Nepasakysiu nieko naujo konstatuodamas faktą, kad Lietuva yra traumuota šalis. Anaiptol ne mes vieni – savo kolektyvinių trauminių patirčių turi vokiečiai, rusai ir turbūt visos be išimties Rytų ir Vidurio Europos šalys, tapusios XX amžiaus totalitarinių režimų agresijos bei okupacijos aukomis.
Lietuvą stipriai traumavo ją pažeminusi ir lietuvius po pasaulį išbarsčiusi okupacija, kuriai nebuvo net simboliškai pasipriešinta. Vėliau vis dėlto šalis savo nuplėštą garbę atgavo partizanų pasipriešinimo dėka – po jų narsios ir beviltiškos kovos nebeliko prasmės kalbėti apie tariamą lietuvių masinį susitaikymą su nelaisve, nes iš idealizmo ir savo bei šalies garbės apgynimo vardan galvas padėjo dešimtys tūkstančių partizanų.
Lietuvą traumavo ir stulbinančiai greitas visų jos žydų išžudymas. Abiem atvejais realybė per sunki, per daug besipriešinanti žodžio banalybei ir apskritai verbalizacijai, kad ją galėtum nusakyti ir ramiai apie ją kalbėti. Kai nepajėgi apie sukrečiančią patirtį kalbėti ir mąstyti, belieka tik arba ją represuoti ir išguiti iš savo atminties, arba kovoti su ja kaip su svetimu ir primestu dalyku. Dažniausiai tai vyksta pasitelkus brutalią, „kietą“ ir karingą kalbą, o sykiu ir bipoliarinį pasaulio aiškinimą. Iš pasaulio lieka tik „jie“ ir „mes“, priešai ir saviškiai.
Traumuotos šalies realybė tuo ir yra nepakeliamai sunki, kad apie tai, kas sukėlė trauminius išgyvenimus, vengiama ir nemokama ramiai bei tvirtai kalbėti. Apie tai kalbama pusiau tiesomis, nutylėjimais, dviprasmybėmis, neretai nusiritama į aklą gynybą, juodą sarkazmą arba nirtulingą užsipuolimą tų, kurie ryžtasi atvirai kalbėti. Žodžiu, traumuota kolektyvinė psichika daug kuo primena pavienio traumuoto individo psichiką. Žodžių neradimas baisiai trauminei patirčiai nusakyti, lygiai kaip ir neįsisąmoninta kaltė, mūsų gyvenimą gali paversti pragaru.
Pagaliau mes juk nesame izoliuotos salos vandenyne, todėl kiekvieno iš mūsų mirtis yra dalelės žmonijos mirtis. Šitą mes žinome po didžio anglų metafizinio poeto ir pamokslininko Johno Donne’o garsiųjų pamokslo žodžių, kuriuos labiausiai išpopuliarino Ernesto Hemingway’aus romano „Kam skambina varpai“ epigrafas: „Nė vienas žmogus nėra tarsi atskira sala; kiekvienas esame gabalėlis kontinento, žemės dalis. Jeigu jūra grumstą nuplautų, Europa jau liktų mažesnė; taip pat, jei užlietų iškyšulį arba dvarą tavo ar tavo draugų. Bet kurio žmogaus mirtis nusineša dalelę manęs, kadangi aš priklausau visai žmonijai. Ir todėl niekada neklausk, kam skambina varpai – jie skambina tau“.
Kaip Williamas Shakespeare’as prieš tris šimtus metų iki Sigmundo Freudo atrado individualią pasąmonę – kultūros, įstatymų bei papročių nuslopintus, bet žmonių santykių tikrovėje niekad neišnykstančius dalykus (tokius kaip neįsisąmoninta sūnaus meilė motinai ir priešiškumas tėvui arba motinos vyrui), taip jo amžininkas Johnas Donne’as intuityviai atrado, kad mes visi esame susieti vieni su kitais nematomais ir savo pačių nesuvoktais saitais, todėl patiriame bendras kančias, aistras, baimę. Kitaip tariant, Johnas Donne’as atrado kolektyvinę pasąmonę.
Nėra tokio didelio atradimo socialiniuose ir politikos moksluose, kurių nebūtų prieš šimtus metų numačiusi ir iškėlusi didžioji literatūra. Literatūrologas Haroldas Bloomas jau seniai skelbia, kad Freudo atradimams pamatus paklojo genialios Shakespeare’o įžvalgos. Jas atkakliai neigti Freudą skatino jo elitarizmas ir netikėjimas, kad ne aristokratas ir universiteto nebaigęs paprastas aktorius galėjo užčiuopti pasąmonę – mus nuolat kankinančią ir mūsų neįsisąmoninamą psichinio gyvenimo sluoksnį, keliantį mūsų kančias, baimę, neapykantą, bet nuolat represuojamą visuomenės ir civilizacijos.
O Johno Donne’o pamokslo įžvalga užčiuopia nebe individualią, o kolektyvinę pasąmonę ir bendrą neįsisąmonintą žmonijos patirtį. Vieno mirtis yra kito mirties pradžia. Vieno gimimas pratęsia kitą. Sykiu mes vieni kitus pratęsiame savo atmintimi ir interpretacijomis, jausmais ir dialogu. Arba nužudome tylėjimu, ignoravimu ir moraliniu nejautrumu. Mūsų moksliniai atradimai ir drąsiausios hipotezės tėra eksperimentais ir tyrimais pagrįsti didžiųjų poetų seniai skelbtų tiesų patvirtinimai.
Po Carlo Gustavo Jungo gelmių psichologijos ir kolektyvinės pasąmonės struktūros aptikimo galima drąsiai kalbėti apie egzistavimą tokio dalyko kaip kolektyvinė psichika ir nesąmoninga bei į daug ką įvairiai perkeliama patirtis. Šiai sudėtingai temai, t.y. mūsų kolektyvinėms traumoms, iki šiol deformuojančioms mūsų santykius, ir skirtas naujas Vytauto V. Landsbergio vaidybinis filmas „Kai aš buvau partizanas“. Beje, režisierius filmo pradžioje cituoja vieno sapno interpretaciją iš Jungo knygos apie tai, kad žmogui reikėjo gimti kitame amžiuje, kad jis užbaigtų ir suvoktų tai, ko nepajėgė anksčiau.
Filme išskleidžiama viena iš Lietuvos trauminių patirčių – didvyriška ir idealizmo kupina partizanų kova prieš sovietinius okupantus. Labiausiai Lietuvą traumavusi patirtis buvo brolžudiška lietuvių tarpusavio kova dėl kriminalinio režimo, kuriuo dalis lietuvių patikėjo ir dėl kurio išdavė savo tėvynę. Žinoma, didelė dalis šitą padarė iš silpnumo ir baimės, kiti – iš liumpeniško siekio apiplėšti ir sunaikinti turtingesnius kaimynus, bet neabejotinai būta ir naujosios tvarkos entuziastų bei lojalistų iš tvirto įtikėjimo į jos teisingumą bei pažangumą.
Filmo režisierius pagrindiniu personažu renkasi teatro aktorių (Gediminas Storpirštis), kurį staiga ištinka Antrojo pasaulinio karo scenų regėjimai, prisiminimai už kitus ir pasaulio pamatymas kito žmogaus akimis. Sykiu svetimo gyvenimo nugyvenimas, susitapatinimas su juo kaip su savo paties gyvenimu ir svetimos mirties kaip savos priėmimas. Tai veda į susvetimėjimą su savo paties asmenybe, skilimą ir kūrybinį paralyžių – negalėjimą vaidinti pagrindinio vaidmens spektaklyje, savo regėjimais ir pasąmonine, neartikuliuota reakcijų bei asociacijų grandine griaunant spektaklį ir kitų aktorių darbą. Galiausiai jo komplikuotumas griauna jo santykius su tame pačiame spektaklyje vaidinančia jo drauge (Birutė Mar).
Įdomus vaidmuo tenka seniui (Algimantas Masiulis), šamano ir modernaus psichoterapeuto kombinacijai. Senis „atkeri“ aktorių, priversdamas jį viską prisiminti, nukeliauti į praeitį ir dar kartą autentiškai išgyventi baisią patirties visumą, o ne pavienius, fiksuotus ir labiausiai traumuojančius jos fragmentus. „Tu turi viską prisiminti. Tu turi keliauti į praeitį“ – įsakmiai jam sako senis, kuris sukurtąja psichodrama galiausiai išvaduoja aktorių nuo prisiimto vaiko kaltės jausmo. Terapijos dėka aktorius keliauja į ten, kur mūsų racionalistinė kultūra įžvelgia tikrąjį pragarą – net ne į karą, o į savo neartikuliuotus, neįsisąmonintus ir tikrovės nuslopintus impulsus, geismus, troškimus bei iš jų kylančias fobijas, kaltę ir gniuždančią pasaulio baimę.
Dvylikos metų berniukas Vilius, kurio tėvą jo akyse nušauna stribai, yra priglaudžiamas partizano žmonos Aldonos. Paliktas namie, jis susiranda Aldonos vyrui Albertui priklausančią Lietuvos kario uniformą ir ją apsivilkęs išeina į mišką, kur stribai jį ir pagauna. Uniforma leidžia stribams susivokti, kas jį priglobė ir suimti bei sušaudyti Aldoną, dėl kurios mirties ir savo naivios išdavystės Vilius (t.y. aktorius) ir kremtasi.
Be abejo, čia esama dar vieno psichoanalitinio sluoksnio – kadangi aktorius save tapatina su Viliumi, o Aldoną su savo drauge aktore Aurelija, galima spėti, kad tai tiesiog psichoanalitinis savo kaltės prieš Aureliją perkėlimas į vaiko ir jį išgelbėjusios moters istoriją. Gal tai alkoholio problema ir nuolatinės bei tuščios geriančio žmogaus priesaikos niekada daugiau nebegerti, kurias sulaužęs aktorius iš Aurelijos išgirsta reikalavimą susikrauti savo daiktus ir palikti jos namus, o gal seksualinė išdavystė – mes šito nežinome. Bet sykiu netenka abejoti, kad tai savojo kaltės jausmo perkėlimas į kitą siužetą ir psichodramą.
Kad ir kaip būtų, režisierius šitos temos neplėtoja, tik užmeta vieną kitą škicą, o aktoriaus psichoterapija užsiimančiam seniui kurį laiką ji apskritai nerūpi. Vėliau paaiškėja, kad vis dėlto rūpi – į seną išmintingą rabiną panašus senis su savo šunimi Mirta sąmoningai susiranda susikrimtusią Aureliją ir paaiškina jai, kad niekas šiame pasaulyje nėra protingas ar kvailas. Iš esmės jis gelbėja jų santykius, o ne vien rūpinasi aktoriaus vaikystės trauma, bet tai jau gilesnis ir antrasis, mažiau iliustratyvus filmo sluoksnis. Gal būtų galima net spėlioti, kad fantazavimas apie Vilių apskritai yra aktoriaus isterijos priepuoliai (įskaitant ir laikiną isterinį apakimą bei apkurtimą), bet žiūrovui aišku, kad režisieriui labiau rūpi pirmasis, kiek labiau didaktiškas ir moralistinis psichoanalitinis sluoksnis.
Teatro aktoriaus ir Aurelijos santykius deformuoja jų egzistencinis nekomunikabilumas – išsiderinę santykiai ir nemokėjimas prasmingai būti vienas su kitu. Deformuotus žmonių santykius ir jų patiriamą kognityvinį disonansą, t.y. neįsisąmonintą ir kankinantį patirties elementą, Vytautas V. Landsbergis sieja su dabartinės Lietuvos dvasine būsena. Viena vertus, filmas įsakmiai primena, kad kol mes nesusivokėme kitų žmonių aukos bei tragedijos maste ir tik neatsakingai tauškiame visokius proginius niekus apie juos (arba ciniškai neigiame jų auką ir šaipomės iš šios tragedijos), tol patys netapsime suaugusiomis, atsakingomis ir brandžiomis būtybėmis.
Brutalus kalbėjimas ir nejautrumas neleidžia mums realizuoti mumyse slypinčio žmogiško potencialo, todėl mes tampame praeities smurto, su kuriuo nepajėgiame susitvarkyti ir kurį patys kartojame bei dauginame savo gyvenime, įkaitais ir aukomis. Išeitis tėra viena – surasti savyje jėgų pasakyti visą tiesą apie save ir savo praeitį, o sykiu pafantazuoti apie tai, kaip tu norėjai išgelbėti (ir išgelbėjai) žmones. Simpatinė atvirumo galia ir noras išgelbėti žmoniją net vaikiškai fantazijai arba svajonei suteikia didžiulės galios suformuoti integralią ir nesuskilusią asmenybę.
Atmintis partizanus ir kitas karo aukas arba kaskart vis iš naujo nužudo (nesukūrei kitokios kalbos ir alternatyvos tam, kas įvyko, vadinasi, būtum daręs tą patį, ką darė žudikai, būdamas jų vietoje), arba palieka jų moralinio nemirtingumo ir prasmingo jų prisiminimo galimybę. Viską čia lemia mūsų atminties režimas, prisiminimo strategijos ir kalbėjimo apie juos būdai. Kalbėjimas ir užkalbėjimas juk ir yra filmo kodas bei raktas – terapinis ir mūsų sielas gydantis kalbėjimas, empatinės ir simpatinės galios, galiausiai mūsų drąsa viską prisiminti ir iškalbėti.
Taip per du jaunus nūdienos žmones ir jų santykių krizės bei jos įveikimo istoriją sukuriama Lietuvos istorijos metafora. Viena karta įprasmina kitą. Žmonės kartu kuria savo gyvenimo prasmės pojūtį, persiimdami svetima patirtimi ir svetimomis traumomis kaip savo paties gyvenimo dalimi. Gal šis kartų ryšys ir dalijimasis traumine patirtimi ir yra giliausioji tėvynės prasmė? O gal negali būti jokios individualios laimės nepadėjus kitam šalia tavęs įveikti savo kančios? Gal tu neturi ir moralinės teisės būti laimingas, kol nesusimąstei apie sužlugdytą kito vaiko arba moters gyvenimą?
Laimė, skausmas ir kančia nėra venas nuo kito izoliuoti dalykai. Jie susieja daug žmonių į egzistencinę grandinę. Todėl neklausk, kam skambina varpai. Ypač tėvynėje. Tą mums ir primena įdomus, savalaikis ir daugiasluoksnis Vytauto V. Landsbergio filmas.
