Įsisiaučiant ekonominei krizei, kuri sparčiai virsta socialine politine, dera įdėmiau pažvelgti į šiuolaikinį kapitalizmą.
Svarstomi įvairūs krizės įveikimo būdai, tačiau visi sutaria, jog būtina pirmiausia gelbėti bankus ir ekonomiką. Tad įdomu, koks dabartiniame kapitalizme vyrauja požiūris į žmogų, kad apie jį nieko nekalbama šimtus milijardų mokesčių mokėtojų pinigų leidžiant į bedugnes bankų kišenes? Vyraujantis požiūris į žmogų kyla iš esminio, nuo seno žmones neraminusio klausimo – kas esame ir kur einame?
Daugelis atsakytų paprastai – esame laisvi nepriklausomos valstybės piliečiai. Ir jie būtų teisūs. Vis dėlto galime klausti toliau, o kokia ta mūsiškio piliečio laisvė, kas valstybėje priklauso nuo laisvo piliečio valios? Prieš atsakant reikėtų gerai pagalvoti, nes jau spėta pajusti, jog nuo laisvo piliečio valios mūsų valstybėje nedaug kas priklauso. Gal tik – nusikalstamumo didėjimas. Aiškėja ir kitas dalykas – nors visi esame visiški piliečiai, tačiau iš tos piliečių visumos niekaip nesusilipdo pilietinė visuomenė. O be pilietinės visuomenės nebūna ir demokratinės valstybės.
Kai kalbame apie pilietinę visuomenė, demokratiją ir žmogaus teises, tai tarsi primirštame pačią kapitalizmo sistemą, kurios varomoji jėga yra kapitalo savidauga, kapitalo begalinio kaupimo imperatyvas. Kapitalas judrus – jis nepaliaujamai pereidinėja iš vietos į vietą, ieškodamas, kur geresnės sąlygos jam padidėti. Kapitalui nesvarbu nei pilietinė ar kitokia visuomenė, nei demokratija ir jos plėtra. Nesvarbu šie dalykai ir tiems kapitalizmo ideologams, kuriems svarbiausia ekonomikos ar BVP augimas, verslo sąlygų ir vadinamosios investicinės aplinkos gerinimas. Tad kapitalizmo sistemos atžvilgiu galima išskirti du subendrintus požiūrius į žmogų, kurie veikdami kartu vienas kitą neigia. Vienas jų iškelia žmogaus teises bei laisves, o kitas – kapitalo kaupimo tikslingumą, nusakomą rinkos poreikiais, ekonomikos ir viešojo sektoriaus „liberalizavimu“ bei kitais panašiais dalykais.
Koks požiūris turėtų būt artimesnis kultūros žmonėms bei apskritai kultūrai? Atrodytų tas, kuris iškelia nelygstamą žmogaus ir jo laisvės, taip pat laisvos žmogaus saviraiškos vertę. Toks požiūris turėtų būti sąmoningai priešinamas siaurakaktiškai ideologijai, kuri ekonominės naudos principui pajungia visą žmogaus gyvenamą pasaulį ir įtaigoją tą principą esant nelygstamą gėrį, grindžiantį ir dorovę, ir moralę. Tačiau yra kiek kitaip nei atrodo iš pirmo žvilgsnio.
Kultūros ir švietimo institucijose, tų institucijų valdininkijos sluoksniuose įsivyrauja „žmogiškųjų išteklių“ supratimas. Galima sakyti ir taip: žvelgdami į žmones pro tų institucijų akinius matome ne dvasingus laisvus individus, o vien žmogiškuosius išteklius. Toks požiūris nėra koks nesusipratimas – jis nusako kapitalizmo sistemos esmę: žmonės yra būtini kuo naudingiau perdirbti ištekliai. Jau senokai suvokėme, jog žmonės yra perkama ir parduodama darbo jėga, kurios kaina nustatoma darbo jėgos rinkoje. Tačiau „darbo jėgos“ sąvoka išlaiko tam tikrą savarankiško veiksmingumo galią – „jėga“. „Žmogiškuosiuose ištekliuose“ jau nebesama jokio savarankiško aktyvumo – juos galima perdirbti pagal kapitalo poreikius. Tie „ištekliai“ negali net reikšti savo požiūrio į perdirbimo pobūdį – jų valioje tik dėkingai atsiduoti rinkos malonei.
Kultūrinę kūrybą, visuomenės bei tautos auklėjimą ir saviraidą palaikantis stuburas yra švietimo sistema, apimanti ir šeimą. Todėl kultūroje vyrauja toks požiūris į žmogų, kuris skleidžiamas švietimo sistemoje. Galima sakyti ir kitaip: švietimo sistemoje diegiama kultūros žmonių, kultūros valdininkų formuojama pažiūra į žmogų. Šiuo atžvilgiu svarbu ne pirmumas, o sutarimas. Pastaruoju metu vis labiau suprekinant švietimo bei aukštojo mokslo sritis, visur įsitvirtina ir „žmogiškųjų išteklių“: supratimas. Ypač tarp aukštojo mokslo „reformatorių“. Švietimo ir mokslo ministerijoje gausėja finansinių srautų, skirtų „žmogiškiesiems ištekliams“ (human resources) gerinti bei valdyti. Tokių projektų ir jiems skirtų biudžeto eilučių esama ir kitose ministerijose. Ministerijų valdininkai neišradinėja dviračio – jie tik perima Europos Sąjungos dokumentų žodyną, o su juo ir požiūrį bei ideologiją. Dera pripažinti, jog sugebame prisitaikyti, tačiau ar būtina taikantis naikinti kultūros ir kultūrinės kūrybos priedermę – ugdyti laisvą kūrybingą žmogų ir skatinti laisvą jo saviraišką? „Reformatoriai“ man atsakytų – neišvengiama.
Mūsų kultūros žmonių, ypač susijusių su švietimu ir aukštuoju mokslu, egzistencijai būdingas dvilypumas. Kultūros žmonės nevengia viešai svarstyti mūsų kultūros, taip pat švietimo sistemos bėdų, kalba apie būtinumą ugdyti laisvą kūrybingą asmenybę, tačiau veikdami institucijose palaiko ir diegia „žmogiškųjų išteklių“ sampratą, kuri paneigia laisvos kūrybingos asmenybės vaizdinį, o esminiu universitetinio mokymo tikslu pripažįsta „rinkos poreikių tenkinimą“. Ne rinka žmogui, o žmogus rinkai. Šis kapitalizmo sistemos ypatumas žinomas jau seniai, tačiau jis sumaniai pridengiamas įvairiais žmogaus teisių pavidalais, taip pat pasirinkimo laisvės ideologija. Kultūroje turėtų gyvuoti bent jau sveikas nepasitikėjimas tokia nuostata, kuri aukštąjį mokslą visiškai pajungia rinkos poreikiams. Tiesą sakant, ne rinkos, o ją valdančių socialinių sluoksnių. Deja, oponavimas rinkos ekonomizmui ir žmogaus suišteklinimui – pernelyg menkas.
Nėra sunku suvokti, kad žmogaus auklėjimą, mokymą ir lavinimą grindžiant rinkos poreikiais, o žmoguje ugdant, tiksliau, skiepijant gebėjimą prie tų poreikių prisitaikyti ar net užbėgti jiems už akių, laikomasi primityvaus darviniškos evoliucijos supratimo – kova už būvį ir gebėjimas prisitaikyti iš gamtos perkeliami į rinkos aplinką. Išlieka stipriausi. Ne kitoks ir sudievinamo „konkuravimo“ principo pamušalas. Švietimo sistema ir aukštasis mokslas skelbia savo priedermę išleisti į gyvenimą besąlygiškam konkuravimui paruoštus žmones. Drįsčiau abejoti, jog žmogaus egzistencinė lemtis yra „konkuruoti rinkoje“, juolab kad kapitalizmo sistemos principas yra ne konkuravimas, o rinkos ar jos segmentų monopolizavimas. Toks „konkuravimas“ yra ne žmogaus, o kapitalo laisvės apraiška – kapitalo laisvė verčia žmones konkuruoti tam, kad ta konkurencija kurtų geresnes sąlygas kapitalui veikti ir didėti. Todėl galima daryti tokią išvadą: „konkuravimas“ yra esminė „žmogiškųjų išteklių“ savybė, ne paneigianti, o palaikanti jų „ištekliškumą“ – vadinamiesiems „rinkos dėsniams“ tinkamas aktyvumas, kapitalo savidaugai pajungiantis žmonių kūrybines ir reprodukcines galias.
Atsiduodant „žmogiškųjų išteklių“ palaimai vis dėlto vertėtų galvoti, ar iš tų išteklių galimą išugdyti visuomenę, ar tokia „žmogiškųjų išteklių visuomenė“ galėtų kurti kultūrą ir valstybę? Mano manymu, „žmogiškieji ištekliai‘, nesvarbu, kokioje teritorijoje susikaupę, niekaip negali kurti ir valdyti valstybę. O gal „žmogiškieji ištekliai“ tam ir gerinami, kad prarastų ir visuomenės, ir valstybės nuovoką? Pati kalba šaiposi iš sąvokų „žmogiškųjų išteklių kultūra“, „žmogiškųjų išteklių visuomenė“ ir panašių. Nors ką gali žinoti, gal niekas čia ir neįžvelgs jokios ironijos, juolab įspėjimo.
