Susimažinti atlyginimus parlamentarams, sumažinti Seimo narių skaičių, paaukoti labdarai, atsisakyti gerti alkoholį tautos atstovybės restorane, parduoti kelias poilsiavietes - tokie bei panašūs taupymo ir tautos gerovės kėlimo vajai dabar madingiausi.
Dar madinga stebėti - kas nepasiduos bendrai srovei, ir jį viešai prakeikti. Visa tai nieko. Netgi smagu - yra darbo ir žurnalistams, ir dingstis pabambėti amžinai bambantiesiems. Tiems kretinams, kurie dar neišmoko neįsimylėti politinio spektaklio personažų - taip pat palankus metas. Jie gali garsiai krykštauti, ploti katučių ir bučiuoti didžiausią algos nuošimtį į biudžetą grąžinančių numylėtinių portretus.
Visa tai gali efektingai veikti reitingus, turėti įtakos laikraščių antraštėms, daryti teigiamą ar neigiamą poveikį tautos nuotaikoms ir tuo kiek atsiliepti darbo našumui. Bet tai ir viskas. Valstybės kišenės mastu tai - mizeriški trupiniai. Vis tiek, kaip užuot džiūvėsėliais apvoliojus viščiuką, mėginti pasisotinti pačiais džiūvėsėliais. Nuo to būna tik truputį sočiau. Nors ir sakoma, kad lašas po lašo gali ką nors pratašyti, bet pipečių lašais privarvinti baseiną - kvailio verta svajonė.
Jau kurį laiką matome „socialistinį lenktyniavimą“ - kuri čia dabar partija daugiau sutaupė ir garsiau apie tai sucypė.
Jeigu kalbame apie į biudžetą nepatenkančius milijardus, pamirškime visas Seimo narių algas ir kiaules-taupykles. Milijardai ten netelpa, nors ir kaip žaviai jos skambėtų papurtytos. Jie slepiasi visai kitur.
Tie „Tėvynės aruodai“ - ne vien „Leo LT“ grobuonims padovanota nacionalinė energetika arba dujininkų antpelniai. Viešuosiuose pirkimuose praėjusiais metais apsisuko 13,8 mlrd. litų. Vien pagal tai, ką skelbia oficialioji Viešųjų pirkimų tarnybos (VPT) prie Vyriausybės informacija, ten galbūt išplauta 1,5 milijardo. Tiesa, suma yra „apytikrė“ - nuo 0,5 iki 1,5 milijardo. Taigi - milijardas šen ar ten - smulkmena. Vis dėlto progresas yra. Dar prieš porą metų iškėlęs klausimą išgirsdavai, kad baudžiamųjų bylų dėl piktnaudžiavimų šioje srityje beveik nėra, tad ir problema esą neegzistuojanti.
Dabar ji lyg ir pastebėta, bet dėmesio ir toliau nesulaukia. Partijų rinkimų programose apie tai galima rasti kelias nerišlias eilutes atskiruose skyriuose, į antikrizinius planus šis neišnaudotas rezervas taip pat neįtrauktas - mokesčius didinti yra ir greičiau, ir paprasčiau. Apie tai, kad būtų imtasi gilintis į veikiančias, kintančias bei tobulėjančias korupcines schemas ir numatomi sisteminiai priešnuodžiai - galima tik pasvajoti.
Įstatymai numato įvairias viešųjų pirkimų procedūras ir visose jose veikia masiškai, jei ne totaliai paplitusios sukčiavimų schemos. Jei kalbama apie apklausą, kai perkančioji organizacija prašo tiesiog atsiųsti jai ir siekia surasti bent tris tokius pasiūlymus, viskas labai paprasta. Pardavimo vadybininkas parengia pasiūlymą už savo ir už dar dvi „konkuruojančias“ firmas bei nusiunčia tiems „varžovams“ tokį ruošinį elektroniniu paštu. Kolega pasirašo, užantspauduoja ir siunčia pirkėjui iš anksto suderintą „alternatyvą“, kuri, aišku, yra brangesnė. Viskas įsegama į bylą, revizoriai bus patenkinti. Pirkimas įvyksta, o kitą kartą medžioklės plotus pasidaliję „konkurentai“ keičiasi vaidmenimis. Tai praktika, kurią žino visi - pirkėjų ir pardavėjų vadovai, buhalteriai, vadybininkai ir sekretorės.
Dar įdomesnė situacija susiklosto tada, kai organizuojamas viešasis konkursas. Įstatymai ir VPT rekomendacijos numato, o perkanti firma reikalauja beprotiško skaičiaus abejotino reikalingumo popierių. Girdėjote ką nors apie „vieną langelį“? Pamirškite, nes tai paistalai. Pardavėjas turi pirkėjui pristatyti šūsnį valstybinių institucijų pažymų, kuriose trūksta tik dokumento, liudijančio, kad pardavėjas - geras žmogus. Perkančiajai organizacijai paprašius, tokių popierių krūvų tenka nukopijuoti ir po 10 ar 12, jas sunumeruoti, susieti ir suantspauduoti. Visa tai apsaugo nuo piktnaudžiavimo ne daugiau nei užkalbėjimas nuo ėduonies.
Išankstiniai susitarimai su pirkėju, pagal kuriuos į konkurso kvalifikacinius reikalavimus prekei, paslaugai ar pačiam tiekėjui yra įrašomas nereikalingas, bet lemiamas kriterijus, iš anksto žinant, kad konkurentai jo neatitiks. Vienas klasikinių pavyzdžių - Vilniaus vakarinio aplinkkelio situacija. Konkurse norinti dalyvauti bendrovė, kaip vėliau paaiškėjo, turėjo būti pastačiusi objektą už 87,8 mln. litų. Tokie ir panašūs „kriterijai“ yra dvigubai žalingi, nes ne tik tiesiogiai proteguoja vieną ar kitą „po antklode“ pasirinktą firmą. Dar viena bėda, kad tai naikina konkurenciją ir uždaro rinką naujiems pretendentams, tarnauja monopolijų klestėjimui. Taip pat ir kyšiams išleistos sumos, kurios išplaunamos vykdant viešuosius pirkimus, yra ne vienintelė žala, kurią patiria ekonomika ir vartotojai.
Susimažins atlyginimą Seimo pirmininkas, premjeras ir prezidentas ar pasididins - daugiau garbės ir emocijų klausimas. Milijardai čia gali nebent vaidentis. Valstybės viešųjų pirkimų politika, kuri remtųsi ne vien valdininkų siekiu prisidengti didele mažareikšmių popierių krūva, būtų kur kas rimtesnis darbas.
