Komentarai ir analizė

Tas, kas nustvėrė tinkamą progą, yra tinkamas žmogus. Johanas Volfgangas Getė „Faustas” Gal būt daugelis nustebo, kai Išrinktoji prezidentė Dalia Grybauskaitė po rinkimų pareiškė, jog abejoja užsienio reikalų ministro Vygaudo Ušacko tinkamumu eiti eurokomisaro pareigas, nes ministrui esą “trūksta politinio svorio”. Šis klausimas yra vertas to, kad panagrinėti šiek tiek platesniame politiniame kontekste.

Naujai išrinkta prezidentė Dalia Grybauskaitė gali priversti mus susimąstyti, kas yra politinė kairė, o kas - dešinė. Arba, kaip sako rusai, kas yra "nei žuvis, nei mėsa". Kodėl nuo pat buvusios eurokomisarės išrinkimo kyla tokios mintys? Kas šiais laikais yra kairieji? Klasikinė kairė - iš komunistų partijos prieš du dešimtmečius kilusi LDDP, vėliau ir dabar - LSDP arba socialdemokratai.

Stebint šalies valstybingumą palaikančią ir didesnių rūpesčių nekeliančią Lietuvos žydų bendruomenę, kartais jos darosi gaila. Visas pastangas būti niekam nekliūvančia, visaverte visuomenės dalimi staiga perbraukia kokios nors banalios provokacijos, kurias surengia „žydų draugai“. Iš to nieko... Provokacija yra nesena vokiečių žurnalo „Der Spiegel“ publikacija, kurioje teigiama, kad Rytų Europa turi prisiimti atsakomybę už holokaustą.

Politikoje niekas nevyksta atsitiktinai. Jeigu kas nors įvyko, galite būti tikri, kad tai buvo suplanuota. Franklinas D.Ruzveltas Susisiekimo ministras Eligijus Masiulis pamažu skęsta prieštaringai vertinamų sprendimų pelkėse. Jo darbas ministro poste prasidėjo skambiai. Sausį panaikinta nacionalinio vežėjo “FlyLal” licencija. Iki šiol tai išlieka vienu skambiausių ir prieštaringiausių E.Masiulio darbų.

Įdomų ženklą mums pasiuntė Valdas Adamkus. Dabar jau vieša paslaptis, už ką jis balsavo per prezidento rinkimus. Man sunku patikėti, kad prezidentas padėjo kryželį ne toje vietoje, kur norėjo. Gal jis ir neplanavo to parodyti televizijai, tačiau žinia tautai buvo pasiųsta. V. Adamkus savo įpėdiniu norėtų matyti Algirdą Butkevičių, nors piliečiai veikiausiai manė, kad tylomis jis remia Dalią Grybauskaitę.

Rinkimus katastrofiškai laimėjus kandidatei, kuri dar vadinta favorite, o galiausiai – būsima prezidente (čia panašiai kaip kiaušinis iš pradžių virsta baisuokliu ančiuku, o paskiau – prašmatnia baltaja gulbe), atėjo laikas pasvarstyti  apie tam tikrus skaičius, paprasčiau vadinamus procentais.

Parlamentinė specialiųjų tarnybų kontrolė mūsų šalyje "atranda save". Ją vykdanti Seimo komisija susirado sau pramogą - turistinę kelionę į generolo Povilo Malakausko ūkį. Kai dar buvau mokinukas ir mokiausi tuometėje 27-ojoje Vilniaus vidurinėje mokykloje, mus vedė į ekskursiją. Į šalia esančią duonos kepyklą. Anuomet ji dar nepriklausė "Maximai", o apie viską galvojo kompartija. Ten spoksojome, kaip atsiranda batonas.

Visi žmonės – Dievai, besielgiantys kaip žmonės. Dievai – paprasti žmonės, besielgiantys, kaip Dievai. Rytų išmintis Dalios Grybauskaitės triumfo žygis – jau įvykęs faktas. Nors rinkėjų aktyvumas nebuvo didelis – prezidentą išrinko tik daugiau nei pusė visų rinkėjų – pergalė ir žmonių pasitikėjimas naująja valstybės vadove daro įspūdį.

...na, gerai, Andriau, tampa ji prezidente – ir kas toliau? Ar tikrai gerai apmąstei, ko tuomet įmanoma laukti? Sutinku, kad ne viskas priklauso nuo tos prezidentės. Tiksliau pasakius, daugiau nuo jos nepriklauso, nei priklauso. Taip pat sutinku, jog verkiant reikia kažką daryti siekiant mūsų klampynę numelioruoti – juk bala, visiška bala. Tačiau tas kelias – oi, koks slidus! Tik pamėgink įsivaizduoti: jau turime pirmąją prezidentę. Jei pirmame ture – apskritai būtų tragedija.

Mitologijos tyrinėtojas, susidūręs su bet kokia pabaisa ar gražuole iš pasakos, nepuola panikon. Politinėje mitologijoje – savos pabaisos ir gražuolės, politinės pasakaitės ir (ne)laimingos pabaigos. Panagrinėkime 2009 m. Lietuvos prezidento rinkimus mitologo akimis. Vienas žymiausių pasaulyje politinės mitologijos tyrinėtojų, prancūzų istorikas Raoul'is Girardet (g. 1917) kritiškai analizuoja keturis pagrindinius kolektyvinės vaizduotės mitus: Sąmokslo, Gelbėtojo, Aukso amžiaus ir Vienybės.

„Keistuolių teatro“ muzikiniame filme „Naujieji Bremeno muzikantai“ dainuojama: „Dalia, nors mudu skiria mylios, vis vien  Tave aš myliu, nors Tu ir su kitu“. Šiandien Dalia su juodu diržu ir politine kovos poza nebe už mylių ir su mumis.   Sako, kad viltis miršta paskutinė. Šiuo metu Lietuvos kvailių mama arba išganytoja slėptis gali dviejų tipų laikmenose – prezidento rinkimų urnose arba Algirdo Šemetos nepasotinamoje taupyklėje. Apie pastarąją tepasisako ekspertai-aiškiaregiai.

Niekas man negali paaiškinti labai paprastų dalykų. Kodėl imame pavyzdį iš visokių amerikų, Europos sąjungų, Skandinavijos šalių? Bandome kopijuoti, bet vis tiek iš mūsų visi juokiasi. Keli paprasti pavyzdžiai.

„Keistuolių teatro“ muzikiniame filme „Naujieji Bremeno muzikantai“ dainuojama: „Dalia, nors mudu skiria mylios, vis vien  Tave aš myliu, nors Tu ir su kitu“. Šiandien Dalia su juodu diržu ir politine kovos poza nebe už mylių ir su mumis.   Sako, kad viltis miršta paskutinė. Šiuo metu Lietuvos kvailių mama arba išganytoja slėptis gali dviejų tipų laikmenose – prezidento rinkimų urnose arba Algirdo Šemetos nepasotinamoje taupyklėje. Apie pastarąją tepasisako ekspertai-aiškiaregiai.

Yra tie, kurie tiki Ir tie, kurie stebi iš ložių, Ir netgi aš kartais galvoju, Kad matau, kas meluoja... Borisas Grebenščikovas Panašus klausimas nuskambėjo jau maždaug prieš dešimtmetį iš Davoso forumo tribūnos. Tada buvo klausiama, kas yra ponas Putinas Rusijoje. Artėjant prezidento rinkimams Lietuvoje, panašus klausimas tampa vis aktualesnis ir mums. Dar prieš kokį mėnesį galvojau, kad D.Grybauskaitė yra vienintelė kandidatė, teikianti vilties, kad Lietuvoje galimos permainos.

Laisvamanybės šaukliai Castoras su Polluxu šį kartą prabyla tiesos žodžiu apie Lietuvoje išsikerojusį klerikalizmą. Jų nuomone, katalikų bažnyčia nedaug tepažengė nuo raganų medžioklės laikų, o reakcingos bažnytinės jėgos pastaruoju metu vis stiprėja. Jie nuvainikuoja Romos Katalikų Bažnyčią, kuri dedasi kapitalizmo kankine, ir prilygina ją įprastam verslo subjektui – korporacijai.

Kai Seimo komiteto, kuruojančio nacionalinį saugumą, vadovas neslepia ir nemato bėdos tame, kad dėsto nesusijusius su realybe teiginius – Lietuva gali būti rami. Jos saugumu ir viskuo kitu yra kam pasirūpinti. Istorikas Arvydas Anušauskas yra paskelbęs nemažai įdomių tekstų ir knygų. Beveik visi (o gal ir absoliučiai visi) darbai – tikrai vertingi ir įdomūs. Politikui A. Anušauskui nesiseka kitas – viešųjų ryšių žanras.

Nieko nuostabaus, kad ranka kyla prie kai kurių politikų pavardžių parašyti pinigų sumas. Antai skaičius mėgstantis ir gerai juos išmanantis finansų ministras Algirdas Šemeta uždirbo ne tik parlamentinę interpeliaciją, bet ir piniginį įvertinimą. Seimo socialdemokratai suskaičiavo, kad A. Šemetos padaryta žala valstybei ir ūkiui siekia penkis milijardus litų. Finansų ministras prie savo nuopelnų, aišku, rašo pliusą.

Europos Komisija (EK) paskelbė naujausias Europos Sąjungos (ES) šalių narių ekonomikos raidos prognozes šiems ir ateinantiems metams. Dar visai neseniai, sausio mėnesį skelbti duomenys apie ekonomikos smukimą  2009 metais dabar daugiau nei padvigubinti - ES ūkis smuks, taisosi EK, ne 1,8 proc., o 4,0 procentais. Prognozių niūrumas padidintas visoms šalims. Vokietijos ekonomika smuks ne 2,3 proc., o 5,4 proc., Prancūzijos – ne 1,8, bet 3 proc., Britanijos – ne 2,8, bet 3,8 proc.

Tai, ką jūs vadinate pažanga, kaip ir visa dvasinė žmonijos istorija, vykdoma ne minios, o saujelės žmonių, kuri yra „geros valios”. Taip visada buvo. Visur, kur ši mažuma įgyja valdžią, akimirką žemėje atsiranda tai, kas dieviška: religija, kultūra. Ir mūsų užduotis yra ne pamokyti nepataisomą pasaulį, o būtent kuo dažniau sudaryti šią mažumą ir neleisti išmirti mažajai Dievo karalystei. Hermanas Hesė Šiandien vėl išgyvename prezidento rinkimus.

Ar esame tikri, kad valstybės vadovaujantys asmenys sako tiesą savo piliečiams apie savo darbus? Visų pirma, blogus darbus ir pilkąsias dėmes biografijose. Prezidentas Valdas Adamkus savo kalbomis aukštai iškėlė moralės kartelę politikams ir nuolat šnekėjo apie politikų atsakomybę piliečiams. Tačiau, kokius instrumentus turi valstybė ir piliečiai priversti sakyti tiesą aukščiausiuosius valstybės politikus, jeigu šiuos nuo tiesos sakymo įstatymo akivaizdoje saugo teisinio neliečiamumo statusas.

Eini pro apšepusį rinkiminį stendą, kurio atskiruose kampučiuose liūdnai šypsosi Dalios Grybauskaitės bei Algirdo Butkevičiaus atvaizdai ir supranti: niekas nieko net nesistengia suagituoti. Nesvarbu – ar teisūs tie, kas laiko reitingų lyderę Dalią Grybauskaitę tikru Lietuvos Deus ex machina – oligarchų, „valstybininkų“ ir kitų klanų baubu, ar tie, kas mano, jog ji tik eilinis ir gerai apgalvotas tų pačių oligarchų, „valstybininkų“ ar dar kieno nors projektas.

Reikia žmogaus, ant kurio būtų galima „sukarti visus šunis“? Toks žmogus surastas: Algirdas Šemeta. Likimas kartais skaudžiai baudžia tuos, kurie nors kažką daro tada, kai visi plaukia pasroviui. Istorija tokių pavyzdžių žino: Stolypinas - Rusijoje, Tyzenhauzas - LDK... Tai laikmečio išsišokėliai, žmonės, iškritę iš konteksto. A. Šemetos palyginimas su šiais reformatoriais būtų per drąsus ir gerokai pritemptas, bet panašumų yra.

Gyvename įdomiais laikais. Atrodo, viskas perkama ir parduodama. Politikai dažnai mini neva purviną politiką. Lyg pats procesas galėtų būti nešvarus. O gal tokį jį padaro miražų besivaikantys žmonės? Viskas parduodama Parduoti galima beveik viską. Na, bent jau tai, kas stovi ant žemės ir sklando ore. Žemę taip pat. Jei parduoti negalima tiesiogiai, galima tai padaryti kitokiais būdais.

Žodžiais apeliuodamas į vertybes, šalies vadovas ne kartą darė visiškai priešingus darbus. Paskutinis prezidento Valdo Adamkaus metinis pranešimas emocingai apibendrino tai, ką stebėjome per jo vadovavimo šaliai metus – demokratijos ir teisinės valstybės eroziją. Šalies vadovas taip pat apkaltino politinį elitą, kad nesugeba telkti žmonių ir pernelyg meiliai bendrauja su verslo grupuotėmis.

Ne paslaptis, kad savo tautos ir šalies istorijos neišmanymas (arba vienpusiškas, taigi – iškreiptas jos „išmanymas“) ir nesugebėjimas traktuoti  jos faktus ir reiškinius  pasaulinės istorijos kontekste dažnai neleidžia mums adekvačiai suvokti ir mūsų dabartį. Kalbėdamas apie dabartį, turiu omenyje įvairiausius Lietuvoje ir aplink ją vykstančius procesus, taip pat šių procesų viešus ir slaptus veikėjus.

Pažvelgus į mūsų šalies partijų siūlomus sąrašus Europos parlamento rinkimams, tampa aišku, kad jiems gilų poveikį padarė pastarojo laikmečio Lietuvos gyvenimo tendencijos: vis labiau nagus rodanti ekonominė krizė Lietuvoje, prasidėjęs Seimo narių algų mažinimas ir teisinės valstybės kūrimo problemos bei jos perspektyvos.

Seimo pirmininkas Arūnas Valinskas įvykdė savo priešrinkiminį grąsinimą – teikia Konstitucijos pataisas dėl Seimo narių skaičiaus sumažinimo. Pasak gerbiamo pirmininko, jų užtektų ir 121. Seimo narė Rima Baškienė nuėjo dar toliau: ji tvirtina, kad užtektų ir 71 parlamento nario. Jiems pritaria ir nueinantis Prezidentas. Klaikus populizmas, arba visiškas situacijos nesuvokimas. Klausantis šių Seimo narių idėjų, „racionaliausias“ man pasirodė Balsas.

Daug metų žinomi žmonės, dar vadinami „žvaigždėmis“, Lietuvoje gyvena, kaip akvariume – visi apie juos viską žino. Šiais atvirumų ir žodžio laisvės laikais tai užtikrina mūsų žiniasklaida. Įsijungę televizorių, atsivertę laikraštį ar portalą, nedelsiant esame informuojami – kas ką vedė, kas kam gimė, kas su kuo išsiskyrė, kas su kuo miega.

Birželio 7 dieną rinksime Europos Parlamentą (EP), į kurį veržiasi ne vienas politikas, apgaudinėjęs  rinkėjus ir turėjęs reikalų su teisėsauga. Liberalų ir centro sąjungos sąrašo lyderis bus šios partijos vadovas Artūras Zuokas. Teismas pripažino, kad kovodamas dėl Vilniaus mero posto A. Zuokas siekė daryti neteisėtą poveikį miesto tarybos nariui Vilmantui Drėmai, ir už tai skyrė jam piniginę baudą.

Lietuvon po truputį grįžta vėluojantis pavasaris, žaluma, saulė. Lietuvos gamta bunda. O politinės Lietuvos nuotaikos – tai juk niūrios, be didesnių perspektyvų. Kur pažvelgsi, vien - klaidos, vagystės, nekompetencija, pasipūtimas.

Birželio 7 dieną įvyks jau antrieji Lietuvoje rinkimai į Europos Parlamentą. Rinkėjai balsuos dėl 2009 – 2014 metų kadencijos EP europaramentarų iš Lietuvos mandatų paskirstymo. Atsiradus naujoms Europos Sąjungos narėms, jų išrinksime vienu mažiau nei prieš penkerius metus – tik dvylika. Didžioji dalis partijų jau parengė bei paskelbė kandidatų į EP sąrašus. Ko nepasakysi apie rinkimų programas. Tos, kurios paskelbtos, pasižymi nekonkretumu.

Lietuvos persitvarkymo Sąjūdžio susikūrimo išvakarėse, 1988 metų balandžio 20 dieną, filosofas Arvydas Juozaitis Dailininkų sąjungoje perskaitė garsųjį pranešimą „Politinė kultūra ir Lietuva“. Jame prelegentas užsiminė apie Sovietų Sąjungoje susikūrusius neformalius (savaveiksmius) judėjimus ir pabrėžė jų reikšmingumą. A. Juozaičio teigimu, Lietuvoje taip pat privalėtų atsirasti panašios struktūros, kad M. Gorbačiovo persitvarkymo politika būtų perspektyvi.

Lietuvos premjeras Andrius Kubilius per Moldovos televiziją agitavo už vieną iš politinių partijų, dalyvavusių tos šalies parlamento rinkimuose. Įrašas Moldovoje buvo parodytas, berods, balandžio pradžioje. Pats A. Kubilius ir jo bendrapartiečiai iš Tėvynės Sąjungos – Krikščionių demokratų partijos nemano, kad tai buvo tarptautinis akibrokštas. Opozicijos atstovai galvoja priešingai. Argumentai ramstomi pavyzdžiais.

Kandidatė į Prezidento postą Kazimiera Prunskienė „kibo į atlapus“ rinkimų favorite laikomai eurokomisarei Daliai Grybauskaitei, atvirai provokuodama stoti su ja į TV debatus. Pastaroji kvietimo diskutuoti tiesioginiame TV eteryje atsisakė. Bijo? D.Grybauskaitės įvaizdžiui kenkia kalbėjimas. Su kiekvienu pasisakymu ji atstumia nuo savęs vieną ar kitą grupę potencialių rinkėjų.

Jau pusė metų kaip socialinio draudimo biudžeto subalansavimo problemos kartas nuo karto iškyla į paviršių. Vėl ir vėl pasigirsta pasiūlymų mažinti socialinio draudimo išmokas. Prireikus tiksliai įvardinti kokias, siūlytojai dažniausiai nurodo motinystės išmokas arba senatvės pensijas. Priežastis, kodėl minimos būtent šios išmokos yra aiški, – būtent šiose išmokų rūšyse įvykę pasikeitimai išbalansavo socialinio draudimo sistemą. Pateiksiu keturis alternatyvius problemos sprendimo variantus.

Renkant valstybės vadovą, kol kas įtartinai tylu. Gal tai tyla prieš audrą? Beveik jokių intrigų, jokios kompromitacijos ir panašių „linksmybių“. Pirmieji rimti susišaudymai gali pasirodyti po Velykų, prieš pat oficialios rinkimų kampanijos pradžią. Panašiai jau yra buvę. Beje, kalbėdamas apie įtartiną tylą ir ramybę užmiršau paminėti Kazimieros Prunskienės atvejį. Tik prasideda rinkimai – iš karto „prisimenama“ jos KGB byla.

Euras „greituoju būdu“ Tarptautinis valiutos fondas (TVF) pasiūlė Rytų Europos šalims įsivesti eurą netampant euro zonos narėmis. Tiesa, oficialių TVF pareiškimų nebuvo, apie pasiūlymą visuomenė sužinojo iš dienraščio „The Financial Times“, kuris nutekino įslaptintą TVF medžiagą. Lietuvos valdžia į laikraščio žinią reagavo aukščiausiu lygiu.

Dar prezidento rinkimams neprasidėjus aišku, kad labiausiai savo rinkėjus nuskriaudė konservatorių ir krikščionių demokratų politikai.       Mesti iššūkį ne visiems pavyko Paaiškėjo kandidatai į prezidento postą. Jais tapo asmenys, surinkę ne mažiau kaip 20 tūkstančių Lietuvos piliečių parašų. Ne visi kandidatai perėjo šį išbandymą.

Velykos yra džiaugsminga pavasario šventė, sklidina naujos gyvybės pumpurų, blausių pirmųjų žiedų, raštuotų ir spalvingų margučių, iškilmingų bažnytinių apeigų. Ši šventė daugeliui žmonių siejasi ir su maloniu pasižmonėjimu, sočiomis vaišėmis ir šventinės atvangos pramogomis. Buitinė Velykų švenčių plotmė Lietuvoje vyrauja. Ji reikalinga. Ji padeda žmogui nusipurtyti kasdienybės dulkes, atsitolinti nuo nepabaigiamų darbų, akimirkai stabtelėti ties gyvybės pergalės prieš mirtį pažadu.

Dvidešimties didžiausių pasaulio valstybių vadovai suvažiavę į Londoną aptarė dabartinę pasaulio būseną, pasaulio ekonomikos raidos tendenciją ir sutarė dėl būdų įveikti krizę. Netikėtų receptų nebuvo pasiūlyta. Kadangi tos šalys –  apie 80 procentų pasaulio ekonomikos, tai susitarimai, juolab konkrečios ekonomikos gaivinimo priemonės yra globaliniai antikriziniai instrumentai, kurių poveikį pajus visi regionai.

Ir Londone dužo langai. Riaušininkams nepatiko stipriausių pasaulio ekonomikų dvidešimtuko, vadinamojo G20, viršūnių susitikimas. Pranešimai apie neramumus pasirodė balandžio 1 d., tad kilo abejonė, ar tikrai antiglobalistai tokie aršūs. Gal žiniasklaida tokią dieną tradiciškai melavo? Bet žinios pasitvirtino. Ne iškulti langai yra svarbiausioji antikrizinio viršūnių susitikimo naujiena. Iš baigiamojo pareiškimo liejasi optimizmas, gražūs pažadai ir šviesaus rytojaus nuojautos.

Jei šiandien būčiau Dalia Grybauskaitė arba jos štabo vadovas, labiausiai baiminčiausi ne oponentų klausimų apie dėstymą partinėje mokykloje Sąjūdžio laikais ir seksualinę orientaciją. Katalikiška Lietuvos visuomenė jau yra įrodžiusi galinti išsirinkti prezidentu vyriausiąjį iš kolaborantų, o pilvai ir noras vartoti jau ne kartą yra privertę didelę jos dalį palikti vertybinius klausimus Bažnyčiai.

Meluoti negražu. Nekultūringa, neetiška. Bet melas vis tiek supa kasdien - pradedant televizoriumi ir užbaigiant pamokų neparuošusiais vaikais. Negalima sakyti, kad melas banguoja, priartėja ir vėl tolsta - ne, jis visada šalia. Kaip antroji dvasia. Meluojama susirietus. Meluojama oriai išpūtus žandus. Meluojama išradingai, kartais tiesiog tobulai. Laikraščius galima vadinti meloraščiais. Žurnalistus - meloristais.

Žmonės sako, kad jeigu nemoki, nelįsk ir duok padaryti darbą kitam, kuris tai išmano. Protingas žmogus į šią išmintį atsižvelgia. Bet yra ir tokių, kurie stumiami vidinės garbėtroškos ar noro susikurti tvirtą finansinį gyvenimo pamatą veržiaisi į valdžią, kaip drugeliai į šviesą. Ir ten nusvyla sparnus.

Žinoma įvairių istorinių pasakojimų apie kablelio reikšmę sakinio ar įsakymo prasmei: nuo vienoj ar kitoj vietoj padėto skyrybos ženklo priklauso žmogaus likimas. Šio pasvarstymo pavadinimas taip pat įgauna skirtingas reikšmes, nelygu kur bus padėtas kablelis. Tad skaitytojui valia pasirinkti: „uždusinti, negalima pasigailėti“ ar „uždusinti negalima, pasigailėti“. Kadangi omeny turiu Lietuvą ir jos ateitį „Leo Lt“ gniaužtuose, tai manau teisingesnis būtų pirmasis variantas.

Tik tokios mintys kyla pagalvojus, kam buvo sukurta LEO LT, susišlavusi iš mūsų visų šimtus milijonų litų, permokėtų už elektros kainas. Mano akimis, tai XXI amžiaus afera, išradingumu peršokusi „Williams“. Tik tada Lietuvą nurengė į „Mažeikių naftą“ prisikviesti amerikiečiai, o dabar – patys lietuviai. „Williams“ mus išgręžti leido dešinieji, dabar – kairieji. Pastaruosius reikia pagirti – jie tai padarė subtiliau, protingiau. 10 balų iš 10. Dešinieji turėtų pasimokyti.

Vieno Holivudo filmo personažas, kurį talentingai vaidina Kevinas Costneris, aiškina kiek kvailokam pašnekovui - kuo skiriasi galimybė nuo fakto. Pokalbis maždaug toks. "Aš galiu duoti tau į snukį - tai galimybė," - sako aiškintojas. Ir tikrai vožia į marmūzę. Paskui čia pat priduria: "O čia jau faktas." Neskatinu smurto ir humaniškos pedagogikos neatitinkančių įtaigavimo priemonių, tačiau aiškumas ir formuluočių paprastumas šiandien kai kur tikrai nepakenktų.

„Ar žemę pabučiuosi, ar mūkelę, tai lygūs bus atpūskai“, – sakydavo mūsų senoliai. Žemės šventumo kultas jų sąmonėje buvo natūralus ir savaime suprantamas. Motina maitintoja, iš kurios žmogus kyla ir jon sugrįžta, prie kurios glaudžiasi visa esybe, visa būtim, yra šventa. Todėl gerbiama, branginama ir mylima. Todėl ir ginama, dėl jos aukojamasi, nes ji – žmogiškosios egzistencijos pamatas. Žemės kultas išliko gyvas lietuvių tautoje net ir po to, kai kelios kartos tapo nuvarytos nuo žemės.

Įsisiaučiant ekonominei krizei, kuri sparčiai virsta socialine politine, dera įdėmiau pažvelgti į šiuolaikinį kapitalizmą. Svarstomi įvairūs krizės įveikimo būdai, tačiau visi sutaria, jog būtina pirmiausia gelbėti bankus ir ekonomiką.