Įdomų ženklą mums pasiuntė Valdas Adamkus. Dabar jau vieša paslaptis, už ką jis balsavo per prezidento rinkimus.
Man sunku patikėti, kad prezidentas padėjo kryželį ne toje vietoje, kur norėjo. Gal jis ir neplanavo to parodyti televizijai, tačiau žinia tautai buvo pasiųsta. V. Adamkus savo įpėdiniu norėtų matyti Algirdą Butkevičių, nors piliečiai veikiausiai manė, kad tylomis jis remia Dalią Grybauskaitę.
Jei V. Adamkus būtų tiesmukas kaip D. Grybauskaitė, būtų pasakę, kodėl Europos komisarė netinka būti prezidente. Bet gal šalies vadovo diplomatiškas politinis stilius labiau dera prie dabartinės santvarkos?
Mūsų Konstitucija, kaip žinoma, yra kompromiso pasekmė. Valstybės vadovas mažai ką gali be Seimo ir Vyriausybės. Prezidentas priverstas nuolatos derinti savo pozicijas su šiomis institucijomis, nors tarpusavio santykiai nėra aiškiai reglamentuoti. Tokiomis sąlygomis daugelis dalykų daroma neviešai. Stiprus Lietuvos prezidentas turi būti geras diplomatas. Prezidentūra savo funkcijas tobulai gali vykdyti tiktai būdama intrigų lizdu. Vienas iš „V. Adamkaus režimo“ bruožų buvo tai, kad prezidento autoritetas dėl to nesumenko – dėl užkulisinės veiklos buvo kaltinamas ne valstybės vadovas, bet jo patarėjai.
V. Adamkaus balsavimą prezidento rinkimuose interpretuoju taip: jis pasiuntė ženklą, kad abejoja D. Grybauskaitės gebėjimu efektyviai siekti valdžios šakų darnos tomis priemonėmis, kurias leidžia dabartinė Konstitucija. Signalo perdavimo būdas atitiko „V. Adamkaus režimo“ dvasią – žinia pateko į viešumą kaip neviešo žaidimo atskleidimas.
Iš pirmo žvilgsnio D. Grybauskaitės stilius yra V. Adamkaus stiliaus priešybė. Nors iki inauguracijos dar daugiau nei mėnuo, ji daro pareiškimus, lyg jau turėtų valdžią. Pavyzdžiui, JAV prezidentas Barackas Obama nuo išrinkimo iki inauguracijos elgėsi kaip pelė po šluota ir paaiškino kodėl – šalyje vienu metu negali būti dviejų prezidentų.
Po rinkimų D. Grybauskaitė kalbėjo nedaug, tačiau kalbėjo ne kaip išrinktoji prezidentė, o greičiau kaip premjerė, kuri vairuoja parlamentinį balsavimo buldozerį. Viešas namų darbų skirstymas keliems ministrams atrodė populistiškai. Ministrų nušalinimas ar išlikimas tikrai nepriklausys vien nuo prezidentės parašytų pažymių.
Itin nediplomatiškas gali pasirodyti D. Grybauskaitės užvažiavimas ant užsienio reikalų ministro Vygaudo Ušacko, kurį išrinktoji prezidentė apibūdino kaip netinkamą būti eurokomisaru. Viena vertus, po tokio pareiškimo sunku įsivaizduoti darnų prezidentės ir V. Ušacko bendradarbiavimą, kita vertus, buvo minimas ir Europos Komisijos (EK) pirmininkas Jose Manuelis Barroso, kaip neva davęs D. Grybauskaitei užuominų apie komisaro, atsakingo už ES biudžetą, vietos išsaugojimą Lietuvai. Ar EK pirmininkas gali tai viešai patvirtinti?
Tačiau D. Grybauskaitės akibrokštai yra prasmingi, jeigu V. Ušackas jau dabar yra nurašytas kaip galbūt ir kai kurie kiti prie namų darbų plušantys ministrai – beje, daugiausia konservatoriai. Seime sklando kalbos apie naują koaliciją. Nėra jokių garantijų, kad konservatoriai toje koalicijoje išliks. Jeigu išrinktoji prezidentė sąmoningai atliepia vykstančiam jėgų persigrupavimui ir prisideda prie jo savo užvažiavimais – ne tokia ji prasta „V. Adamkaus režimo“ paveldėtoja.
