Taupykime, nes netrukus gausime sąskaitą už brangų pirkinį - naujos kadencijos Seimą. Sumokėsime ne tik 26 biudžeto milijonus už rinkimų organizavimą, bet ir dar apie 100 mln. už partijų savireklamą, rašoma savaitraštyje "Veidas".
Jei kokiame laikraštyje pasiskelbtumėte perkantis Seimo nario mandatą ar „praeinamą“ vietą rinkimų sąraše, nebebūtumėte originalus: šiemet regioninėje žiniasklaidoje jau pasirodė tokių skelbimų, tik pageidaujama įsigyti savivaldybės tarybos nario vietą. Vyriausioji rinkimų komisija (VRK) šį keistą atvejį svarstė, bet nutarė, kad tai buvo ironija, o ne pogrindinio verslo legalizavimas. Juk apie mokestį už gerą vietą rinkimų sąraše ar atsisakymą mandato kito sąraše naudai visi politikai sako girdėję, nors tikina, kad jų partija tuo tikrai neužsiima.
Nėra ir oficialaus kainoraščio, bet numanomos sumos sklando. Keli Kauno verslininkai ir mokslininkai pernai specialiosioms tarnyboms skundėsi sulaukę pasiūlymų už 50 tūkst. Lt pirkti vietas Darbo partijos rinkimų sąrašo pirmajame penketuke. Panevėžyje valdančiajai daugumai priklausančio savivaldybės politiko mandatas, kalbama, kainuotų 60 tūkst. Lt. Širvintose - perpus, o gal net dar mažiau, nes štai Darbo partiją palikti panoręs Širvintų rajono tarybos narys Algirdas Meško tikino sulaukęs reikalavimo susimokėti beveik 20 tūkst. Lt. Ką jau lyginti sostinės kainas, ypač baigiamojoje fazėje, kai renkamas meras. Vienas, nors ir auksinis, tarybos nario balsas esą kainavęs daugiau kaip 100 tūkst. Lt, kokia tuomet visa mero posto kaina?
Tokios sumos svyruoja kalbant apie savivaldybių politikus, bet tai žemesnioji lyga. Aukštesniojoje Seimo lygoje mandatų kainos, žinoma, didesnės.
Naujokai kelia įtarimų
Tačiau mokestis už vietą partijos rinkimų sąraše, kaip ir juodoji buhalterija, sunkiai įrodomas, nes juk abi pusės - ir duodantysis, ir imantysis - šiame sandėryje suinteresuotieji. Tad čia darbo turi imtis patys rinkėjai. Liberalų sąjūdžio frakcijos seniūno pavaduotojas Gintaras Šileikis pataria paanalizuoti, kas partijų rinkimų sąrašuose neseniai įstojęs į partiją arba apskritai nėra jos narys. Jei toks šviežiai iškeptas politikas - ne koks autoritetas ar TV ekrano žvaigždė, galima daryti prielaidą, kad jis brangus pirmąja šio žodžio reikšme asmuo. Štai konservatoriai jau turi teisintis, kaip jų pretendentų sąrašuose gana aukštai atsirado buvusi centristė Rūta Rutkelytė, vos prieš metus tapusi konservatore.
Tačiau šiųmečiuose Seimo rinkimuose ketinantiems pirkti vietą sąraše tai gali būti investicija be garantijos, nes rinkėjai reitinguodami galės apversti sąrašą aukštyn galva. Gal bijodamos prarasti sąrašų „biznį“ kai kurios partijos ir priešinosi tokioms įstatymo pataisoms? Savotišku mokesčiu už vietą sąraše galima laikyti ir partijos narių pinigines aukas. Štai vien per antrąjį šių metų ketvirtį parlamentaras darbietis Jonas Pinskus partijai padovanojo 39 tūkst. Lt, Romualda Kšanienė - 35 tūkst. Lt, dar keli - mažesnes sumas, nors visi šios partijos atstovai Seime ir taip remia partiją, kas mėnesį mokėdami 10 proc. savo darbo užmokesčio dydžio nario mokestį.
Po juridinių asmenų dosnumu taip pat dažnai slepiasi tie patys politikai ar jų aplinkos žmonės. „Tvarkos ir teisingumo“ partiją tikrai „iš visos širdies“ 38 tūkst. Lt suma praėjusį ketvirtį vėl parėmė UAB „Restako“, įsteigta paties „tvarkiečių“ lyderio Rolando Pakso.
Triguba realybė
Patekti į sąrašą - tik pradžia: vėliau dar reikia prisidėti lėšomis prie rinkimų kampanijos, o paskui ir toliau remti partiją savais pinigais ar prasimanyti rėmėjų. Ar politika netampa vien turtuoliams įperkamu užsiėmimu, tokiu pat kaip malonumas turėti nuosavą jachtą ar savaitgalį leisti golfo laukuose?
Seime milijonierių daugėja kur kas sparčiau nei visoje valstybėje: 2003-aisiais jų buvo 12, 2004-aisiais - 28, dabartinėje Seimo kadencijoje - 33, kurių beveik ketvirtadalis priklauso Darbo partijos frakcijai. Loretos Graužinienės manymu, tokį didelį turčių skaičių jų frakcijoje galėjo nulemti ir tai, kad „darbiečių“ lyderis - pats milijonierius. „Tarp oficialiai patvirtintų šiųmečių rinkimų atrankos kriterijų piniginės storio nėra“, - dievažijasi L. Graužinienė. Tačiau šioje srityje realybė nuo teorijos skiriasi dešimtimis milijonų. Oficialiai „darbiečiai“ 2004 m. Seimo rinkimams išleido 5,5 mln. Lt, o kiek iš tikrųjų, jei partija įtariama neįtraukusi į buhalterinę apskaitą apie 23 mln. Lt išlaidų? Sudėjus abi šias sumas galima daryti prielaidą, jog Darbo partijai vienas Seimo nario mandatas kainavo apie 730 tūkst. Lt.
Pagal oficialias ataskaitas viena šios kadencijos Seimo nario kėdė kainavo 144 tūkst. Lt. Tačiau Seimo Audito komiteto pirmininkas valstietis liaudininkas Artūras Skardžius, kaip ekonomistas ir intuiciją turintis žmogus, sako priėjęs prie išvados, kad rinkimų išlaidos maždaug trigubai didesnės, nei oficialiai deklaruojama. Partija partijai nelygu, tad kai kurių realios išlaidos nuo deklaracijų skiriasi dar daugiau. Pasak A.Skardžiaus, minutė reklamos televizijoje kainuoja apie 6-10 tūkst. Lt, ne paslaptis ir reklamos įkainiai laikraščiuose, tad nesunku suskaičiuoti realias išlaidas.
Tačiau VRK pirmininkas Zenonas Vaigauskas aiškina, kad ne taip lengva nustatyti, kur apmokėta reklama, o kur, kaip tikina politikai, patys žurnalistai prisiprašo politikų ir jų šeimų narių papasakoti apie savo darbą ar kates, o televizijos - šokti ar dainuoti. Metines partijų finansines deklaracijas tikrina Mokesčių inspekcija, tačiau su politikais dirbusi viešųjų ryšių konsultantė Rūta Vanagaitė pripažįsta, kad partijos randa būdų atsiskaityti ne savo pinigais ar apskritai ne pinigais.
VRK vadovas netiki per griežtos kontrolės galia ir apeliuoja į partijų sąžinę. Tačiau ar gali iš jų to tikėtis, jei Tėvynės sąjunga pati pasiūlė uždrausti reklaminius TV klipus, pati tokį susuko ir puolė rodyti. Konservatorių frakcijos seniūno pavaduotojas Jurgis Razma pateikia sąmojingą pasiteisinimą: kitos partijos galėjo manyti, kad konservatoriai pinigų nesurenka, vaizdo klipų sukurti nesugeba, todėl ir siūlo tokias pataisas. O pasirodžius klipui lengviau pakilo rankos balsuoti. „Leiskite pašmaikštauti, kad tai buvo taktinis manevras“, -pareiškia J.Razma.
Už sveiko proto ribos
Niekas neginčija rinkimų, kaip ir išlaidų jiems organizuoti, būtinybės -demokratija brangiai kainuoja. Tačiau kur sveiko proto riba metant milijonus politikų reklamai? Juolab kad, kaip pastebi Z.Vaigauskas, reklamos išlaidos visada įskaičiuojamos į prekės kainą, o politikai įdėtus milijonus atsiima per korupcinius įstatymus ir kitus sprendimus. Kaip rodo specialiųjų tarnybų operacijos, investicijos „atsiperka“ su kaupu. Seimo nariai neoficialiai vardija tokias sumas: už „tinkamą“ balsavimą, pavyzdžiui, dėl „Leo LT“ siūlyta iki 100 tūkst. Lt, o vien už dalyvavimą Seimo posėdyje -50 tūkst. Lt.
Per pastaruosius trejus metus vis didėjantis partijų finansavimas iš biudžeto - nuo 4,6 mln. Lt 2005 m. iki 20 mln. Lt šiemet - neatmušė partijų ūpo ir toliau varžytis, kuri išleis daugiau pinigų.
Kaip sustabdyti politikos virsmą paprasta verslo sritimi? Vieni - už kontrolės griežtinimą, kiti - už pasitikėjimą partijomis, treti - už biudžetinį partijų finansavimą, dar kiti visą atsakomybę verčia rinkėjams ir taip pat nėra neteisūs. Regis, rezultato galima būtų tikėtis, jei visų šių receptų būtų imtasi kompleksiškai.
Nė vienas „Veido“ pašnekovų nemano, kad šiemet partijos ryšis mažinti rinkimų biudžetus, nepaisant to, kad uždrausta pati brangiausia reklama - vaizdo klipai. Jei dėl vieno Seimo nario mandato vos metų kadencijos likučiui kandidatai Dzūkijos rinkimų apygardoje pernai paaukojo beveik 400 tūkst. Lt, tai kiek kainuos 141 kėdė visai kadencijai? Kukliomis prognozėmis, apie 100 mln. Lt, neskaičiuojant, kad aktyvi rinkimų kampanija -paslėpta ir atvira - praktiškai jau vyksta keli mėnesiai. Tai beveik penkiskart brangiau nei per praėjusius rinkimus, skaičiuojant pagal oficialią ir dvigubai pagal numanomą kainą.
Palyginkime: tai suma, kurios reikia šiemet mokytojų algoms pakelti ar trijų ketvirtadalių valstybinės reikšmės kelių remontui.
Aušra Lėka
