Kovo 13-14 dienomis Briuselyje dirbo Europos vadovų taryba (EVT) – tradiciniame pavasariniame susitikime ES valstybių ir vyriausybių vadovai svarstė aplinkosaugos, energetikos ir Lisabonos strategijos įgyvendinimo problemas.
Visais šiais klausimais ES lyderiai - Vokietija ir Prancūzija - atsivežė keletą pasiūlymų, suderintų savaitę prieš tai abiejų šalių lyderių susitikime Hanoveryje.
Santykinai aštriausias buvo kovos su klimato pokyčiais klausimas.
Lygiai prieš metus tokioje pat Taryboje ES valstybių ir vyriausybių vadovai nutarė – 2020 m. sumažinti anglies dvideginio emisiją 20 proc. (nuo 1990 m. lygio), 20 proc. elektros energijos gaminti iš atsinaujinančių išteklių ir 10 proc. transportui naudojamo kuro pakeisti biokuru.
Dabar kalbėtasi, kaip tai pasiekti – kad dar po metų visas šis „žaliasis paketas“ virstų privalomais vykdyti ES teisės aktais.
Šių metų pradžioje Europos komisija (EK) jau pateikė skaičiavimus, kaip atrodytų užduotys mažinti šiltnamio dujų emisiją kiekvienai ES šaliai. Kilo nemažai nepasitenkinimo.
Vokietijos kanclerė Angela Merkel, pernai pasižymėjusi kaip aktyvi griežtesnių šiltnamio dujų emisijos mažinimo šalininkė, dabar pasisakė kaip savo šalies susirūpinusių pramonininkų atstovė. Priversti pirkti taršos leidimus mes arba tapsim nekonkurencingi ir turėsim užsidaryti, arba perkelsim gamybą į Azijos arba Afrikos šalis, paskelbė pramonininkai. Būtent Merkel spaudimu buvo nuspręsta, kad daug energijos naudojančioms pramonės šakoms (automobilių gamybai, plieno lydymui, cemento ir stiklo gamybai) bus nustatytas palankesnis režimas – jei nepavyks pasiekti, kad Kioto protokolo neįpareigotos šalys taip pat prisiimtų griežtesnius aplinkosauginius standartus tose šakose.
Tokioms išimtims besipriešinusi Britanija buvo palenkta sutikimu ištirti, kokiose srityse būtų galima aplinkosaugos gerinimo tikslais pasinaudoti jos siūlomu PVM sumažinimu prekėms, kurias naudojant į atmosferą išleidžiama mažiau anglies dvideginio (energiją taupančios elektros lemputės, šaldytuvai, skalbyklės). Nesunku suprasti, kad skeptiško (tik „ištirti“) vertinimo tas pasiūlymas susilaukė dar ir dėl to, kad pernelyg akcentuoja naudojimąsi autonomišku rinkos mechanizmu – šis pasaulio ūkyje šiuo metu (tikėtina, laikinai) labai susikompromitavo.
Vokietijos siekiams neprieštaravo Prancūzija – nes Vokietija pritarė jos sumanymui, pakoreguotam pagal Vokietijos kritiką, kurti vadinamąją Viduržemio jūros sąjungą (VJS).
Tokios sąjungos išplėtojimas yra, be abejo, Prancūzijos strateginis nacionalinis interesas. Dar 1995 m. aprobuotas vadinamasis Barselonos procesas, orientuotas stiprinti ES bendradarbiavimą su Šiaurės Afrikos ir Artimųjų Rytų šalimis (12 valstybių), nedavė lauktų rezultatų, VJS turėtų jį išjudinti. Bet Vokietija pasipriešino pradiniam Prancūzijos siūlomam variantui – kad VJS sudarytų tik Barselonos proceso dalyvės bei Viduržemio jūros baseino ES šalys narės. Jei jau sąjunga su pietų kaimynėmis – tai visos ES, o ne vien pietinių jos narių (juk įvairius projektus joje finansuotų ES biudžetas).
Pažymėtina ir tai, kad pirmą kartą aukščiausi ES pareigūnai (ES užsienio politikos įgaliotinis Javieras Solana ir EK narė, atsakinga už išorės santykius, Benita Ferrero-Waldner) prabilo apie grėsmę ES valstybių saugumui, kylančią dėl katastrofiškų klimato pokyčių. Tie pokyčiai, praneša jie, pakeldami vandens lygį ir sumažindami dirbamos žemės plotus, didindami sausras, potvynius, vandens stygių, mažindami derlių ir žuvų sugavimą, smarkiai padidins „ekologinę migraciją“, jie taip pat sustiprins grumdymąsi (prisimenant simboliškai įbestą Rusijos vėliavą Ledjūrio dugne Šiaurės poliuje) dėl energijos ir mineralinių išteklių Arktikos zonoje – kai ten ištirps ledai ir visas regionas taps lengviau prieinamas. Visa tai pareikalaus, minėtų pareigūnų nuomone, peržiūrėti ES gynybos politikos suvokimą.
Klimato pokyčių kontekste aptarta ir energetikos politika. EVT numatė, kad po metų jai turi būti pateikta Energetikos strategijos apžvalga, kurios pagrindu 2010 m. pavasario EVT galėtų patvirtinti Energetikos veiksmų planą.
Lisabonos strategija, kai buvo perorientuota į kiekybinius rodiklius, įgyvendinama neblogai – per du pastaruosius metus sukurta net 6,5 mln. naujų darbo vietų, bendrasis vidaus produktas (BVP) ES šalyse 2007 m. padidėjo 2,9 proc. Bet kur kas prastesni reikalai su pagrindiniu strategijos tikslu – technologine plėtra. ES negali atlikti savo globalinio ekonominio giganto vaidmens, nebūdama vienu iš pasaulio technologinių lyderių. Tuo tarpu ką tik paskelbti duomenys rodo: ES šalių išlaidos mokslo tyrimams ir technologinei plėtrai (MTTP) niekaip nedidėja. Nors Lisabonos strategijoje paskelbtas tikslas – 3 proc. BVP skirti MTTP, 2000 m. (Lisabonos strategijos paskelbimo metai) šis rodiklis buvo 1,86 proc., 2005 m. – 1,84 proc., 2006 – irgi 1,84 proc.
Šiųmetinė pavasarinė EVT patvirtino – ES ekonominės ir politinės integracijos raida išlieka santykinai nesunkiai prognozuojamas dalykas. Ji ir toliau vyks taip, kaip dvišaliais susitarimais nuspręs Vokietija su Prancūzija, kažkiek juos modifikuojant Jungtinės Karalystės įsikišimu ir būtinumu atsižvelgti į jos kategoriškai formuluojamus interesus.
Vadinasi, kiek bebūtų užsimota reformuoti Bendrąją žemės ūkio politiką, ES parama žemės ūkiui neabejotinai išliks ir po 2013 metų, nes toks yra Prancūzijos interesas.
Kiek liberali bepasidarytų ES Bendroji prekybos politika, ji niekada nenueis tiek toli, kad ignoruotų specifinius Vokietijos pramonės, užtikrinančios ne tik Vokietijos lyderystę pasaulio eksporte, bet ir viso šalies ūkio stabilumą, interesus. Todėl, be kita ko, ES atkakliai sieks stabilių ir ilgalaikių ekonominių ryšių su Rusija – nes toks yra strateginis Vokietijos interesas.
Ir kiek besikeistų vienos kancleriai ir kitos prezidentai, nors ir kiek Angelą Merkel nervintų Sarkozy bandymai apsikabinti, strateginė ES lyderystė alternatyvų neturi. Vokietija ir Prancūzija gerai suvokia savo atsakomybę, galimybes ir abipusį priklausomumą, lemiant besivienijančios Europos likimą dabartiniame pasaulyje.
Todėl sėkmė lydės ir bet kurią mažesnę ES šalį narę, jei jos interesai sutaps su tų dviejų šalių strateginiais tikslais.
