stiklai. O viešųjų ryšių žyniai vienu balsu reikalavo, kad valdžios vyrai ir moterys kalbėtų, nes prieš tai buvo nusišnekėta. Susiklostė keista padėtis – reikia dainuoti vandens prisemta burna. Charizma Svarbu ne žodis, o lūpos, kurios ištaria. Lietuviai, kaip žinoma, gerbia autoritetą.

Pasak BNS, šiandien vyksta Lietuvos žydų bendruomenės atstovų susitikimas su teisingumo ministru ponu Remigijumi Šimašiumi. Ta proga norėčiau priminti, kad sprendžiant šį opų projektą jau nuo pat pradžių jo sprendimo sėkmė priklausys nuo skaidraus restitucijos modelio ir jo gavėjo formavimo kriterijų. Jų yra penki: sveikas protas, teisingumas, teisėtumas, viešasis interesas ir Lietuvos žydų kilmės lietuvių interesas. Su sveiku protu viskas aišku: tai, kas buvo atimta, turi būti grąžinta.

Konservatorių vadovaujama koalicija skelbiasi esanti labai drąsi – riaušininkai jos esą neįbaugins. Pagirtina – mėgstame drąsius žmones. Matyt, kad partijos kolegos jaustųsi dar drąsiau, jos Politikos komiteto pirmininkas ir patriarchas Vytautas Landsbergis LNK eteryje grakščiai ištraukia savaitraštį „Balsas.lt savaitė“. Rodydamas viršelį, kuriame skelbiama apie premjero Andriaus Kubiliaus valdymo būdą, jis perspėja tautą – kaip tik čia esą slepiasi „Jedinstvo“ ir grėsmė valstybei.

Du Seimo nariai galbūt yra susiję priesaika ar pasižadėjimu su kita valstybe. Ar verta kelti šią problemą – juk priesaikos ant duonos neužsitepsi? Teko prisiekti dar kartą Prisiekiant naujajam JAV prezidentui Barakui Obamai įvyko įdomus incidentas: suklydus Aukščiausiojo Teismo vyriausiajam teisėjui Johnui Robertsui, kuris „sufleravo“ prezidentui priesaikos žodžius, prezidentas taip pat susipainiojo, vienas priesaikos žodis galbūt išvis liko neištartas.

Jau praeitą kartą bandžiau atkreipti dėmesį į tai, jog mūsuose dažnai kartojamas užkeikimas apie dialogo būtinybę gali greitai tapti vien tik tuščiagarsis, jeigu mes nesugebėsime taip pat operatyviai apmąstyti dialogo galimybės sąlygų. Vien tik gerų norų ir sklindančių iš visų pusių raginimų čia, kaip atrodo, neužtenka. Tai ypač akivaizdu, kai kalbame apie būtinybę (kartais sakoma: apie praleistą šansą) išplėtoti dialogą tarp valdžios ir visuomenės.

Seimo Etikos ir procedūrų komisija turi darbo. Prieš Kalėdas ji vienabalsiai konstatavo, kad Seimo narys konservatorius Egidijus Vareikis, dėstytojaudamas aukštosiose mokyklose, vykdė nesuderinamas su Seimo nario mandatu pareigas ir pažeidė Seimo statuto bei Konstitucijos nuostatas.

Kultūros sostinės renginių biudžeto apkarpymas pastebėtas labiausiai susijaudinusioje Šiaurės Reino-Vestfalijos žemėje Vokietijoje. Lietuviškas žodis „katastrofa“, nuskambėjęs Vilniui reikšmingųjų metų išvakarėse, grįžta po mėnesio kaip aidas iš anapus ežero. Ten susijaudinusiems kažin ar svarbu, kokia Lietuvoje finansinė ir socialinė padėtis. Lėšų stygius ir prisiimti įsipareigojimai rodo, kad Europos krizė gali prasiverti Lietuvoje kaip didelė nelaimė visiems.

Jeigu protestuotojai būtų išsiskirstę ramiai, valdžia nebūtų pasimokiusi, sklido žiniasklaidoje užuominos, aptariant riaušėmis pasibaigusią sausio šešioliktosios demonstraciją, nors visi iki vieno riaušes smerkė, reikalaudami jų sukėlėjus bausti. Būdingas mąstymas: riaušės smerktinos, jų kėlėjai baustini, tačiau jos paliko ir gerų dalykų – pamoką politikams, kuria jie jau ir naudojasi.

Trečiadienį darbą baigė viena paslaptingiausių komisijų, sudarytų ankstesnės Vyriausybės. Jos pavadinimas, matyt, nedaug ką sakytų, jeigu neištartume komisijos pirmininko pavardės, nes ši komisija labai retai net žiniasklaidos pranešimuose buvo vadinama savo tikruoju vardu: Energetikos tiekimo saugumo komisija. Nepaisant to, kad elektros energija, dujos ir branduolinis kuras Lietuvą pasiekia daugiausia iš Rytų, komisijos pirmininkas, jeigu ir važiavo į komandiruotes, tai daugiausia į Vakarus.

Nors mūsų politikai po įvairių skandalų su korupcijos prieskoniu dažnokai teisinasi, esą esame dar jauna demokratija, tačiau noro mokytis iš subrendusių demokratijų kol kas nematyti.

Sausio 16-osios protestai Vilniuje, atrodo, labai aiškiai išsiskaidė į dvi dalis. Vieni taikiai mitingavo, kiti sukėlė riaušes. Pirmieji, profsąjungų vadovai, kategoriškai atsiribojo nuo antrųjų. Riaušininkus visiškai taikliai apibūdino Sigitas Babilius straipsnyje „Budulių sukilimas“, ir, rodos, nebėra čia ką pridurti.

Nauja valdančioji koalicija Lietuvos žvalgų bendruomenei maloningai leidžia (o gal ir skatina) žaisti kagėbistinius žaidimėlius, tad gal kam nors bus įdomios jų taisyklės. Tarkim, reikia „sutvarkyti“ kokį netinkamą žurnalistą, oficialios valdžios ar įtakingos grupuotės dėdei arba tetai nepatikusį asmenį. Kaip tai daroma? Schema paprasta ir - įgudus ją taikyti - nesunkiai paleidžiama konvejeriu. Pradžioje būna žodis. Jį iš dar didesnio viršininko paprastai išgirsta koks nors padalinio vadovas.

Metai prasidėjo reikšmingai. Didžioji fejerverkų sėkmė buvo ta, kad minios grūstyje prie Arkikatedros niekas nežuvo. Neskaitant pinigų, kurių juk turime. Paskui prisiminėm Sausio 13-osios pergalę ir žuvusius už Lietuvą. O dar po trijų dienų Vilnius sublizgėjo kaip vandalų kultūros sostinė. Dabar parlamentas – Lietuvos širdis – stovi apdaužytas, apmėtytas, apspjaudytas. Sako, būrio chuliganų, kuriuos žiniasklaida vadina tauta.

Net keista, kol kas dar pernelyg menkai įvertintas svarbus ir skausmingas Lietuvai įvykis – bendrovės „flyLaL“ bankrotas. Ar dar skraidysime? Įvykių eiga – apgailėtina. Pasak susisiekimo ministro Eligijaus Masiulio, dabar teisėsaugos institucijos turės išsiaiškinti, ar jokio konkretaus turto neturinčios bendrovės bankrotas nebuvo tyčinis. Yra įtarimų, kad įmonės turtas buvo išskaidytas ir padalintas naujai įkurtoms antrinėms bendrovėms.

Sausio 13-ąją, iškilmingo posėdžio metu, minint Laisvės gynėjų dieną Tautos prisikėlimo partijos vadovas Seimo pirmininkas Arūnas Valinskas pareiškė, kad svarbiausia, ką mes „išsinešėme“ iš to meto, tai pasitikėjimas vieni kitais, savo rinktais parlamentarais ir parlamentarų atsakomybė – piliečiams. Tačiau tuo pačiu metu, kai partijos vadovas tarė šiuos žodžius Seimo salėje, jo partijos nariai vienas po kito patenka parlamento etikos sargų nemalonėn, įskaitant A. Valinsko žmoną Ingą Valinskienę.

S. Spurga dar prieš keletą savaičių atkreipė dėmesį į tai, jog didžiausia Lietuvos problema yra valdžios ir žmonių nesusikalbėjimas, dar tiksliau tariant, geranoriško dialogo trūkumas. Įdomu, jog jau šiandien šią išvadą be išimties kartoja kiekvienas iš  autorių, užsimojusių aprašyti bei įvertinti smurto prie Seimo rūmų aplinkybes, siekiančių nusakyti  sausio 16-osios įvykių priežastis bei pasekmes.