Vytautas Rubavičius

Dvidešimties didžiausių pasaulio valstybių vadovai suvažiavę į Londoną aptarė dabartinę pasaulio būseną, pasaulio ekonomikos raidos tendenciją ir sutarė dėl būdų įveikti krizę. Netikėtų receptų nebuvo pasiūlyta. Kadangi tos šalys –  apie 80 procentų pasaulio ekonomikos, tai susitarimai, juolab konkrečios ekonomikos gaivinimo priemonės yra globaliniai antikriziniai instrumentai, kurių poveikį pajus visi regionai.

Žinoma įvairių istorinių pasakojimų apie kablelio reikšmę sakinio ar įsakymo prasmei: nuo vienoj ar kitoj vietoj padėto skyrybos ženklo priklauso žmogaus likimas. Šio pasvarstymo pavadinimas taip pat įgauna skirtingas reikšmes, nelygu kur bus padėtas kablelis. Tad skaitytojui valia pasirinkti: „uždusinti, negalima pasigailėti“ ar „uždusinti negalima, pasigailėti“. Kadangi omeny turiu Lietuvą ir jos ateitį „Leo Lt“ gniaužtuose, tai manau teisingesnis būtų pirmasis variantas.

Įsisiaučiant ekonominei krizei, kuri sparčiai virsta socialine politine, dera įdėmiau pažvelgti į šiuolaikinį kapitalizmą. Svarstomi įvairūs krizės įveikimo būdai, tačiau visi sutaria, jog būtina pirmiausia gelbėti bankus ir ekonomiką.

Įžengėme į 20-uosius nepriklausomybės atkūrimo metus, tačiau nesame patenkinti valstybėje įsitvirtinusia politine sistema. Vis labiau aiškėja, jog nepajėgėme nepriklausomybei suteikti gyvybingo pilietinės demokratijos ir savivaldos, taip pat socialinio solidarumo turinio. Išsilaisvinę iš sovietinės okupacijos nesusipratome, o ir nebuvome akinami, vaduotis iš partinės nomenklatūrinės nelaisvės gniaužtų.

Lietuvos Konstitucinis Teismas paskelbė, kad kompanijos „Leo. Lt“ įkūrimo įstatymo tam tikros nuostatos iš dalies prieštarauja Lietuvos Konstitucijai. Prašymą KT buvo pateikusi Seimo narių grupė, mananti energetinio monopolisto kūrimą ir valstybės turto perdavimą jam buvus neteisėtą.

Eurokomisarė Dalia Grybauskaitė apsisprendė siekti Lietuvos prezidento posto. Kelis pastaruosius mėnesius pagrindinė gandų intriga buvo – drįs ar nedrįs D. Grybauskaitė sujaukti mūsų politikos „strateguotojų“ numatytus rinkiminius scenarijus. Galima nujausti, jog apsisprendimą lėmė ne tik ambicijos, bet ir didžiulis visuomenės spaudimas jai rodomu pasitikėjimu.

Įsilinguojančiame aukštojo mokslo vadinamosios reformos šurmulyje primirštama, jog aukštasis mokslas reformuojamas jau gerą dešimtmetį. Atskaitos tašku laikytinas Lietuvos aukštųjų mokyklų suuniversitetinimo vajus, kuris, kaip dabar aiškėja, paskatino aukštojo mokslo smukimą.

Vilnius – Europos kultūros sostinė. Išgirdę šiuos žodžius vis daugiau žmonių vien kreivai šypteli. Ne tik Lietuvoje. Susirūpinimą atvirai reiškia ir atsakingi europinio lygmens pareigūnai bei kultūrininkai. Iš jų kalbų, o ypač iš nutylėjimų gali pasirodyti, jog jiems gėda ar nepatogu dėl Lietuvos labiau nei Lietuvos politiniam elitui. Iš toliau geriau matyti, kaip Lietuva, rodydama tokį skandalingą savo kultūrinį pavidalą, žemina ir paniekina pačią save.

Apie architektus pastaruoju metu nemažai kalbama – pasidžiaugiama jų gražiais darbais, pavirkaujama dėl vis gausėjančio niekalo, sakytume, architektūrinės taršos, žalojančios ir niokojančios mūsų didmiesčių istorinį urbanistinį paveldą. Ta tarša ypač krinta į akis Vilniuje, kur ir paveldo gausu, ir statybų apimtys didžiulės.

Buvęs premjeras, o dabar opozicijos lyderis Gediminas Kirkilas visuomenei pateikė Lietuvos „gelbėjimo“ planą. Ilgą laiką nepraleisdavęs progos pasišaipyti iš visokio plauko Lietuvos „gelbėtojų“, kurių dalis visuomenės nesiliauja ilgėtis, socdemų lyderis pats imasi „gelbėtojo“ vaidmens. Su dideliu įkarščiu ir be jokios ironijos, tarsi apimtas netikėto politinio nušvitimo.

Nors mūsų politikai po įvairių skandalų su korupcijos prieskoniu dažnokai teisinasi, esą esame dar jauna demokratija, tačiau noro mokytis iš subrendusių demokratijų kol kas nematyti.

Nutraukusi dujų tiekimą Rusija gerokai supurtė Europos Sąjungą. Teko ir Ukrainai, tačiau vargu bau Europa rūpintųsi Ukraina, jei ne šioje šalyje nutiestas dujų tranzito vamzdynas. Rusija ir Ukraina nesutaria dėl daugelio su dujų reikalais susijusių klausimų, o ypač dėl kainų. Šių šalių konfliktas paprastai paaštrėja žiemą, prieš pat naujuosius metus, kai reikia suderėti Ukrainai tiekiamų dujų, o taip pat ir tranzito kainą.

Prezidento rinkimai vyksta jau senokai, tik politinėje scenoje kol kas dar nepasirodė nė vienas pilnakraujis veikėjas. Žiūrovų būriuojasi vis daugiau, juos vis labiau neramina tuščia scena – ji bado akis ir primygtinai verčia galvoti apie niekuo nepridengtą valstybės gyvenimą.

Izraelio lėktuvai gerą savaitę trukusiais bombų ir raketų smūgiais stengėsi sunaikinti palestiniečių organizacijos „Hamas“ vadavietes, ginklų sandėlius, taip pat vadus ir karius. Karinė operacija prasidėjo kaip atsakas į palestiniečių kovotojų Izraelio teritorijon leidžiamas raketas. „Hamas“ lyderiai nesutiko pratęsti neseniai pasibaigusių paliaubų sutarties ir įsipareigoti, jog raketinis apšaudymas baigsis ir kai kurių regionų izraeliečiams nebeteks nerimauti dėl savo ir vaikų saugumo.

Pastaruoju metu vis daugiau žmonių kreipia dėmesį į tai, kaip valdžios vyrai bei moterys, tiesa, pastarųjų gerokai mažiau, tvarko valstybės pinigus. Pajutus pirmuosius artėjančio sunkmečio šuorus imama suvokti, jog formuojamas biudžetas, šimtai milijonų iš vienos „eilutės“ į kitą permetinėjamų litų yra glaudžiai susiję su įvairių socialinių grupių gerove.

Nežinau, ar tokia mintis kyla visų vadinamosios opozicijos ir kai kurių koalicijos lyderių galvose, tačiau drįstu manyti, jog socialdemokratai ir valstybinės valdžios strateguotojai svarsto „geresnės“ koalicijos būrimo galimybę bei būdus. Dabartinėje koalicijoje įtampą didina vis labiau į svarbiausio valstybės veikėjo vaidmenį įsijaučiantis Arūnas Valinskas, daugėja nepatenkintų numatytais vyriausybės veiksmais ir naujais mokesčiais, randasi vis naujų koalicijos partnerių iniciatyvų.

Politologo Kęstučio Girniaus paviešintas „bendravimas“ su Valstybės saugumo departamento pareigūnais išsirutuliojo į nemenką skandalą. Žiniasklaidoje kilo VSD veiklos svarstymų banga, visuomeninė televizija net suruošė politologui atkirtį, VSD vadovas Povilas Malakauskas aiškinosi Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete, kurio pirmininkas Arvydas Anušauskas žiniasklaidos atstovams išdėstė ir savo samprotavimus, parėmęs juos vėlesne publikacija „Slapta neslapta“ internetiniame dienraštyj...

Po NATO šalių užsienio reikalų ministrų susitikimo paaiškėjo, jog pamažėle bus atnaujinamos neformalios derybos su Rusija. NATO ir Rusijos santykiai atšalo, kai Rusija dideliu kariniu kumščiu smogė Gruzijai. Tie agresyvūs veiksmai įsirėžė ir į pasaulinius tarptautinius santykius – Rusija imama suvokti kaip nenuspėjamas partneris, kuris savo problemas linkęs spręsti vis atviriau rodomu agresyvumu bei šantažu.

Net neturintis jokios politinės patirties, tačiau staiga į politikos viršūnę pakilęs žmogus turėtų suvokti vieną svarbų dalyką – pakilus būtina pakeisti ir santykius su savo draugeliais, kad ir kokie artimi jie būtų. Naujoji valdančioji koalicija buvo suburta nepaprastai greitai. Drįstu manyti, kad tai didelis TS-LKD lyderio Andriaus Kubiliaus nuopelnas. Veikta ryžtingai, tad sustiprintas krizės sąlygomis galinčio valstybę vairuoti premjero įvaizdis.

Kai kurie kapitalizmo sistemos tyrinėtojai jau prieš porą dešimtmečių pranašavo sisteminį krizinį pokytį, Jungtinėms Valstijoms netenkant galios vienoms palaikyti pasaulio tvarką. Tie pranašavimai atrodė nelabai pagrįsti – visi buvo apimti euforijos dėl galutinės kapitalizmo pergalės griuvus Berlyno sienai, o Kinijai vis labiau įsukant ekonominį ir kultūrinį vartojimo visuomenės kūrimo modelį.

Garsiai kalbėdama apie užsienio politikoje išlaikomus principus Lietuva darosi juokinga ar net įtartina vadinamosioms senosioms ES šalims. Kodėl? Europos Sąjungos politikai Prancūzijoje, Nicoje, vykusiame šalių vadovų susitikime nutarė atnaujinti derybas su Rusija dėl strateginės partnerystės nelaukdami, kol Rusija įvykdys visus duotus pažadus išvesti kariuomenę iš okupuotų Gruzijos vietovių.

Prieš 20 metų Lietuvą nacionalinio išsivadavimo iš sovietinės okupacijos proveržiui pakėlė Sąjūdžio steigiamasis suvažiavimas. Beveik dvi dešimtis metų gyvename laisvoje demokratinėje šalyje, didžiuojamės naryste NATO ir Europos Sąjungoje, įsigyvename į naujas tos narystės nulemtas geopolitines aplinkybes.

Centro dešinės koalicija susibūrė neįprastai greitai. Paskui derybas nespėjo net žiniasklaida, kuri stengėsi įpūsti intrigos burbulą, dirbtinai kurdama skandalingos nežinios atmosferą. Senajam Seimui nespėjus baigti darbų naujasis jau pasiruošęs dirbti. Suprantama, jei nėra sugalvota kokia ypatinga intriga, tačiau tokia galėtų atsisukti prieš pačius sumanytojus – krizės įsibaiminusi publika nebesuprastų politikų „humoro“. Kol kas operatyvumas publikai teikia pasitikėjimo.

Garsusis muziejaus projektas įsibėgėja. Gedimino Kirkilo Vyriausybei pritarus, Strateginio planavimo komitetui suteikus nacionalinio projekto statusą, o Vilniaus savivaldybei neryžtingai mindžiukuojant – užuodžiami dideli pinigai – padėti geri pamatai Artūrui Zuokui ir jo būreliui pastatyti meninę pinigų nusiurbimo iš valstybės kišenės gamyklą.

Sovietinio socializmo sistemai buvo būdinga kurti parodomuosius vaizdinius, kad nei gyventojai, nei priešai taip ir nesuvoktų tos sistemos esmės. Didžiuma ir nesuvokė. Sistemos išauklėtas elitas jau buvo išsilaisvinęs iš tikrovės nelaisvės – ideologija jam leido kurti ir skleisti norimus tikrovės vaizdus. Ekonomikoje svarbiausia buvo ne tiek pati gamyba, paslaugos ar vartojimas, kiek ataskaitų sukuriamas vaizdas.

Daug svarstoma apie pirmajame Seimo rinkimų ture partijų gautus balsų procentus, būsimų koalicijų variantus. Kol kas pirmauja Andriaus Kubiliaus vadovaujami sąjungiečiai-krikdemai. Didžiuma sociologinių apklausų šitai ir prognozavo. Tačiau toks laimėjimas teikia ir džiaugsmo, ir nevilties. Suprantamas, džiaugiamasi dėl pirmavimo, kuris tarsi patvirtina partijos pirmininką ir jos smegenų centrą tinkamai vadovavus.

Pavadinime nurodytus du politinius ekonominius dydžius, suprantama, neįmanoma sulyginti. Paskutinio Europos diktatoriaus titulu besipuikuojantis Baltarusijos prezidentas, kuris net siūlo užsienio politikams atvykti juo pasigrožėti, savo šalį valdo tvirtai ir negailestingai, sugebėdamas kai kuriuos politinius priešininkus net „išnykinti“. Jis mėgsta žaisti didelę politiką, juolab kad kai kurie Europos Sąjungos atstovai nepaliauja svarstyti, kur artimiausiu metu gali tas diktatorius palinkti - E...

Lietuvos prezidento Valdo Adamkaus kalba Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos 63-oje sesijoje buvo aštri ir atvira, tad sukėlė tam tikrą šurmulį. V. Adamkus garsiai išsakė daugelio mažųjų Rusijos kaimynių vis labiau jaučiamą nesaugumą, kurį nepaprastai sustiprino Rusijos agresija prieš Gruziją, demonstratyvus rusų armijos šeimininkavimas suverenios valstybės teritorijoje, tarptautinių sutarčių laužymas ir nesiskaitymas su pasaulio visuomenės nuomone.

Europos Sąjunga ir Jungtinės Valstijos turi susitaikyti su Rusijos įtvirtinta nauja tikrove – visiems stebint karine jėga buvo atplėšta dalis Gruzijos teritorijos. Rusija parodė, jog ji leidžia sau nesilaikyti tarptautinės politikos „žaidimo taisyklių“. Nuo šiol su Rusija teks bendrauti kitaip – suvokiant, jog ji savo įgeidžius bet kada gali primesti kitoms šalims, nepaisant jokių išankstinių susitarimų.

Partijos nevykdo pažadų, nejaučia jokios atsakomybės rinkėjams, o valdžioje esantys stengiasi į visus postus postelius sukišti savuosius, kad tik jokie netikėtumai nesutrikdytų gerai veikiančio politinės korupcinės sistemos mechanizmo, nepaliaujančio turtinti politinį elitą, aukštuosius valdininkus ir į valstybės kišenes savo straublius sukišusius verslo didžiūnus. Per tą kišenę atiteka ir Europos Sąjungos pinigai.

Europos Sąjungai vis svarbiau Ukrainos veiksnys. Kai Ukrainos prezidentas Viktoras Juščenka pareiškė, jog Ukraina judės į ES ir NATO, Rusija ėmė visais būdais trukdyti euroatlantinei Ukrainos integracijai, nes tokia politinė orientacija veda ukrainiečius iš postsovietinės ir Kremliaus įtakos srities. Galima tvirtinti, kad iš savo įtakos zonos Rusija niekaip neleis Ukrainai ištrūkti, nes Ukraina yra pagrindinė imperijos atkūrimo sąlyga.

Gyvenome Sovietų Sąjungos okupuoti, tad žinome sovietinės propagandos subtilybes, taip pat valdančių požiūrį į žmones – lagerių dulkės. „Lageriai“ buvo ta didžioji žinia, kurią Rusija XX amžiuje teigė pasauliui, siekdama įsiviešpatauti. Lagerių sistema išauklėjo paklusnią tais lageriais besididžiuojančią visuomenę – juk ir branduolinė ginkluotė buvo kuriama lagerininkų. Tačiau buvo puoselėjamas ne tik nuolankumas, bet ir agresyvumas, padedantis išlaikyti imperinę paskatą užgrobti ir nusiaubti.

Rusijos agresija prieš Gruziją ir šios šalies nusiaubimas išlieka svarbiausia pasaulio politinės darbotvarkės tema. Didžiųjų valstybių lyderiai vis labiau ima suvokti agresyvią Rusijos politikos prigimtį, tačiau, sakytume, gana sunkiai ir nenoriai. Agresyvi Rusijos politika tampa rimtu iššūkiu ir sykiu ji verčia permąstyti visą XX amžiaus istoriją – prieškarį, pokarį ir sovietinę dalies Europos okupaciją.

Rusijos karinis smūgis Gruzijai perėjo į intensyvių derybų fazę, įtraukusią Jungtines Valstijas, Europos Sąjungą, Ukrainą ir kai kurias kitas valstybes, išreiškusias paramą Gruzijai. Rusija atviro palaikymo kol kas nesulaukė: net Baltarusijos prezidentą Aleksandrą Lukašenką Rusijos ambasadoriui teko sugėdinti ir paraginti, kad tas išsakytų keletą paramos žodžių. Užsibaigus karinei Rusijos operacijai (ji dar gali parodyti savo spyglius) metas pasvarstyti, kas ką laimėjo ir pralaimėjo.

Įvyko tai, kas anksčiau ar vėliau turėjo įvykti, - Gruzija pabandė jėga susigrąžinti Pietų Osetiją. Dabar jau nebesvarbu, kas ką išprovokavo – įtampa šiame rajone jau buvo pasiekusi kritinę ribą. Gruzijos vyriausybė negalėjo nesuvokti, jog Rusija nesėdės rankų sudėjusi, tačiau gal nesitikėjo greito tokios apimties atsako. Akivaizdu buvo, jog teks kovoti dviem frontais – bus mestas Abchazijos koziris.

XX amžiaus istorija tampa įnirtingų politinių susirėmimų lauku, kuriame gausybė įvairaus galingumo istorinių minų. Galima būtų daug kalbėti, kodėl prieškario, karo ir pokario peripetijos, taip pat lemtingi karo pradžios ir pabaigos įvykiai įgauna vis didesnę politinę reikšmę, sykiu įvairaus rango politikams raginant nesigręžioti į praeitį, o kaupti jėgas ateities iššūkiams.

Kartkartėmis mūsų politiniai lyderiai ima ir atlieka ritualinį judesį ranka ar galva, iškilmingai tardami, esą jie galį ar ateityje galėsią drąsiai žvelgti žmonėms į akis. Dažniausiai tai būna paskutinis argumentas nuraminti visuomenę dėl vienokios ar kitokios skandalų politikos apraiškos, abejotino sprendimo, nacionalinius ir visuomenės interesus pažeidžiančio politinio verslo sandėrio.

Referendumai yra veiksmingiausia tiesioginė žmonių valios apraiška. Demokratinės pilietinės sistemos sąlygomis referendumais priimami svarbiausi visuomenei ir valstybei sprendimai. Jų reikšmę liudija airių išsakytas „Ne“ Lisabonos sutarčiai. Pasekmės – visai Europos Sąjungai. Tačiau nelygu kokia demokratinė sistema.

Jau įsilinguoja kalbos, esą lietuviai ilgisi „stiprios rankos“ politiko, kitaip tariant, stiprios autoritarinės valdžios. Kartkartėmis pagražinami įvairiomis sociologinėmis ar tokiomis vaizduojamomis apklausomis tokie pasvarstymai eina ir nueina bangomis, kurios siejasi su vienokiais ar kitokiais politiniais įvykiais, dažniausiai rinkimais.

Rusijos Dūmos priimtas pareiškimas „Dėl Lietuvos Respublikos valdžios veiksmų, nukreiptų Rusijos ir Lietuvos santykiams bloginti“ patvirtina pastaraisiais metais išryškėjusią Rusijos politiką kaimyninių šalių atžvilgiu – didinti įtampą dvišaliuose santykiuose ir šitaip rodyti Europos Sąjungai, jog Baltijos regionas yra Rusijos geopolitinių interesų zona. Pareiškimas skirtas keliems adresatams, kurių kiekvienas savaip jį ims domėn.

Aukštieji Europos Sąjungos politikai nuvyko į Chanty Mansijską susitikti su Rusijos prezidentu Dmitrijum Medvedevu. Europos politikai bando suvokti, koks yra naujasis prezidentas, ko iš jo galima laukti ir ar tikėtinas vadinamasis ‚atlydis“ Rusijos vidaus ir užsienio politikoje.

Jau nieko nebestebina, kad Lietuvos Respublikos Seimas vis atviriau rodo savo tikrąją paskirtį – aptarnauti stambųjį verslą, valstybės finansais kurti tam verslui kuo geresnes sąlygas, įtvirtinti būdus nuleidinėti valstybės lėšas ir turtą į privačias kišenes ir plėtoti politinę verslininkystę. Politinė verslininkystė plėtojama taip, kad pati valstybė taptų pagrindiniu vieningo verslo instrumentu, nepaliaujamai didinančiu politinio elito, aukštosios valdininkijos ir didžiųjų verslininkų gerovę.

Lisabonos sutartis – nepaprastai reikšmingas Europos Sąjungos ateičiai dokumentas, teikiantis jos raidai ir plėtrai tam tikrus konstitucingumo bruožus. Ši sutartis ne tik įtvirtina naują valdymo struktūrą ir kai kuriuos valstybinius Europos Sąjungos bruožus, bet ir skatina kuo sparčiau kurti tai, ką būtų galima vadinti  ES suverenu, - europinę visuomenę.

Praėjo Sąjūdžio dvidešimtmečio minėjimų savaitė. Prisiminta ir sutvirtinta išlaisvinančio iš okupantų gniaužtų pakylėjimo jausena, kada kaip didi ir įpareigojanti malonė buvo suteikta laisvos Lietuvos vizija.

Pamename, kaip nekantriai laukdavome neišvaizdaus spausdinėlio „Sąjūdžio žinios“. Laukdavome visi, susaistyti ir pakylėti lemtingos Sąjūdžio žinios. Nujautėme, kad su kiekvienu nauju leidinio tiražu vis labiau laisvėja okupacijos pančiai, vis labiau stiprėja ryžtas išsilaisvinti. Neabejojome – Sąjūdžio žinios yra ne tik tikros ir teisingos, bet ir teisios, nes teisinga žinia yra teisi, laisvinanti žmones žinia. Tokias žinias ir patys stengėmės skleisti įvairiuose leidiniuose.

Ketvirtadienio popietę prie Vilniaus universiteto šurmuliavo jaunimo minia – galų gale studentai išdrįso viešai išsakyti savo nepasitenkinimą valdžios vykdoma švietimo politika, ypač nuožmiu valdžios siekiu paversti aukštąsias mokyklas diplomus pardavinėjančiomis įmonėmis, o jaunimą įkinkyti į didelių ir vis didėsiančių įmokų už aukštąjį mokslą vežimą.

Aistros dėl abortų ribojimo išjudino plačiausius visuomenės sluoksnius. Interneto portalai kaista nuo nesutaikomų nuomonių įvairovės, kaltinimų, įžeidinėjimų, tradicinėje žiniasklaidoje įkarštį bei įniršį maldo dar išsilaikiusios asmeninio kalbėjimo viešumoje taisyklės. Abortų „ribotojams“ kliūva – jie juk kėsinasi į pamatine šiuo metu laikomą pasirinkimo laisvę, kuri tarsi simbolizuoja visuminę žmogaus laisvę.

Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas iškilmingai užbaigė savo valdymo metus – pagarbintas nacionalinio lyderio titulu, rimtos pasaulio žiniasklaidos pripažintas įtakingiausiu pastarųjų metų politiniu lyderiu. Rusijos istorikai bei politikos apžvalgininkai kol kas nedrįsta naujausios Rusijos istorijos tarpsnio vadinti „Putino epocha“ vien dėl to, jog nėra aišku, kiek dar ji tęsis.

Vilnių valdo silpna valdžia. Gal net pernelyg drąsu būtų sakyti, jog valdo, kadangi valdančioji koalicija visas pastangas yra sutelkusi, kad išsilaikytų valdžioje, o oponuojantys politikai nepaliaujamai tą valdžią verčia, tik niekaip nenuverčia. Nesibaigia postų dalybos ir perdalybos. Tad apie miesto reikalus, juolab kasdienius, kurie neperšviesti galinčių nubyrėti milijonų, nėra nei laiko, nei jėgų galvoti.