Prieš išeidamas atostogų Seimas nutarė pasitarti su tauta dėl Ignalinos atominės elektrinės (IAE) darbo pratęsimo, bet nebūtinai paisyti gauto patarimo.
Neprivalomas, o tik patariamasis referendumas reiškia būtent tai ir dar kai kurių politinių jėgų siekį atvilioti prie balsadėžių daugiau žmonių.
Komiškiausia, kad pačiam Ignalinos jėgainės darbo pratęsimui žodžiais pritaria bemaž visos Seimo partijos. Net ir tos, kurių politikai derybose prisiėmė absurdišką ir iš anksto didžiuliams ekonominiams nuostoliams šalį pasmerkiantį įsipareigojimą – sustabdyti visiškai saugią jėgainę iki 2009 m. pabaigos. Pasiklausius kalbų atrodo, kad visi viską supranta ir suprato visada, bet kažkodėl nesakė. Kodėl? Na, tai ne tiek svarbu. Antai Gediminas Kirkilas porino, jog seniai derasi su Briuseliu, kad pratęstų jėgainės darbą, bet niekam nesakė, nes taip prašė Europos komisija. Kitų pozicijos ir opozicijos politikų gal irgi kas nors paprašė kurį laiką patylėti. Kas dabar ten žino – ne visi tokie atlapaširdžiai plepiai, kaip premjeras.
Nuobodu kartoti, kas ištiks valstybės ūkį ir žmonių pinigines, kai Lietuva ištesės spaliuko garbės žodį. Įdomu tai, koks šokis vyko ir tebevyksta aplink pačią referendumo idėją. Pačioje metų pradžioje, kai G. Kirkilas dar neprisipažino, kad sunkiai derasi, o parlamente niekas apie tai nė neklausinėjo, tokią iniciatyvą paskelbė nedidelė neparlamentinė partija ir kelios profsąjungos. Iki pat momento, kai iniciatyvinė grupė pasibeldė į Zenono Vaigausko kabineto duris, niekam Seime neatrodė, kad verta tai net svarstyti. Pirmieji naudą savo politinei rinkodarai įžvelgė Liberalų sąjūdžio parlamentarai. Netgi suskubo prisiklijuoti prie iniciatyvinės grupės.
Paskui buvo dar įdomiau. Valdančiosios parlamento frakcijos suprato, kad negalima palikti šios iniciatyvos nekontroliuojamos ir dargi be naudos sau. Vieni po kito ir socdemai, ir liberalcentristai, ir tvarkdariai, ir darbininkai ėmė tikinti neturį nieko prieš. Visi ėmė aiškinti, esą geriau referendumą paskelbtų pats Seimas, nes visokios smulkios partijėlės ir nemokšos už parlamento ribų (mokyti tik viduje?) tų reikalingų 300 000 parašų nesurinksią ir sužlugdysią gerą reikalą. Kaktą nuo pat pradžių raukė ir apie populizmą mykė vienintelė Tėvynės sąjunga (tada dar neapsikrikštijusi), kuri skubiai išgalvojo savą iniciatyvą – rinkti parašus po peticija Briuseliui.
Čia paprasta logika turėjo padiktuoti labai jau paprastą sprendimą. Visiems solidariai agituojant už referendumą, parašai turėjo nesunkiai susirinkti, o ir pats balsavimas praeiti taip pat sklandžiai, kaip ir tada, kuomet dalino alų bei skalbimo priemones. Tiesa, kadangi šalyje dabar politikai populiarina blogesnį nei gorbačiovinio stiliaus antialkohoio vajų, alų buvo galima pakeisti gira. Negi didžioji dauguma Seimo politikų ir rūpintojėlis prezidentas su amžinai aukščiausiais reitingais neįtikintų žmonių geriau, nei tai padarys kažkokia ten Socialdemokratų sąjunga, kurios „Vilmorus“ išvis net nefiksuoja esant?
Tik štai praktikoje nutiko visai kitaip. Nei vienas iš valdančiųjų ar opozicinių politikų taip ir nebuvo pastebėtas agituojant pasirašyti už referendumą, o centrinė žiniasklaida iniciatyvą pabrėžtinai ignoravo. Dažniau rodė susirūpinusį G. Kirkilą ir nenusiteikusį derėtis jo derybininką – Aleksandrą Abišalą.
Kaip paaiškinti „viskam pritariančių“ politikų nusišalinimą nuo parašų rinkimo? Pirmiausia, iniciatyva nuo pat pradžių priklausė ne jiems, o kažkam „iš užribio“. Nekontroliuojamos visuomeninės iniciatyvos, kurios dar ir pavyktų, valdančiajam elitui sapnuojasi kaip košmaras. O kas jei nebūtų pavykę? Jau teko rašyti, kad tokio varianto valdžios atstovai ir vengė, nes patiems prisidėjus ir nepasiekus rezultato jų autoritetas irgi nukentėtų. Pagaliau ne paslaptis ir tai, kad daugelis tiesiog abejoja tais savo autoritetais (ne tik moraliniais) bei žodžių svarumu – veidu į purvą trinktelėti baisu.
Taip buvo tiesiog tvarkingai ir ramiai „derantis“ bei pasišnekant sulaukta, kol iniciatoriai nesurinks reikiamo parašų kiekio. Tuomet Seime ir prasidėjo, kaip ir prognozavau, aiškinimai apie neprivalomojo referendumo privalumus. Partijos, kurios tikisi šiuo apgaulės būdu pritraukti į Seimo rinkimus (referendumas organizuojamas tą pačią dieną) daugiau suerzintų ir atbukusių rinkėjų, buvo ir liko labai už. Liūdniausia dalia ištiko konservatorius, kurie arba taip ir neparašė žadėtos peticijos, arba parašus rinko labai jau pogrindinėmis slaptumo sąlygomis.
Šis trypčiojimas baigėsi tuo, jog beliko skėsčioti rankomis ir visiškai pagrįstai sakyti, kad valdantieji užsiima populizmu. Taip iš tikrųjų ir yra – šis konkretus „patariamasis“ pasižaidimas tikrai skirtas tik rinkėjų kvailinimui. Tik štai tikrasis konservatorių motyvas priešintis šiam žingsniui yra greičiau susijęs su jų pačių rinkiminiu interesu – nenoru, kad balsuoti ateitų daugiau, nei tikimasi žmonių. Drausmingasis jų elektoratas, kaip tikisi partijos strategai, ateis vis tiek.
Štai ir visa fabula. Ar patarti, ar nepatarti „atsakymo nežinančiai“ valdžiai – spręskite patys.
