Kadaise šyptelėjau išgirdęs, kai vienas iškilus Lietuvos žmogaus teisių gynėjas tvirtino, kad Lietuvoje veikia tik pusė Konstitucijos. Dabar panašios kalbos nebejuokina. Konstitucinis Teismas nusprendė, kad dalis Seimo priimtų teisės aktų, kuriais buvo įteisintas LEO LT, prieštarauja pagrindiniam šalies įstatymui.
Tie, kurie šiuo klausimu kreipėsi į Konstitucinį Teismą, eikvojo laiką ir popierių ne tam, kad šis santvarkos ramstis būtų paprastas juridinis konsultantas. Tikėtasi, kad sprendimas gali tapti vinimi į LEO LT karstą. Tačiau įtakingi valdančiosios koalicijos atstovai leido suprasti, kad dabartinė valdžia neketina išardyti liūtu vadinamos energetikos chimeros, nors ši dabar tik „pusiau konstitucinė“.
LEO LT ir „Williams“
Istorija, kaip sakoma, yra gyvenimo mokytoja. Kas jos neišmano, lieka vaikas. Su bangomis, kurios kyla dėl LEO LT, galima lyginti Amerikos bendrovės „Williams“ Lietuvoje sukeltą politinę sumaištį. „Williams“ kaitino aistras prieš dešimt metų ir nulėmė ne vieno politiko karjerą. Dėl „Williams“ kilo ir krito vyriausybės. Sakai „Rolandas Paksas“, o mintyse – „Williams“.
Iš to audringo laikotarpio atėjo nemirtinga frazė: „Ivano prie vamzdžio neprileisime.“ Atrodo, kad tokia strategine nuostata turėtų būti grindžiama visa Lietuvos energetinė politika. Tačiau mūsų energetikos istorijoje yra ir kitas epizodas, kuris baigėsi tuo, kad Ivanas prie vamzdžio kuo ramiausiai buvo prileistas. Tai „Lietuvos dujų“ privatizavimas, baigtas 2004-aisiais. Lietuvos valstybei tepriklauso 17,7 proc. „Lietuvos dujų“. Apie 37 proc. valdo Rusijos „Gazprom“, maždaug 39 proc. – „E.ON Ruhrgas International“.
Siekiant nepriklausomybės nuo rusiškos naftos, buvo klojamas kelias amerikietiškai kompanijai, pastatytas naftos terminalas Būtingėje. O visiška priklausomybė nuo rusiškų dujų, atrodo, mažai ką jaudina.
Ivanas Ivanui nelygus
Susidaro įspūdis, kad Lietuva bendrauja su dviem Ivanais: naftos Ivanu ir dujų Ivanu. Dėl pirmojo verda politinės aistros, dėl antrojo beveik tylima. Tiesa, kartais prisimenami dujų tiekimo tarpininkai. Tokia nelogiška politinio elito elgsena, matyt, susijusi su tuo, kad Lietuvos naftos ir dujų sektoriuose kadaise susirungė skirtingos grupuotės, už kurių stovėjo skirtingos užsienio jėgos. Ir kovai skirtos lėšos buvo nelygios. Dėl „Lietuvos dujų“ mūsų politinė sistema nedrebėjo. Vadinasi, nebuvo jėgų, kurios mestų didelių pinigų mūšiui už alternatyvius privatizavimo variantus.
Pasiims pelną ir dings
Dabarties kovos, kylančios dėl LEO LT, verčia manyti, kad rungtynėms skirtos solidžios lėšos. Vadinamojo liūto stūmėjai siekia panašių tikslų kaip ir „Williams“ – sukurti išskirtines sąlygas vienai bendrovei. Tokias, kurios leistų pasiimti pelną ir pasitraukti.
Lietuviškas liūtas kaip ir rusiški ivanai turi savų interesų. Atrodo, visiems aišku, kad Lietuvai naudinga prisijungti prie Europos elektros tinklų. Tačiau tiems, kurie kovoja už privilegijuotą padėtį Lietuvos energetikoje, prisijungimas prie Europos reiškia ėjimą į rinką. O juk tiek pastangų įdėta, kad Lietuvoje būtų ne elektros rinka, o monopolija.
Tokiai nelabai reikalingos elektros jungtys su Europa. Kita vertus, padėtis, kai Konstitucinis Teismas padaro išvadą, jog stiklinė yra pusiau tuščia (su išlyga, kad ji pusiau pilna) mūsų liūtą visiškai tenkina. Tai artina momentą, kai tas žvėris ims urgzti, kad tokiomis sąlygomis dirbti neįmanoma, pasiims savo dalį ir pasitrauks iš žaidimo.
