Praėjo Sąjūdžio dvidešimtmečio minėjimų savaitė. Prisiminta ir sutvirtinta išlaisvinančio iš okupantų gniaužtų pakylėjimo jausena, kada kaip didi ir įpareigojanti malonė buvo suteikta laisvos Lietuvos vizija. Tačiau reikšminga data verčia ne tik prisiminti praeitį, iškelti į dienos šviesą nežinotus veiksmus, poelgius, politinių veikėjų santykius, o sykiu pagražinti savo biografijas, bet ir pabandyti pasiaiškinti, kodėl ir kaip sukūrėme tokią valstybę, kurioje įsivyravo politinė korupcinė sistema, visiškai atskyrusi visuomenė nuo valstybės reikalų.
Sąjūdis kėlė žmones nacionalinio išsivadavimo proveržiui. Lietuviams valstybės nepriklausomybė, valstybingumas jau seniai buvo įgavęs šventumo bruožų. Tad valstybės nepriklausomybė ir buvo tas didis visuomenę telkęs tikslas. Tačiau anuo metu tik nedaugelis suvokė, kad nepriklausomybė negali būti pačiu didžiausiu tikslu – valstybės nepriklausomybė yra būtinas įrankis siekti esminio žmogaus, Lietuvos gyventojo išlaisvinimo. Juk visiems gerai žinoma, kad ir nepriklausomoje valstybėje gali susiklostyti tokia politinė santvarka, kuri pavergia ir nužmogina tos šalies gyventojus. Įvairūs totalitarizmai bei autoritarizmai įsitvirtina ne kokiose pavergtose, o kaip tik nepriklausomose šalyse. Todėl visose demokratinėse valstybėse žmogaus laisvės klausimas ir yra pagrindinis politikos principas.
Daugelis įvairiuose renginiuose kalbėjusių išsilaisvinimą iš sovietinės okupacijos ir siejo su nepriklausomybės atgavimu ir nepriklausomybės įtvirtinimu įstojant į NATO bei Europos Sąjungą. Iškeliama valstybė ir valstybės svarba, tačiau visiškai apeinamas žmogaus išlaisvinimo ir jo laisvės srities plėtimo klausimas. Nesvarstoma, kaip atgautoji nepriklausomybė buvo pasitelkta laisvinti Lietuvos gyventojus ir laiduoti realios demokratijos, kurią kildina piliečių visuomenė, plėtrą. Galima tvirtinti, jog prie žmogaus išlaisvinimo, kasdienio jo laisvės tvirtinimo darbo taip ir nebuvo prieita. Sąjūdžio lyderiai už tai turėtų prisiimti tam tikrą istorinę atsakomybę. Kaip ir daugelis Sąjūdžio žmonių, kurie neatlaikė gundymo greitai praturtėti ir puolė statyti šventosios Nuosavybės bažnyčią, skirtą išvogtos Lietuvos turtui sutaurinti ir liberaliajam vogimo moralumui pateisinti.
Iškovotą valstybinę nepriklausomybę netrukus perėmė politinis elitas ir ėmė naudoti ją pirmiausia savanaudiškiems valdžios tvirtinimo ir lobimo tikslams. Šiuo atžvilgiu lemtingais dera laikyti 1992-uosius, kai švęsdama pergalę valdžion sugrįžo komunistinė nomenklatūra, kuri vėliau ėmė atvirai tyčiotis iš Lietuvos žmonių pasimetimo – „norėjote nepriklausomybės, tai mes jums duosime tokią, kad neatsidžiaugsite“. Kodėl Lietuvoje taip greitai įvyko nomenklatūrinė restauracija ir ką Sąjūdžio žmonės darė ne taip, kad šitai įvyko? Gal pernelyg greitai atsidavė nomenklatūrinės valdžios mentalitetui, niekinančiam visuomenės nuomonę ir jos teisę dalyvauti valstybės valdymo reikaluose? Juk iki šiol vadinamieji kairieji kartu su dešiniaisiais sutartinai „stiprina“ partinę valdžios sistemą, visokiais būdais kliudydami rinkimuose dalyvauti ir nepartiniams, juolab nepartiniams užimti postus savivaldoje.
Daugelis Sąjūdžio žmonių dar ilgą laiką niekaip negalėjo nutraukti su komunistine nomenklatūra siejusių ryšių, kurie pasirodė esą tvirtesni už visokias permainas, - pabuvojo ir komunistais, ir eldėdėpistais, ir socialdemokratais. Dalis jų atliko, manyčiau, vieną niekšingiausių „žygdarbių“ – įkurdami socialdemokratų partiją perėmė į savo rankas visą simbolinį Lietuvos socialdemokratijos kapitalą ir po kurio laiko sugrįždami į komunistinės nomenklatūros glėbį pardavė tą kapitalą buvusiems komunistams, kuriuos iki šiol ir aptarnauja. Apie tą „žygdarbį“ nėra linkstama kalbėti, o juk socialdemokratų simbolinis kapitalas leido komunistinei nomenklatūrai ne tik pasidaryti politinę plastinę išvaizdos keitimo operaciją, bet ir formuoti jai reikalingą požiūrį į pokario istoriją. Esminė to požiūrio idėja ta, kad Lietuvos komunistų partija, o ypač jos Centro komitetas išsaugojo Lietuvos valstybingumą bei lietuvybę ir susiklosčius palankioms aplinkybėms atkūrė Lietuvos nepriklausomybę pasitelkęs Sąjūdį. Todėl dabar buvusios komunistinės nomenklatūros politinė galia ir gerovė esanti visiškai teisėta – atlygis už valstybės išsaugojimą ir išlaisvinimą.
Drįstu manyti, jog teisinga yra nuomonė tų žmonių, kurie tvirtina Lietuvos komunistus negeidus jokio išsilaisvinimo ir iš pradžių tyliai oponavus („tylioji rezistencija“) Michailo Gorbačiovo pradėtai pertvarkai. Tačiau paryškindami Sąjūdžio veiksmų reikšmę jie linkę perdėti CK „pasimetimą“, jame vykusią „stagnatorių“ ir „patriotų“ kovą. Jei komunistų CK ir buvo pasimetęs, tai neilgam – komunistinė nomenklatūra visas jėgas metė vadinamajam liaudies turtui nusavinti. Juolab kad komjaunuoliai rodė pavyzdį. Todėl į 1992-uosius komunistinė nomenklatūra žengė ne susilpnėjusi, o nepaprastai sustiprėjusi, kadangi savo rankose jau laikė didelę dalį nusavintos ekonomikos ir finansų. Tais turtais ir galia LDDP gundė daugelį politikoje galėjusių reikštis žmonių, taip pat ir buvusių sąjūdiečių. O sekančius rinkimus laimėję konservatoriai jau net nesistengė keisti nei įsivyravusios politinės korupcinės sistemos, nei valdžios mentaliteto – jie taip pat geidė nors ir trumpalaikės, tačiau vienvaldystės ir nesiteikė pasidalinti politine valdžia su visuomene. O dalintis gali reikalauti tik pilietinė visuomenė. Tad jokios pilietinės visuomenės ir nėra.
Politinio elito vienvaldystės mentalitetas taip įsivyravo, jog net šiuo metu, vardijant visokias Lietuvos valstybę ir visuomenę ištikusias negeroves bei bėdas, nei parlamentinių partijų žymūnai, nei Sąjūdžio žmonės taip ir neišdrįsta kalbėti apie būtinumą laisvinti Lietuvos gyventojus ir kurti veiksmingą pilietinę visuomenę. O jei ir pašnekama, tai tik apie valdžios teikiamas žmonėms teises ir įkurtinas naujas tas teises prižiūrinčių „komisijas“. Niekaip nenorima vaduotis iš gundančio, užburiančio ir uždaro valdžios nomenklatūros mąstymo. Nenorima, nes vienvaldystė – patogu ir naudinga. Ką žmonės berinktų, valdžią visada formuos politinio elito žmonės. Jokių netikėtumų. O juk žmonių laisvinimas negalimas, jei nesama pilietinės visuomenės, kuri nelaukia valdžios malonių, o pati imasi valstybės kūrimo ir visuomenės interesų gynimo darbo. Todėl būsimi rinkimai nepaskatins jokio regimo valstybės ir visuomenės raidos proveržio – Seime susirinkusios partijos (tiksliau – to paties politinio elito grupės) įnirtingai derėsis vien dėl vyriausybės formavimo, kitaip tariant, dėl kiekvienai grupei atiteksiančio valdžios pyrago dalies.
