Dar nepraėjus šimtui dienų nuo Permainų koalicijos gimimo pradžios, dar mums nespėjus įsitikinti jos krizės įveikimo plano žalingumu ar nauda, jau pasigirsta šauksmai: „Su socialdemokratais buvo geriau“. Beviltiškumo apimto žmogaus atmintis trumpa. Pernelyg trumpa. Ar jau pamiršta, kad socialdemokratų Vyriausybė gyveno ir mums liepė gyventi lyg po mūsų tik tvanas? Išlaidavom dešimčiai metų į priekį. Įpratinom save be jokių pastangų gauti, net sekundei nepagalvojus, kad reikės grąžinti. Nes socialdemokratų Vyriausybė be atodairos teigė, jog pasaulio krizė - ne Lietuvos krizė. Kitaip sakant, tvano nebus. Apie kokį taupymą juodai dienai! O kai tvanas pasirodė, pamatėme tuščią aruodą. Tada ciniškai, kaip visuomet amoraliai, šimtus partijų pakeitusios V. Blinkevičiūtės žodžiais buvo paklausta: „Kodėl neišmokat silpniausiems?“
Gyventi gerai kito sąskaita nėra vien tik mūsų lietuviška yda. Antraip krizės nebūtų. O ji vis pasirodo. Ši jau kažkelinta. Bandoma pasakyti, kad ši krizė visai kitokia ir dėl kitokių priežasčių nei buvusios, todėl beveik neįmanoma nuspėti ateinančių krizių. Man kažkodėl atrodo, kad kaip tik visų krizių – buvusių ir būsimų – priežastį nesunku atspėti ar numatyti. Tai – Godumas. Egoizmas. Tinginystė. Tai ligos, virusas, nuo kurio nėra apsaugoti nei turtingi, nei vargšai. Šios krizės pasekmė – milijardus prarado turtingi ir turtingos valstybės taip pat. Ar tiems turtingiems teks susiveržti diržus? Nežinau. Gal vienas kitas nusišaus? O neturintiems milijonų? Jiems teks susiveržti diržus. Eilinį kartą. Ar jie be kaltės? Juk ėmė paskolas kaip patrakę. Gavę gabalėlį žemės reikalavo už ją su tikrove nieko bendro neturinčios kainos. Ir kodėl ne? Juk buvusi Vyriausybė garantavo amžiną rojų. Tuos, ją ir žmones perspėjančius (maždaug dvejus pastaruosius metus), išvadindavo fariziejais. Ne fariziejai, ta dauguma mūsų, pasidavę tai trejybei ydų, dabar maldauja sugrįžti buvusią Vyriausybę. Juk gyventi iškreiptais lūkesčiais, iliuzijoje lengviau nei tikrovėje.
Krizė užkniso. Užkniso juodai. Ta ateinanti krizė, prasidedanti nuo 2009 metų sausio mėnesio 1 dienos, nuo 00.00 valandos. Ir užknis dar juodžiau, jeigu nenustosime laukti manos iš dangaus, tai yra lauksime Permainų koalicijos ar, apskritai, vyriausybių sprendimų mūsų kasdieninius reikalus spręsti pamiršus savo nuosavą atsakomybę. Nežinau, kuo baigsis Vyriausybės išėjimo iš krizės programa. Pasiklausius liberalų, laisvosios rinkos ekspertų ši programa yra niekas kita, kaip pagalių kišimas į dinamiškos ekonomikos ratus. Pasiskaičius „kairiųjų“ politikų, mūsų laukia visiškas nuskurdinimas. Bet kuriuo atveju jau šiandien verkiame visi: menininkai, patentininkai, popsai, knygų leidėjai ir taip toliau. Bet ne Seimo nariai. Jiems gera alga garantuota ketverius metus į priekį.
Už algos pasikėlimą reikalaujame jų atgailos. Jų atgailos. Tai tie vargšai dabar yra priversti „dėl moralinių sumetimų“ dalį pinigų atidavinėti „neturintiems“. Gal ir gražiai toks prievartinis apsisprendimas atrodo šiais juodais laikais? Gal. Tikrai gražu matyti atgailaujantį žmogų, iš tribūnos šaukiantį Mea culpa! Pusė Seimo narių iš tiesų turėtų taip šaukti, nes visi vertėsi vienas per kitą buvusiame Seime prieš rinkimus žadėdami aukso kalnus.
Naujoji Vyriausybė žada gilią juodą duobę. Iš kurios mums reikės kapstytis kartu. Be kiekvieno atskiros atgailos už pasidavimą bendrai piniginei beprotybei ir beprotiškiems pažadams, iš duobės teks kapstytis kas sau. Noras atsukti laikrodį atgal ar į sovietinius, ar į ką tik mus palikusius „socialdemokratinius“ laikus neleis atsikvošėti, trukdys elgtis taip, kaip reikalauja krizinė padėtis: pakelti galvą, išsitiesti, imtis blaiviai ieškoti galimybių. To ir linkiu ateinančiais krizės metais.
