REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Rusijos agresija prieš Gruziją ir šios šalies nusiaubimas išlieka svarbiausia pasaulio politinės darbotvarkės tema.

REKLAMA
REKLAMA

Didžiųjų valstybių lyderiai vis labiau ima suvokti agresyvią Rusijos politikos prigimtį, tačiau, sakytume, gana sunkiai ir nenoriai. Agresyvi Rusijos politika tampa rimtu iššūkiu ir sykiu ji verčia permąstyti visą XX amžiaus istoriją – prieškarį, pokarį ir sovietinę dalies Europos okupaciją. Šitai savo ruožtu kelia klausimą, kodėl Vakarų pasaulis taikstėsi su stalinistine sovietine politika ir jai nuolankavo, o po karo net padėjo europiečių sąmonėje įtvirtinti stalinistinę XX amžiaus istorijos sampratą, nuslepiančią ar net išaukštinančią stalinizmo nusikaltimus, padarytus ne tik Sovietų Sąjungos, bet ir daugelio kaimyninių bei okupuotų šalių gyventojams. Stalininis politinis agresyvumas nesulaukė deramo supratimo ir pasmerkimo, tad dabartiniam, iš specialiųjų tarnybų atstovų formuotam Rusijos politiniam elitui paranku taikyti veiksmingais laikomus tos politikos įrankius.

REKLAMA

Jau Vladimirui Putinui tapus prezidentu ir pradėjus Čečėnijos kampaniją buvo aišku, jog Rusijos politika keisis, nes valdžia atiteko KGB klanui ir su juos susijusiems žmonėms, kurie dešimtmečius žudė, persekiojo, trėmė Rusijos ir okupuotų šalių gyventojus, įnirtingai ir išradingai kovojo su „supuvusia buržuazine demokratija“, įvairiuose pasaulio regionuose per vietines kompartijas steigė teroristų grupes ir visokeriopai jas palaikė. Tačiau Vakarų politikams trukdė jų pačių trumparegiškumas ir verslo sluoksnių godumas – Rusija viliojo pasakiškomis korupcinio pasipelnymo galimybėmis, kurios pakeitė ankstesnę komunistinę lygybės ir brolybės (masiniuose kapuose) ideologiją. Ant tų galimybių kabliuko kibo ne tik didžiausių korporacijų menedžeriai, bet ir didžiųjų valstybių vadovai ir su jais susijęs politinis elitas. Pavyzdys – buvęs Vokietijos kancleris Gerhardas Schroderis. Už pasakiškas turtėjimo galimybes būtina mokėti aklumu, kurtumu, korupcijos vėžio plėtimu, demokratijos vertybių erozija. Kas jau kas, o kapitalistinio pasaulio lyderiai turėtų žinoti, kad nėra nemokamų gėrybių.

REKLAMA
REKLAMA

Strateginiai korupciniai santykiai didžiosiomis Europos Sąjungos šalimis skatino Rusijos politinį elitą jaustis vis laisviau. Šalis stojasi ant kojų, padedant vakariečių už energetinę priklausomybę mokamiems pinigams, korupciniam goduliui bei neprincipingumui. Ką jau kalbėti apie  prie mūsų „Dujotekanos“, „Leo Lt“ ir kitų įmonių kranelių prisisiurbusius politinio verslo žymūnus. Rusijos valdymą perėmę kagėbistai įsidrąsino taikyti ir jų mėgstamus pasikėsinimų bei politinių žmogžudysčių „įrankius“. Įtariamieji dėl Ukrainos prezidento Viktoro Juščenkos nuodijimo – Rusijos teisėsaugos saugomi. Kremlius atsisako pateikti ir Rusijoje gaminamo dioksino pavyzdžių. Tik rusišką nuodą ir beliko ištirti, nes kitų šalių dioksinas pasirodė esąs kitoks, nei V. Juščenkai duotas. Ukrainos prezidentas atsilaikė, tačiau Aleksandrui Litvinenkai ir Anai Politkovskajai žudikų pinklių išvengti nepavyko. Jie nužudyti demonstratyviai atvirai ir palydėti Rusijos prezidento patyčių.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Agresyvi užsienio politika savo galią turi tvirtinti vienokiais ar kitokiais smūgiais priešams. Iš pradžių politinės isterijos kampanijos prieš kaimynines šalis, kibernetinės atakos, o vėliau ateina metas ir kariniam kumščiui. Gruzijai buvo parodytas atgimusios stalininės politikos vėzdas. Istorija mėgsta ironizuoti, tik jos ironija visada kupina žmonių aukų ir skausmo. Rusų tankai užėmė Gorio miestą, kurio centre tebestūkso paminklas didžiajam visų laikų ir tautų žmonių naikintojui Josifui Stalinui. Stalininės politikos ir metodų gaivintojai atvyko nusilenkti „didžiajam mokytojui“, kurio šėtoniškas paveikslas iki šiol gyvas? Matyt, ne tik Rusijoje esama žmonių, kurie labiausiai didžiuojasi šėtoniškais nusikaltėliais, daugybę žmonių privertusiais ir įtikinusiais naikinti vienas kitą. Sunku būtų įsivaizduoti šalį, kuri į Europos Sąjungą ir NATO eitų su Hitlerio paminklais. O juk Hitleris tik didžiojo mokinys. Turėdamas omenyje V. Putino nesyk rodytą sarkazmą Vakarų politikų atžvilgiu bei Rusijos kariškių cinizmą, nenustebčiau sužinojęs, jog jie savo karinį smūgį tankais vadina vykimu „padėti gėlių prie didžiojo vado paminklo“ ir šitaip pažymėti Čekoslovakijos traiškymo 40-metį.

REKLAMA

Rusijos agresijos svarstymai kreipia į esmines ES saugumo ir euroatlantinės vienybės problemas. ES kol kas pernelyg nerangi, kad greitai sukurtų veiksmingą energetinio, kibernetinio bei kitokio saugumo planą ir imtųsi jį įgyvendinti. Dar visai neseniai aukšti ES pareigūnai buvo linkę pritarti Rusijos aiškinimams, esą kai kurios Rusiją erzinančios šalys į dvišalių santykių su rusais problemas įtraukia ES ir šitaip pastarąją šantažuoja. Rusijai nereikalinga vieninga ES, jai patogiau šantažuoti savo kaimynes kaip tik dvišalių santykių pagrindu. Rusija tikisi tokios naujos strateginės partnerystės su ES sutarties, kurią galėtų pasitelkti savo kaimynėms spausti. Ir didinti visų šalių energetinę priklausomybę.

REKLAMA

ES ir Rusijos santykiai gali būti plėtojami tik stiprinant NATO. Ši organizacija ir Jungtinių Valstijų ekonominė bei karinė galia yra pats tikriausias ES saugumo garantas. ES vadovams, taip pat kai kurių didžiųjų šalių lyderiams  bei politinio elito sluoksniams derėtų daugiau galvoti ne apie savų ginkluotųjų pajėgų kūrimą, o apie euroatlantinės vienybės ir NATO stiprinimą, pripažįstant esminį Jungtinių Valstijų vaidmenį Europos reikaluose. Galėtume sakyti ir taip – tik Jungtinių Valstijų galia gali laiduoti deramą strateginę ES ir Rusijos partnerystę. Tačiau vargu ar galima šiuo metu kalbėti apie strateginę partnerystę regint agresyvios stalininės Rusijos politikos apraiškas, Gruzijos niokojimą ir klausantis grasinimų kaimyninėms šalims. Pastaruoju metu Vokietijos kanclerės Angelos Merkel išsakyti Rusijos politikos vertinimai teikia vilčių, jog nebebus skatinamas ES silpninantis politinis antiamerikietiškumas.

Euroatlantinę vienybę stiprinti sunku ne tik dėl Rusijos politinių gundymų. Būtina turėti galvoje, jog ES buvo kuriama kaip Jungtinių Valstijų konkurentė pasaulio arenoje, savas socialines bei kultūrines vertybes priešinanti amerikietiškosiosms. Konkuravimo su Jungtinėmis Valstijomis nuostata bei ideologija būdinga daugelio šalių kairės pakraipos politiniams elitams, taip pat intelektualų sluoksniams. Tad besirūpinant, ar tik nedidėja JAV poveikis Europos reikalams, lieka mažoka laiko ir jėgų gvildenti agresyvios Rusijos politikos iššūkius ir rasti deramus atsakus. Reikia manyti, kad Rusijos kariniai veiksmai Gruzijoje padės daugeliui ES politikų atsitokėti ir tinkamai įvertinti besiklostančias geopolitines aplinkybes bei Rusijos mestą iššūkį Vakarams. Metas liautis svarstyti, kieno rankose šiuo metu Rusijos valdžia – Dmitrijaus Medvedevo ar V. Putino, ir prisimerkus stengtis įžiūrėti naujojo Rusijos prezidento elgesyje demokrato ar liberalo bruožų, o išvadas daryti iš jų vykdomos vis labiau agresyvios politikos apraiškų.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų