Lietuvon po truputį grįžta vėluojantis pavasaris, žaluma, saulė. Lietuvos gamta bunda. O politinės Lietuvos nuotaikos – tai juk niūrios, be didesnių perspektyvų. Kur pažvelgsi, vien - klaidos, vagystės, nekompetencija, pasipūtimas. Jūs man parodykite bent vieną sferą, kurioje mūsų šalis būtų nesusimovusi, nesusikompromitavusi, neapsijuokusi?!
Dar prieš keletą metų nuoširdžiai tikėjau, jog dėl lietuviškojo politinio, moralinio, ekonominio smukimo labiausiai kaltos kai kurių mūsų kaimyninių šalių intrigos, mūsiškiai oligarchai, mūsiškiai brazauskai – kirkilai. Šiandien mano žvilgsnis vis dažniau krypsta dešiniųjų pusėn.
Ar tai Kremlius kaltas, kad vis dar esame politine, ekonomine ir kultūrine Rusijos provincija, tegul ir integruota į Vakarų struktūras? Esame labai dideli naivuoliai, kai piktinamės, girdi, Maskva elgiasi ne taip, kaip mums norėtųsi. Kitaip Maskva ir negali elgtis. Mūsų kaimynė gina savus, rusiškus, imperinius interesus. Ir, reikia pripažinti, gina juos kryptingai, atkakliai, tvirtai. O mes savųjų lietuviškųjų interesų nemokame apginti. Mes sugebame tik verkšlenti.
Vieną kartą mums sukliudo prorusiškos jėgos, kitą kartą – turčiams, kosmopolitams parsidavusi žiniasklaida, trečiąjį – nesėkmingi rinkimai, nepalankios ekonominės aplinkybės ar rinkėjų abejingumas. Visuomet kalti kiti, tik ne mes, patriotiškai, tautiškai, valstybiškai nusiteikusios jėgos.
Ar kada nors girdėjome profesorių prisipažįstant, jog esama ir jo kaltės, kad sužlugo dešiniųjų dienraštis ar į valdžią buvo prastumti ne tie politiniai veikėjai? Ar kada nors išgirsime konservatorių ir krikščionių demokratų garsiai tariamus atgailos žodžius, jog dėl nelaimėtų ar prastai laimėtų rinkimų kaltas ir jų pačių neišmanymas, pasipūtimas, uždarumas? Ką reikia barti, jei valdančioji dauguma net neapsimesdama rūpinasi vien savo nuosava pinigine? Anksčiau sakydavau: mušti reikia valdančiąją daugumą. Šiandien sakau: dėl netvarkos pirmiausiai kalta bedantė, pakrikusi opozicija, nesugebanti ar nenorinti sutramdyti įsisiautėjusiųjų savanaudžių.
Tačiau taip sakant galima susilaukti didelio konservatorių – krikdemų gerbėjų nepasitenkinimo. Suprask, šiandieninis premjeras dar ir kojų nespėjo apšilti Vyriausybėje, o mes jį kalame prie kryžiaus. Formaliai naujoji Vyriausybė tik įsivažiuoja, perkopusi šimto dienų barjerą. Tačiau realybė – kita. Šiandieniniai konservatoriai – krikdemai aktyviai veikia Lietuvos politinėje arenoje nuo pat Atgimimo pradžios.
Apsimesti, jog kubiliai, juknevičienės ar razmos į valdžią atėjo tik 2008-ųjų metų pabaigoje, - kvaila. Deja, dešiniųjų fanatikai mano priešingai ir visus su jų nuomone nesutinkančius vadina „Maskvos agentais” ar „komunistais”.
Prieš keletą dienų mūsų padangę skrodė NATO aljansui priklausantys karo lėktuvai. Reginys – pompastiškas, įspūdingas. Nieko keisto. Juk prisiminėme, kaip prieš penkerius metus sėkmingai įsiliejome į Šiaurės Atlanto struktūras.
Bet juk blaiviai mąstant mes neverti garbingo NATO vardo. Per visus narystės šioje struktūroje metus nė sykio nesugebėjome karinėms reikmėms skirti 2 proc. nuo BVP. Nors to reikalauja NATO įstatai. O ir tie vargani pinigėliai, kuriuos atiduodavome karinėms reikmėms, iš tiesų keliaudavo ne ginkluotės įsigijimui ar rimtoms pratyboms. Beveik visi jie atiduodami karinėse struktūrose dirbančių biurokratų išlaikymui. Naujoji krašto apsaugos ministrė privalėtų prisipažinti: neturime kariuomenės, nors turime daug generolų. Ir kuo toliau – tuo prasčiau.
Šiandien atsisakėme šauktinių, o štai lėšų profesionaliosios kariuomenės išlaikymui beveik nėra ir artimiausiu metu nebus. Į atsargą paleidžiami karininkai vis garsiau prabyla apie pasenusią kovinę ginkluotę ir įsigyjamą itin modernią ... vandens valymo įrangą, reikalingą tarnaujant Afganistane ar Irake. Taigi kariuomenės savo reikmėms šiandien nebeturime. Liūdniausia, kad taip pasielgėme niekieno neverčiami. Nusiginklavome patys, savo noru.
Mūsų saugumas persikelia į labiau tokioms užduotims pritaikytą pastatą Vilniaus pakraštyje. Bet kokia nauda iš to persikėlimo, jei nėra rimtų garantijų, jog VSD vadovas, beje, konservatorių partijos narys, gina būtent Lietuvos interesus? Kol kas mūsiškis saugumas demaskuotais svetimų šalių šnipais ar išnarpliotomis priešiškų jėgų machinacijomis pasigirti negali. Užtat įsipainiojo į keistą sutuoktinių Gatajevų sulaikymo operaciją Kaune. Užuot rūpinęsi rimtomis temomis, mūsų saugumiečiai nei iš šio, nei iš to ėmė narplioti Kaune gyvenusių čečėnų pabėgėlių šeimos tarpusavio santykius: kas kam sudavė antausį, kas iš ko pasiskolino šimtą litų ar „nugvelbė” dalį našlaičių išlaikymui skirtos labdaros.
Vienas konservatorių partijai prijaučiantis žymus politologas šiandien labai nenori, kad į Europos Sąjungą būtų priimta Turkija. Suprask, Turkijoje nesilaikoma pagrindinių demokratijos principų.
Ponas Vladimiras Laučius nuoširdžiai piktinasi dar ir tuo, kad Turkija, būdama NATO narė, drįso abejoti dano politiko kandidatūros į Šiaurės Atlanto generalinio sekretoriaus postą tinkamumu. Drįso abejoti vien dėl to, kad Danijos žiniasklaidoje buvo skelbiamos musulmonams švento religinio veikėjo karikatūros, o kandidatas, matot, tuomet palaikė žurnalistus, bet ne pasipiktinusius musulmonus. Uolusis demokratijos gerbėjas geriau jau rūpintųsi lietuviškosios demokratijos reikalais. Štai buvęs Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Algimantas Matulevičiaus tvirtina, kad jo pamąstymų nespausdina joks Lietuvos dienraštis. Už straipsnio paskelbimą reikalauja pinigų. Didelių pinigų. Mat buvęs parlamentaras vadovauja partijai. Tiesa, neparlamentinei, iš biudžeto nė lito negaunančiai partijai. Tačiau jis vis tiek reketuojamas. Kuo tokia lietuviškoji „demokratija” geresnė už turkiškąją cenzūrą? Galų gale ar savo religinius jausmus bei įsitikinimus ginantys musulmonai nėra patrauklesni už lietuvius, kurie patys, niekieno neverčiami, tyčiojasi iš visko, kas lietuviška, tautiška, krikščioniška? Nejaugi.
Visuomeninių, patriotinių, tautinių, lietuviškų, sukarintų organizacijų Lietuvoje – nors vežimu vežk. O naudos iš jų – kaip iš ožio pieno. Nes tos organizacijos - popierinės. Nes jos sukurtos tik tam, kad jų vadukai turėtų apmokamą užsiėmimą ir galėtų patenkinti savo asmenines ambicijas. Tokias organizacijas reikėtų išvaikyti, o jų popierinius prezidentus, pirmininkus ar lyderius derėtų statyti prie gėdos stulpo. Kaip didžiausius nevykėlius, apsimetėlius, biudžeto lėšų švaistytojus. Bet tik pabandyk užkabinti kokios nors mažai kam žinomos organizacijos prezidentą. Tuoj pat pasipils intrigos, šmeižtai, protesto pareiškimai. Todėl dažnai ir prisimenu filosofo Arvydo Šliogerio žodžius apie „patriotus – idiotus”. Kadaise ši tezė šokiravo. Šiandien joje įžvelgiu daug tiesos.
