Kaip mes atpažįstame save ir praeitį? Dažniausiai per madas, rūbus, detales, pokalbius, jaukius ir slogius prisiminimus. Dar dažniau – per veidus, ženklus, garsus, muziką, filmus. Viena aišku – esama muzikantų, aktorių, dainininkų, kurie mums simbolizuoja mūsų pačių vaikystę, jaunystę ir brandą. Kitaip tariant, mes save rekonstruojame per kitus.

Vieni menininkai kone tobulai leidžiasi formuojami savojo laikotarpio, o kiti patys aktyviai jį formuoja. Tai dvi vienodai svarbios socialaus talento pusės: per tave laikotarpis atpažįstamas arba todėl, kad tu su juo susilieji ir atveri jo formas, arba todėl, kad tu priešiniesi jam ir sąmoningai tampi jo alternatyva. Vieni myli savo metą, kiti jo nekenčia ir bodisi juo. Esama ir tokių, kurie priima savo laikotarpį kaip autentišką tikrovę, bet kritiškai išmėgina save ir aplinką likdami savimi ir iki galo nesitapatindami su niekuo.

Kad ir kaip būtų, filosofo arba sociologo plunksnai svarbios abi šios santykio su gyvenimu ir epocha pusės. Kas yra talentas, jei ne mus į save sugrąžinanti ir save analizuoti bei savyje susivokti priverčianti kažkieno kūrybos jėga? Sykiu talento dalis yra ir jį atpažįstantieji bei pats to atpažinimo procesas.

Kas kalbės apie mūsų laikotarpį Lietuvai ir pasauliui po kelių dešimtmečių? Su kuo mes siesime dvidešimt pirmojo amžiaus pradžios Lietuvą? Italų kino režisierius Ettore Scola klasikiniu tapusiame savo filme „Balius“ XX amžiaus istoriją atvėrė per muziką ir šokį. Ar kas nors pamėgins Lietuvoje atverti pastarųjų kelių dešimtmečių dvasią per mūsų populiariąją kultūrą?

REKLAMA

Praėjusio amžiaus septintojo ir aštuntojo dešimtmečių Lietuvos atmosferą stipriai paženklino lietuvių teatro ir kino iškilimas – be Juozo Grušo „Barboros Radvilaitės“ Kauno dramos teatre, Jono Jurašo, Juozo Miltinio ir įstabių Panevėžio dramos teatro aktorių, kino meistrų apie lietuvių kultūros pakilimą bylojo žurnalo „Nemunas“ pasirodymas, Modrio Tenisono pantomimos trupė, lietuviškojo roko suklestėjimas (iki brutalaus jo nužudymo po Romo Kalantos žūties).

Suprantama, kad po 1972 metų geriausia ir įdomiausia, kas buvo mūsų kultūroje, pradėjo telktis sferose, kurios buvo prieinamos tik siauresniems sluoksniams – vis labiau rafinuotėjusiame, į hermetizmą ir metaforišką, ironišką santykį su tikrove palinkusiame teatre, eksperimentiniame ir avangardiniame džiaze, akademinėje muzikoje.          

Populiariosios kultūros tapimas svarbia socialinių pokyčių atvėrimo terpe Lietuvoje išryškėjo Michailo Gorbačiovo pertvarkos laikais, o Sąjūdžio metais ši tendencija dar labiau sustiprėjo. Pakanka paminėti keistą ir gal jau stipriai primirštą, bet savaip įdomų ir dabar jau neabejotinos istorinės vertės turintį Arturo Pozdniakovo muzikinį filmą „Kažkas atsitiko“, sukurtą daugiau nei prieš dvidešimt metų.

Šis filmas buvo sukritikuotas profesionalių kino kritikų – iš už ištisinio videoklipo estetiką, ir už neoriginalius meno sprendimus. Pavyzdžiui, garsiajai „Anties“ dainai apie zombius skirtame klipe vaizduojama, kaip skustuvas lėtai perpjauna moters akies vyzdį – tai Luiso Buñuelio ir Salvadoro Dali garsiojo filmo „Andalūzijos šuo“ (1929) epizodo citavimas be kabučių. Kita vertus, juk ir pati šaunioji „Anties“ daina apie zombius yra australų „postpankroko“ grupės „Men at Work“ dainos „Down Under“ perdirbinys.  

Kad ir kaip būtų, šis filmas dabar analizuotinas antropologiniu, sociologiniu ir psichologiniu aspektais kaip puiki ano meto visuomenės sąmonės būklės diagnozė. Viską persmelkianti erlickiška ironija Vytauto Kernagio kabareto „Tarp girnų“ dainose – nuo „Kaip gražu miške“ iki „Santechniko Ukmergėje“. Visiškas režimo moralinis ir politinis bankrotas, slypintis detalėse – viskas juokinga iki absurdo, nuo politinio ir meninio kičo iki ūkinės-partinės aukštuomenės mylimų medžioklių.

REKLAMA

Kernagio ironiją keičia keista nuojauta – sovietinėje kariuomenėje kaip tik tuomet tarnavusio ir dešimčiai dienų filmavimuisi išleisto „Fojė“ lyderio Andriaus Mamontovo daina „Laužas“, atlikta Vilniaus Kalnų parke. Tikrai keistokas derinys – komišką prie pianino sėdinčių Vytauto Kernagio ir Juozo Budraičio duetą keičia Andrių Mamontovą pristatantis neaišku iš kur atsiradęs ir ką Kalnų parke veikiantis „medžiotojas“ (ar veikiau tipingas sovietinis-partinis ceremonmeisteris bei vestuvių generolas).

O juk šito politinio kičo ir egzaltuoto muzikavimo mišinys vertas ypatingo dėmesio – ypač dabar, kai suvoki, kad šie keisti ir, kaip tuo metu atrodė, net neskoningi filmo kadrai pasirodė buvę pranašiški. Juk būtent šitas politinis kičas ir jį keitusi jausminga socialiai bei pilietiškai angažuoto popso banga ir simbolizavo režimo galą. Galiausiai trečioji filmo dalis buvo skirta „Ančiai“, kuri galutinai sunaikino bet kokį realybės jausmą ir palaidojo sovietinės tikrovės atpažinimo ženklus.

Šiame filme pasirodė trys reiškiniai, per kuriuos mes galime pažinti ir analizuoti tą Lietuvą, kokia formavosi nuo 1971 metų iki dabar. Tie trys reiškiniai – tai Vytautas Kernagis, Andrius Mamontovas su „Fojė“ ir Algirdas Kaušpėdas su „Antimi“. Jie atveria pastarųjų keturiasdešimties metų mūsų mentaliteto kaitos istoriją ne blogiau, nei minėtasis Scola’os „Balius“ atveria Europos muzikos madų ir masinio šokio istoriją.

Kodėl nuo 1971-ųjų? Todėl, kad tais metais buvo sukurtas Algirdo Aramino filmas „Maža išpažintis“, laikytinas lūžiu jaunimo sąmonėje. Ne tik dėl hipiškų Olego Zacharenkovo dainų, kurias įamžino Vytautas Kernagis ir ne juolab dėl jau banalybe virtusių frazių „Benai, gal gali gauti  katerį?“ ir „Plaukiam, seni, plaukiam“ (kažkodėl mūsų masinėje kultūroje virtusių jų abiejų mišiniu „Benai, plaukiam į Nidą“). Veikiau todėl, kad šiame filme, nepaisant vienos kitos nenatūralios ir tiesiog išprievartautos  scenos ar „medinės“ frazės, buvo atvirai šaipomasi iš sovietinės naujakalbės, leksikos ir negyvų klišių.

REKLAMA

Vytautas Kernagis yra nei daugiau, nei mažiau, o žmogus-perspektyva – būtent per jį veriasi mūsų dabartinė istorija. Nuo hipiško maišto iki erlickiškai juodo lietuviškojo humoro bei ironijos, nonkonformizmo iki ambivalentiško ir keisto prisitaikymo prie režimo, kuris galėjo bet kada dingti kone per naktį, nepalikdamas jokių stiprių prisiminimų.

Nuo puikios lyrinės lietuviškos muzikinės baladės iki kabareto „Tarp girnų“ ir jų abiejų  lydinio „Dainos teatre“. Nuo Dalios Saukaitytės, Marcelijaus Martinaičio ir Sigito Gedos tekstų iki Bernardo Brazdžionio „Šaukiu aš tautą, GPU užguitą“. Nuo pilietinių akcijų iki šou verslo. Jei nori,  imk ir studijuok dabartinės Lietuvos tapsmą – geresnę maišto, prisitaikymo ir mentalinių bei socialinių individo transformacijų medžiagą sunku įsivaizduoti.

Kelias nuo sardoniškos grimasos ir ironijos besivaduojančio užguito inteligento, metančio šalin kaklaraištį ir „maurojančio“ pankroką, o vėliau tampančio populiarios kultūros „glamour boy“ – tai Algirdo Kaušpėdo ir „Anties“ trajektorija, kurios giliau už juos neatvers jokia sociologinė studija.


Rašyti komentarą...
A
Arturas
2008-05-02 07:04:22
Pranešti apie netinkamą komentarą
As dar neskaiciau grazes odes dabartiniam Lietuvos menui ir viskas tiksliai.Dekui autoriui.
Atsakyti
0

P
Pierras
2008-05-02 09:49:16
Pranešti apie netinkamą komentarą
Straipnis gražus, bet sovietu imperija ne meninė produkcija sugriovė, nors gal tai pagreitino. Patys komunistai konvertavosi i kapitalistus.
Atsakyti
0

n
nagi
2008-05-02 12:12:04
Pranešti apie netinkamą komentarą
Grazu. Bet kodel nepanagrineta Lietuvos daile? Kasciunaite, Katinas, Saltenis, Saukos ir daug kitu dailininku non-konformistu - jie savo paveikslais pasake zymiai daugiau, nei mineti pop-kulturos apologetai. Galiausiai, muzika yra ne vien popsas - reiketu panagrineti ir iskilius jazzmenus. Visa tai suformavo bendra intelektualinio issilaisvinimo atmosfera. Plius dar juodojoje rinkoje cirkuliuojantys albumai. Plius Hesses, Kortasaro, Markeso knygu vertimai. Tik viso to deka mes tapome tuo, kuo esame.
Atsakyti
0

SKAITYTI KOMENTARUS (16)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų