Ko tik šiuo metu nesiūloma rinktis – prekių, dievų, tikėjimų, gyvenimo būdų, šeimos ‚modelių“, darbo vietų... Atėjo eilė ir tautybei.
Netruks ir tėvynė bei gimtinė. Pasirinkimas laikomas pagrindiniu žmogaus laisvės atributu – juo daugiau dalykų renkiesi, juo laisvesnis manai esąs ir atrodąs. O būti laisvesniam už laisviausius ir dar su lietuviško sidro buteliu rankoj – cool. Nebereikia galvoti nei apie pasirinkimo tikslingumą, nei apie pasirinkimo pasekmes bei iš jo kylančias priedermes. O juk renkantis, pavyzdžiui, dievus, tikėjimus bei tautybes vienaip ar kitaip užgaunamos kitų žmonių, kitų bendruomenių vertybės bei jausenos. Tačiau jei pasirinkimas – laisvė, tai renkantis galima laisvinti ir tuos kitus, kurie dar laikosi įsikibę individą varžančių vertybių ir nesuvokia pasirinkimo laisvės didybės bei teikiamo malonumo. Kai kurie lietuvių parlamentarai yra linkę išlaisvinti tokius nesusipratėlius nuo tautybės pančių.
Pasirinkimo laisvės ideologija nuslepia tą aplinkybę, kad šiuolaikinis žmogus yra ne laisvas, o verčiamas rinktis. Žmogus gali daug ko nedaryti, tačiau negali nesirinkti. Primetamas jam ir pasirinkimo pobūdis. Laisvo pasirinkimo ir žmogaus teisių absoliutinimas, paneigiant ir nuvertinant religines bei kultūrines tradicijas, bendruomenes sutvirtinančias vertybes, kurioms būdinga ne tik įpareigojančiai saistyti, bet ir riboti, ardo meile, pasitikėjimu bei atsidavimu grįstus žmonių ryšius, jau nekalbant apie religinių tiesų bei draudimų palaikomus. Dideli juridiniai, kultūriniai ir visuomeninių judėjimų mūšiai vyksta „išlaisvinant“ individą iš tradicinės šeimos – šeima vis labiau suvokiama kaip įteisintas dviejų partnerių bendravimas, kuris abiem teikia malonumą. Šeima atsiejama nuo jai iš tradicijos priskiriamo esminio reprodukcijos tikslo.
Bendrais bruožais galima teigti, jog tradicinė šeima tapo auka ne tik išlaisvėjusio individualizmo, naujiems laikams būdingo nusiteikimo sąmoningai siekti kuo daugiau malonumo, bet apskritai vartojimo ir vartotojų kapitalizmui būdingos logikos. Kodėl? Todėl kad tradicinė šeima, kurios narius stipriai saisto tam tikros vertybės bei prievolės, o ypač – stabilumas, yra pernelyg „sustabarėjusi“, tad priešinasi ir stabdo naujų vartojimo sričių – tapatumų, gyvenimo būdų, lytinių patirčių įvairovės ir t. t. – plėtrą. Juk tradicinė šeima varžo, pavyzdžiui, paauglių „teisę“ patirti lytinius ar svaiginimosi malonumus, ką jau kalbėti apie religines nuostatas. Besikeičiantys ir neįsipareigojantys partneriai individualistai yra daug geresni vartotojai jau vien dėl to, kad naujus partnerius jie gali prisišaukti tik išskirtiniais vartojamais ženklais.
Įvaikinimo tesės išplėtimas atveria galimybę kurti įvairiausius šmėklinius šeimų pavidalus. Nesunku įsivaizduoti, jog du vienos lyties šeimyniniai partneriai įsivaikinę kaitalioja „tėvo“ ir „motinos“ vaidmenis pagal savo užgaidą paryškindami vienos ar kitos lyties bruožus bei ženklus. Vienalyčių „šeimos“ apskritai naikina tėvo ir motinos nuovoką, kadangi tie tradicinės šeimos sandai suponuoja aiškų lyčių skirtingumą ir natūralią biologinę vaiko kilmę. Ardant tradicinę šeimą ir paniekinant jos vertę, o ypač – santuokos sakramentą, vis labiau aiškėja, jog šioje srityje individo pasirinkimą ima riboti pati juridinė norma, teigianti, jog tuoktis gali tik du individai. Kodėl ne trys ir daugiau? Juolab kad esama tradicinių tokių šeimų modelių, tiesa, grindžiamu aiškiu lyčių (at)skyrimu. Juk jeigu „šeima“ pripažįstama vienalyčių individų sąjunga, tai netenka prasmės monogamijos samprata, kuri grindžiama aiškia vyro ir moters skirtimi.
Tačiau galima eiti ir toliau. O kodėl santuoka negalėtų būti laikoma juridiškai įteisinta žmogaus ir gyvūno „sąjunga“? Tokiam pasirinkimo teisės išplėtimui sunku sugalvoti loginių kontrargumentų. Socialinio konstruktyvizmo požiūriu tokia juridiškai įteisinta sąjunga būtų toks pat socialinis konstruktas, kaip ir dabartiniai šeimos pavidalai. Nesunku įsivaizduoti ir reikiamo įstatymo formuluotę: šeima yra įteisinta ne tik dviejų žmonių, bet ir žmogaus ir gyvūno sąjunga, grindžiama žmogaus ir gyvūnų teisėmis, taip pat laisvo individo pasirinkimo principu. Manau, Europoje rastųsi šunų bei kačių mylėtojų, galinčių pakilti į pilietinę kovą už tokią teisę. Prie jos taip pat galima pridėti ir įvaikinimo teisę.
„Išlaisvinimą“ iš tradicinės šeimos pasitelkiau norėdamas išplėsti galimybės rinktis tautybę kontekstą. Pasiūlymas įteisinti galimybę laisvai rinktis tautybę nėra toks nekaltas, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Tokiu pasirinkimu stengiamasi „išlaisvinti“ žmogų iš kilmės, šeimos, gimtinės ar tėvynės sąvokomis nusakomų vertybių bei jausenų, taip pat ir nuo įsipareigojimų tomis sąvokomis nusakomiems dalykams. Atkreiptinas dėmesys, jog tautybės laisvo pasirinkimo klausimas kyla ne iš socialinių santykių, o yra tarsi primetamas iš šalies kaip tam tikra „laisvų“ žmonių iniciatyva. Tautybės pasirinkimas pateikiamas kaip naujas žmogaus laisvės ir žmogaus teisių srities išplėtimas, nuslepiant galimus tokio pasirinkimo įteisinimo padarinius.
Nereikia manyti, jog pasiūlymas laisvai rinktis tautybę yra paprasčiausias žmonių išmislas – jis yra apraiška bendros tendencijos ardyti nacionalinės valstybės modelį ir silpninti nacionalinę bei tautinę jauseną, taip pat tapatinimosi su valstybe ir tauta jausmą. Nacionalinė valstybė įtvirtino glaudų, tarsi organišką tautos, valstybės ir teritorijos sąryšį, kurį palaiko šeimos, kultūros ir švietimo sistemos ugdoma tapatinimosi su tauta ar nacija jausena. Kadangi tautybė pažymi ne tik pri(si)skyrimą tautinei bendruomenei, bet ir tapatinimosi jauseną, tai ji yra svarbus asmeninio tapatumo bruožas. Tad laisvinant iš tautybės menkinamas ir asmeninis tapatumas.
Nacionalinė valstybė ir jos galios silpninamos traukant valstybės, tautos ir teritorijos ryšius. Tautybę paverčiant laisvai pasirenkamu dalyku susilpninami žmogaus ryšiai su gimine, gimtine, tauta, taip pat ir istorija. Svarstant, kodėl Lietuva siekia išsiveržti į priekį sveiką protą peržengiančių pasiūlymų srityje, ateina į galvą mintis, jog mūsų šalies žmonių mąstyseną labai paveikė sovietmety populiaraus Mičiurino mokymas, kuris šiuo metu susiejamas su paviršutiniškai suvokiamomis socialinio konstruktyvizmo idėjomis. Tad tautybės laisvo pasirinkimo klausimą derėtų vertinti kaip socialinės ir politinės mičiurininkystės apraišką: pasirenki sau tautybę ir juridinio skiepijimo būdu tampi kuo norįs. Niekas netrukdys ir persiskiepyti.
Siūlant laisvai rinktis tautybę įsivaizduojama tokį pasirinkimą vyksiant tarsi beorėje erdvėje – jokio poveikio kitiems, jokių pasekmių, jokių atsakomųjų veiksmų, žodžiu, jokių problemų. Vien laisvas pasirinkimas. Pasvarstykime. Tarkim, koks lietuvis persivadina vokiečių ir savo naują tautybę įteisina juridinę galią turinčiuose dokumentuose. Vadinasi, jis jau nebesaisto savęs su lietuvių tauta, tad jo niekaip nebeveikia Konstitucijoje įtvirtinta tautos ir tautybės samprata, kuri išskleidžiama mūsų pilietybės įstatymuose. Svarbu ir kitas dalykas. Įsivaizduokime, jog toks naujas juridinis vokietis nuvyksta į Vokietiją ir sugalvoja ten, kaip vokietis, reikšti savo teises. Ar Lietuvos valstybė turėtų palaikyti vokiečiu persivadinusio lietuvio pretenzijas Vokietijoje, kurioje vokiečio tautybė ir vokiečio kilmė teikia lengvatų įsigyjant pilietybę ir teikia geresnių galimybių gauti socialinę paramą?
O jei mūsų žmogelis, koks nors Tadas, nutartų tapti puštūnu ir iškeliautų ieškoti savo tautiečių Pakistanan - kaip turėtų reaguoti Lietuvos valstybė ir jos institucijos į konfliktus, kylančius dėl tokio Lietuvos piliečio prisistatymo puštūnu? O jei kiltų mada pasirinkti ir įteisinti žydo tautybę? Ar Lietuva reikalautų, kad ir Izraelis pripažintų tokį pasirinkimą – juk šiuolaikiniame judriame pasaulyje žmonėms bendraujant gali susiklostyti įvairių konfliktinių situacijų, kur bus svarbu patvirtinti tautybės tikrumą ir iš jo kylančias teises bei prievoles. Perkratęs galvoje daugybę tautybių ir nenorėdamas nė vienos jų įžeisti manau, jog laisvai tautybę nutarusiems pasirinkti lietuviams labiausiai tiktų kečupų tautybė.
