Kas bus, jei nekontroliuojami iniciatoriai netyčia surinks bent jau nemažai parašų remiančių referendumą?
„Pavojus visada egzistuoja tiems, kurie jo bijo“, - sakė George‘as Bernardas Shaw.
Mažai kas pastebėjo vieną keistą naujieną, apie kurią, tiesą sakant, mažai kas dar ir pranešė. Seimo pirmininkas Viktoras Muntianas portalui „Balsas.lt“ patvirtino, jog dar trečiadienį vakare susirinkę valdančiosios koalicijos frakcijų lyderiai nutarė paremti idėją rengti referendumą, kuriuo siekiama pratęsti Ignalinos atominės elektrinės (IAE) darbą. Ne, jie neprisidės prie iniciatorių, kurie jau pradėjo rinkti parašus. Referendumą dabar turėtų paskelbti pats Seimas.
Ką visa tai reiškia? Dauguma dabar taip apsisprendusių valdančiųjų personažų, jei aš ko nors nepainioju, nebuvo kur nors toli už politinės scenos ribų, kai buvo sudaromos sutartys dėl narystės Europos Sąjungoje. Nuobodu badyti pirštais rodant, kas skubiai uždarinėjo derybinius punktus ir šiaip – pasakojo visiems, kaip puikiai gyvensime uždarę IAE. Dalyvavo bemaž visi - draugiškai ir solidariai. Abejonė bet kam galėjo kainuoti brangiai – amžinai ir nenulupamai prilipdytą marginalo, populisto ir euroskeptiko etiketę. Tad beveik niekas ir neabejojo niekuo. Taip pat ir referendumo, pasitelkiant alų ir skalbimo miltelius, demokratiškumu.
Svarbiausia buvo kontroliuoti padėtį ir apsaugoti tautą, kuri kažkodėl laikyta „antieuropietiška“, nuo pavojaus – galimos “istorinės klaidos”. Juk valdžia negalėjo net leisti sau pagalvoti apie tai, kad piliečiai gali būti ir šiaip protingi, klausytis argumentų ir, be papirkinėjimų ar sovietinio stiliaus “agitpropinių” pastangų balsuoti teigiamai. Apklausos rodė, kad viskas bus gerai, tačiau politikai abejojo. Negi buvo tiek svarbu – ateis keliais procentais mažiau ar daugiau? 1 504 264 piliečių pasakė “taip”. Kažkodėl aš vis dėlto abejoju, ar jie visi paskui griovė “Maximų” stelažus, braudamiesi prie “Euro” alaus. Maždaug 8 proc. pasakiusiųjų “ne” lipdukus su teise atsigerti ir išsiskalbti prekybos centro sąskaita irgi gavo. Kas dabar ten žinos – kurie yra kurie.
Galima buvo šaipytis ar liūdnai kraipyti galvą stebint aršų nedidelės dalies europiečių troškulį ir meilę švarai. Tik esmė čia, kaip dabar atrodo, visai ne keliuose papildomuose procentuose priviliotų “budulių” ir net ne pastarųjų socialinėje savimonėje. Net ir tai, kad kažkas, matyt, buvo pažadėta bendrovei - išganytojai už šią „europietinimo“ akciją – smulkmena.
Daug įdomiau yra tai, ko gi būtent reikėjo politiniam elitui, neišskiriant iš jo nei dabartinės pozicijos, nei opozicijos, nei “nesisteminio” Rolando Pakso, kuris tada prezidentavo. Svarbiausia buvo “kontroliuoti padėtį”, o parduotuvių šturmas tapo beveik įrodymu, kad kontrolės reikia. Avinus juk reikia valdyti botagu ir ėdalu? Kaip gi jie, varguoliai, (kalbu apie politikus) galėjo imti ir pasitikėti apklausomis bei demokratine procedūra, jei patys buvo jau pakankamai įpratę tais dalykais manipuliuoti? Daug metų erzinant ir kvailinant žmones juk turi kažkur kirbėti bent jau nuojauta, kad tavimi ne visada tiki. Tad, kuo didesnis projektas, tuo mažiau beišeina prisiversti remtis pasitikėjimu. Pasižiūrėjus į mūsų politikus vargu ar daug atrasi tokių, kurie kokio nors Tony Blairo stiliumi galėtų šypsodamiesi pasakyti žmonėms “trust me” (pasitikėkit manim – angl.) ir nepajusti, kad labai jau mažai pasitikinčių.
Dabartinės valdančiosios daugumos užkulisinis susitarimas ūmai “paremti” referendumą, kurį sugalvojo ne jie, o nedidelė neparlamentinė partija, kelios profsąjungos ir dar keli privatūs asmenys, yra sąlygotas tos pačios politikų savijautos. Būsenos, artimos fobijai, kuri tik stiprėja, verčia nervintis, kalbėti vis didesnes nesąmones - ypač ryškus ir neraminantis yra premjero atvejis.
Kad ir kaip bežiūrėtume į visokio plauko pilietininkų akcijas, peticijas ir iniciatyvas, jos visgi duota rezultatų. Net šalies Prezidentas leido sau pagrūmoti, kad „nespręstume tokių klausimų mitinguose“, o tai jau reiškia, kad demokratija ir pilietiškumas mūsų politikams tampa košmariška vizija.
Kas bus, jei nekontroliuojami iniciatoriai netyčia surinks bent jau nemažai parašų remiančių referendumą? Jau ir taip nėra ramybės, nuolat tenka aiškintis ir vaizduoti besigilinančius, o čia dar kas ims ir išjudins didesnę dalį visuomenės? Na jau ne. Nesvarbu, kad paties sumanymo sėkmė yra toli gražu neakivaizdi. Nesvarbu, kad tų visuomeninių bangų aukštis dar vos iki kelių. Negalima rizikuoti.... Geriau tautai bus pasiūlyta palaukti rudens ir, kad niekam nereiktų vargti su parašais, balsuoti referendume kartu su Seimo rinkimais. Neaišku, tiesa, kodėl tuomet jau du metus Seime nepriimamas įstatymas dėl to paties – IAE darbo pratęsimo, ir kas trukdo tai padaryti dabar?
Paskutinis konservatorių „riktelėjimas pavymui“ – pasiūlymas vietoj referendumo organizuoti peticiją Briuseliui – irgi, deja, yra iš tos pačios operos. Reakcija į nekontroliuojamų iniciatyvų keliamą „sumaištį“, kuri griauna rimtį ir trukdo ramiai spręsti klausimus bei oponuoti valdantiesiems elegantiškai bei „politkorektiškai“, t.y. – vaidinti opozicijos vaidmenį.
