Tik ką paminėjome Žmogaus teisių deklaracijos dieną. Tačiau šūkis „Visi žmonės lygus“ mūsų šalies visuomenėje, ypač vyriškoje, ypač religinėje – taip pat vyriškoje, net ir intelektualinėje visuomenėje nėra be atodairos remiamas. Jau nekalbu apie darbininkiją ir kaimą. Kai tik užsimenama apie, pavyzdžiui, moters teisių įprasminimą Lietuvoje, tuojau bandoma mėtyti pėdas, aiškinant, kad moterys ir vyrai nėra vienodi. O kas sakė, kad yra? Bet lygus prieš įstatymą, tai jau tikrai. Ir moteris, ir vyras.
Lietuvoje tikrai nėra įstatymų, diskriminuojančius moteris. Bet kaip paaiškinti tą faktą, kad Švedijos parlamente 47 procentai parlamento (Riksdagen) narių yra moterys? Tai yra apie 168 moteris. Ten apie 40 procentų moterų užima aukščiausias vadovaujančias pozicijas savivaldybių administracijose, o kaip pas mus? Lygių galimybių centras informuoja, kad savivaldybių tarybose moterų yra tik 21 procentas. O Seime yra tik 24 moterys.
Pas mus net teisės profesorius ponas Vytautas Nekrošius kritikuoja Europos Sąjungos lygių teisių direktyvas. Teisės fakultete vykusioje viešoje diskusijoje „Moterys – pirmos tarp lygių. XXI amžiaus atgarsiai“ jis nerimavo dėl tokio įstatymo piktnaudžiavimo Lietuvoje. Direktyva suformuluota taip, kad neva ji sudarytų galimybę bet kam dėl tamsių asmeninių tikslų (pagrįstai negavus darbo ar gero pažymio) apsimesti nukentėjusiam nuo diskriminacijos. Profesorius nėra visiškai neteisus. Tokių atvejų yra ir nemažai. Bet dėl vieno kreivo medžio visas miškas nekertamas. Lietuvoje mes puikiai mokame piktnaudžiauti bet kokiais įstatymais. Ir išbristi sausi iš jūros.
Privačiame sektoriuje moterys labai atsargiai priimamos į darbą. Norima, kad nebūtų besilaukiančios arba, gink Dieve, galinčios greitu laiku pastoti. Gal todėl moterų atlyginimai Lietuvoje 20 procentų mažesni už vyrų? Mes nelabai ir galime paveikti privataus sektoriaus. Bet viešąjį? Valstybės tarnyboje? Nekalbu apie kvotas. Nemanau, kad toks būdas teisingas. Bet sąlygos prasimušti, starto linija turi būti lygi visiems.
Ar galime pamiršti ir kitą pastoviai pūliuojančią vietą mūsų visuomenėje – netoleranciją kito teisei į saviraišką? Tiksliau, baimė kito teisėms būti tuo, kuo jis ar ji yra ar nori būti? Nepakenčiam „juodaodžių šiknių“, žaidžiančių už Žalgirį. Nekenčiame visų romų, žydų, gėjų. Kiek prakutę moksluose ar pabuvę užsienyje garsiai apie tai nekalbame, bet anonimiškai interneto portaluose išsipilame sočiai.
Štai tas veidmainiškumas – sakome viena, darome kita – ir yra pats neigiamiausias pavyzdys mūsų vaikams. Antai TS-LDK Seimo narys V. Stundys Seimui pateikė papildytą, iš peties sugriežtintą „Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio“ įstatymo projekto variantą Nr. XIP-110. Čia nekalbėsiu apie tokio sugriežtinto įstatymo poveikį viešosios informacijos skleidimui, bet paliesiu tas įstatymo projekto vietas, kurios akivaizdžiai prieštarauja ne tik viena kitai, bet ir deklaruojamai Lietuvoje pagarbai žmogaus teisėms. Ketvirtame projekto straipsnyje pavadinimu „Neigiamą poveikį nepilnamečių vystymuisi daranti viešoji informacija“ vienuoliktajame punkte rašoma, kad turima drausti „(...) tyčiojimąsi ar niekinimą dėl tautybės, rasės, lyties, kilmės, neįgalumo, seksualinės orientacijos, socialinės padėties, kalbos, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų“. Taigi, negalima tyčiotis ir iš seksualinės orientacijos. Bet jau tryliktame punkte teigiama visiškai atvirkščiai, tai yra reikalaujama drausti informaciją, „kurioje agituojama už homoseksualius santykius“. Tai kaip ponas Seimo narys V. Stundys sugebėjo taip paslysti lygioje vietoje? Kaip dabar tie, iš kurių negalima tyčiotis, kalbės apie tai, kad iš jų tyčiojamasi? Be baimės būti apkaltinti darant žalingą poveikį nepilnamečiams ir už tai būti patraukti į teismą? Aš savo paskaitose gimnazijų mokiniams kaip tik ir kalbu apie tolerantiškumą, pagarbą kitam (apie pilietinę visuomenę, prieš narkotikus ir alkoholį). Remiantis ketvirto straipsnio vienuoliktu įstatymo punktu ir toliau sau drąsiai kalbėsiu apie kitokias mažumas, taip pat ir seksualines mažumas bei pagarbą jiems. Bet jau kitą akimirką mane bet kuri davatka paduos į teismą už homoseksualinių santykių propagavimą nepilnamečiams. Ir laimės.
Mane ne vienas skaitytojas ne pirmą kartą apkaltins simpatijoms gėjams, žydams ir dar kam nors. Tačiau kalbama apie tai, kokioje visuomenėje mes norime gyventi. Toje visko, visų ir vienas kito bijančioje, visur sąmokslą matančioje visuomenėje gyventi nenoriu. Nes tokia visuomenė tiesiog trykšta nepasitikėjimu savo identitetu. Uždaros visuomenės gimdo kompleksuotus, nekūrybingus, lengvai manipuliuojamus laukiančius manos iš dangaus visuomenės narius. Ne už tokią visuomenę sovietų laikais kovojau. Nenorintys peckiotis bėga iš tokios visuomenės. Masiškai. Kad bėgantys atsigręžtų, nepakanka jiems verkšlenti patriotines, homofobines, ksenofobines su tikrove nieko neturinčias klišes. Net ir su geresne ekonomine padėtimi nesuviliosi. Gal reikėtų pradėti nuo tikros pagarbos Žmogaus teisių deklaracijai ir jos laikytis?
