Vytautas Rubavičius

Prezidento metinis pranešimas sukėlė menkesnį nei įprasta erzelį. Politikai jau įprato aptakiomis demagogiškomis frazėmis atsiriboti nuo jiems nelabai patogių vertinimų arba tiesiog numoti ranka, atseit viskas žinoma. Politikos apžvalgininkų rašiniuose galima įžvelgti nusivylimo nuotaiką – kad ir ką sakytum ar rašytum, niekas nepasikeis. Ne vienas apžvalgininkas pasigedo aiškesnių išeities iš susidariusios padėties gairių, taip pat paties Valdo Adamkaus savikritikos.

Garsios pasaulyje britų architektės Zahos Hadid projektas „Forma“ laimėjo Vilniuje vykusį Guggenheimo-Ermitažo muziejaus statinio konkursą. Ji įveikė kitus du ne mažiau garsius dalyvius. Tokio lygio konkurso rengimas – naujas Lietuvai dalykas.

Tibeto okupacija vėl iškilo į pasaulinės politikos lygmenį. Primindami 49-ąsias okupacijos metines tibetiečiai išėjo į Lasos gatves protestuoti prieš kinų vykdomą politiką – modernizuojant kraštą naikinti vietinę kultūrą, papročius ir šventas vietas, o pačius tibetiečius paversti etnine mažuma, kurią galima pateikti pasaulinei turizmo rinkai kaip egzotišką reginį. Beje, jau kuris laikas norintys užsidaryti ilgoms meditacijoms olose vietiniai budistų vienuoliai turi mokėti mokestį.

Nemenką valdančiųjų politikų sujudimą sukėlė britų leidinio „The Economist“ analitikų padalinio „The Economist Intelligence Unit“ paskelbta nuomonė apie Lietuvos vyriausybės ir „VP Market“ verslininkų grupės atliktą operaciją kuriant nacionalinį investuotoją atominei elektrinei statyti.

Mūsų politinėje korupcinėje sistemoje susikaupė tiek atmatų, kad sistema jau nebeišlaiko – ir per viršų veržiasi, ir per trūkinėjančias korupcinių ryšių „siūles“ trykšta puvėsiai bei kitoks brudas. Tų tryškalų bei nuotėkų nebegali vadinti net skambiu skandalo vardu. Ne tas lygis. Tiesa, premjero operacija „Leo“ nustatė aukštą sisteminę korupcijos kartelę – pora milijardų litų, - kuri bent jau užsienio partnerių akyse palaiko deramą politinės korupcinės valstybės įvaizdį.

Vilnius dūsta nuo automobilių išmetamų dujų bei kamščių. Gyvenimas greitėja, automobiliai gerėja, o transporto srautai mieste lėtėja. Ir labai sparčiai. Žmonės veltui švaisto brangų laiką, didėja prekių pervežimo ir apskritai verslo kaštai, prastėja gyvenamoji aplinka, kurios kokybė – vienas svarbiausių rodiklių, nusakančių europinio miesto patrauklumą investuotojams. Gyventojai ne tik švaisto laiką, bet ir priversti taikyti savo dienotvarkę prie gatvių „gyvenimo“ ritmo.

Niekas neabejojo, kad Rusijos prezidentu taps Dmitrijus Medvedevas. Pastarasis yra senas prezidento Vladimiro Putino bendražygis – jie abu savo politinę karjerą pradėjo žymiojo Sankt-Peterburgo mero Anatolijaus Sobčiako komandoje. Vėliau „piteriečiai“ persikėlė į Kremlių ir, kaip matyti, ilgam jame įsikūrė. Juk jei pavyktų sukurti dviejų žmonių vienvaldystės sistemą ir išspręsti valdžios perdavinėjimo ir grąžinimo problemą, tai šis dvejetas Rusiją galėtų valdyti dar kokius tris dešimtis metų.

Paprastas gyvenimiškas pavyzdys moko: ne visoms šeimoms loterijoje laimėtas milijonas atneša laimę – kartais tas milijonas paveikia kaip prakeiksmas. Prisimename, kokiomis žėrinčiomis akimis Lietuvos politinis elitas, aukštoji valdininkija ir su ja susijęs verslininkų sluoksnis laukė pirmojo europinio pinigų srauto. Tas srautas turėjo patvirtinti ir vadinamiesiems „žmonėms iš gatvės“, kad stoti į ES buvo labai verta.

Aukštojo mokslo pertvarkos šurmulyje primirštama, kad tas mokslas reformuojamas jau gerą dešimtmetį. Atskaitos tašku laikytinas aukštųjų mokyklų suuniversitetinimas, kuris, kaip dabar aiškėja, paskatino aukštojo mokslo smukimą. Šioje srityje krizę kūrėme gerokai anksčiau nei užėjo dabartinė pasaulinė. Atrodytų, kad imantis naujos reformos derėtų įvertinti, kas ir kaip buvo padaryta, kiek visa tai kainavo, ir pabandyti suvokti, kodėl kapanojamės tokiuose apgailėtinuose laimėjimuose.

Tik įsivaizduokime – kas atsitiktų, jei visuomenė imtų domėtis, kodėl piliečiams tenka mokėti ne tik už teikiamą elektros energiją ar šilumą, bet ir už išpučiamą korporacijų turtą? Vadinamojo nacionalinio investuotojo, kuris jokių savo pinigų niekur nesiruošia investuoti, kūrimas akivaizdžiai parodė, jog pagrindinė mūsų valstybės funkcija yra visokeriopai aptarnauti stambųjį kapitalą ir su juo susijusį verslininkų sluoksnį.

Atrodytų keista, ko čia domėtis Rusijos prezidento rinkimais – juk įpėdinis jau paskirtas. Rusijos prezidento Vladimiro Putino vieši pasisakymai, juolab pokalbiai su pasaulio žiniasklaidos atstovais kuriam laikui tampa didžiausiais politiniais įvykiais. Šitai jau nieko nebestebina.

Politiniai skandalai trunka gana ilgai, o jų poreikis vis didėja. Skandalai tapo pagrindiniu politinės kovos ginklu, o politinė kova vyksta be perstojo. Todėl skandalų daugėja: nelaukiant vienų pabaigos jau daromos užuominos apie kitus galimus arba išmetami viešumon jų ruošiniai. Kadangi į žiniasklaidos paviešintas skandalingas aplinkybes ne visada publika atkreipia dėmesį – skandalui įsukti reikalingos didelės politikų ir žiniasklaidos pajėgos, - tai tokie „projektai“ imami ruošti Seime.

Apie nacionalinio investuotojo atominei elektrinei statyti kūrimą buvo prikalbėta tiek, kad publika jau ėmė pamažu suprasti, jog pagrindinis valstybės tikslas bus pasitarnauti būsimai korporacijai. Kaip jau įprasta, politikai ir žiniasklaida labai greitai pasiskirstė į dvi priešingas stovyklas, tad niekam neberūpėjo argumentai – svarbiausia, kokiai stovyklai priklauso tas ar kitas pasakorius.

Ko tik šiuo metu nesiūloma rinktis – prekių, dievų, tikėjimų, gyvenimo būdų, šeimos ‚modelių“, darbo vietų... Atėjo eilė ir tautybei. Netruks ir tėvynė bei gimtinė. Pasirinkimas laikomas pagrindiniu žmogaus laisvės atributu – juo daugiau dalykų renkiesi, juo laisvesnis manai esąs ir atrodąs. O būti laisvesniam už laisviausius ir dar su lietuviško sidro buteliu rankoj – cool. Nebereikia galvoti nei apie pasirinkimo tikslingumą, nei apie pasirinkimo pasekmes bei iš jo kylančias priedermes.

Visuomenė kurį laiką stebėjo įtempto siužeto politinį, ekonominiais interesais grįstą spektaklį, kuriame savo vaidmenis atliko parlamentinės partijos, jų lyderiai, verslo didžiūnai ir žiniasklaida – buvo kuriamas ir rodomas nacionalinis investuotojas atominei elektrinei statyti.

Algirdui Brazauskui kiek nutolus nuo socialdemokratų vairo, vis labiau į viešumą ėmė veržtis vidinės partinės įtampos, taip pat intrigos dėl partijos vairininko posto. Prieš porą metų pačiam A. Brazauskui teko numaldyti būrelio buvusių „tiktųjų“ socialdemokratų bruzdėjimą nedviprasmišku grasinimu „kitaminčius“ mesti iš partijos. O be partijos įvairūs mūsų „kitaminčiais“ jau nebeįsivaizduoja savo gyvenimo gerovės.

Lietuvos visuomenę ir lietuvių tautą pastaruoju metu kankina vis daugiau skaudulių, kitaip tariant, socialinių problemų. Dalį tų skaudulių galima įvardyti kaip savinaikos apraiškas. Šiuo atžvilgiu tvirtai „pirmaujame“ Europos Sąjungoje, tačiau politikai nėra linkę apie tai kalbėti. Kurį laiką socialinės problemos buvo nuslepiamos iškeliant vis gerėjančius makroekonominius rodiklius bei užsienio politikos laimėjimus, tad tarsi susiklostė tų problemų apėjimo ar nutylėjimo nuostata.

Lietuvos valdžios, politinio elito niekinamas požiūris į visuomenę nepaprastai aiškiai skleidėsi mokytojams ėmus atvirai reikšti nepasitenkinimą varganais atlyginimais ir vis didėjančia įtampa mokyklose. Valdžia nesibodėjo nei melo, nei šantažo, nei demagogijos.

Vilniaus miesto socialdemokratų lyderis, vicemeras A. Paleckis vis labiau nervina buvusius komunistinės nomenklatūros atstovus, kurie vadovauja Lietuvos socialdemokratų partijai. Prieš kurį laiką išdrįsęs viešai nepaklusti Algirdo Brazausko nurodymams bei pamokymams, šiuo metu jis kimba į atlapus partijos pirmininkui premjerui Gediminui Kirkilui, reikšdamas abejones dėl pastarojo gebėjimų vadovauti partijai ir dėl jo propaguojamų vertybių.

Lietuvos prezidento Valdo Adamkaus politikams išsakyti apgailestavimai bei pagraudenimai dėl politikų ir visuomenės atskirties, Seime vyraujančių partinių intrigėlių, dėl nevykdomų būtinų teisinės sistemos, aukštojo mokslo ir švietimo, sveikatos apsaugos reformų – teisingi ir pagrįsti.

„Trigalvio slibino“ metafora neparastai išplito ir jau pati savaime skatina žurnalistus, politikos apžvalgininkus bei politikus aiškintis vis naujus mūsų kraštuose dar nematyto politinio ekonominio žvėries prigimtinius bruožus bei numanomą elgseną. Tarp prigimtinių bruožų minimi polinkis į aferizmą ir biudžeto lėšų čiulpimą. Visiškai įmanoma, jog 2007-ieji laikui bėgant įeis į istoriją kaip šio slibino gimimo metai, nes žmonėms gali tekti ilgai krimsti karčius jo dedamus kiaušinius.

Pagal pasaulio žiniasklaidos dėmesį Rusijos Dūmos rinkimai – bene svarbiausias pasaulio politinis įvykis. Žiniasklaidos dėmesį traukė ne tik rinkiminė isterija, bet ir antivakarietiška retorika, kuriai toną duoda pats Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas. Visi suvokia, jog ką tik įvykę rinkimai – tai būsimų prezidento rinkimų preliudija, tad galima numanyti, jog iki jų Rusijai lemta būti pagrindine pasaulio žiniasklaidos veikėja.

Valstybinės svarbos projektas – atominės elektrinės statyba – per kelis mėnesius virto nacionaliniu skandalu, purtančiu ne tik politinį elitą, Vyriausybę, Prezidentūrą, bet ir didžiųjų verslininkų grupuotes. Nacionalinio investuotojo kūrimas apaugo įvairiausių konfliktų burbulais, taip pat skandalingais su „Lietuvos energijos“ vadovybės bei elektros pardavimo tarpininkų veikla susijusiais faktais.

Humanitarinių ir socialinių mokslų sritis jau gerą dešimtmetį jaučia didelį mokslo valdininkų spaudimą. Mokslo tyrimo institutai gyvena nesibaigiančių reformų sąlygomis, nepaliaujamai keičiamos mokslo darbų vertinimo taisyklės, siūloma kuo skubiau integruotis į pasaulinį mokslą ir patiems susirasti pinigų, mažinamas finansavimas.

Po eilinės šiurpios avarijos įprastai rašoma, esą ji sukrėtusi Lietuvą. Taip, tokios avarijos sukrečia artimuosius, vietines bendruomenes, tačiau vargu bau Lietuvos politinį elitą bei didžiąją dalį visuomenės. Antraip, neįmanoma sveiku protu suvokti, kodėl vis daugėjant tokių šiurpių sukrėtimų nieko nedaroma jiems išvengti. Šiuo atžvilgiu galime save laikyti mazochistiškiausia Europos visuomene.

Valdžia nutarė kuriam laikui atidėti jau priimtą nutarimą, jog nuo sekančių metų visi studentai moka už mokslą. Kas privertė valstybės vyrus pristabdyti beįsibėgėjantį vadinamosios reformos traukinį? Priežasčių gali būti kelios – nuvilniję jaunimo protestai, priešrinkiminiai sumetimai, kai kurie reformos kritikų samprotavimai apie būtinumą imtis struktūrinės aukštojo mokslo pertvarkos.

Nėra pasaulyje vienos vienintelės demokratijos. Esama tam tikrų vakarietiškos demokratijos principų, kurie gyvuoja konkrečiose politinėse kultūrinėse sistemose. Galėtume sakyti ir taip; esama įvairių nacionalinių demokratijos pavidalų, kurie ganėtinai skiriasi. Prancūziškos demokratijos nesupainiosi nei su vokiška, nei su olandiška. Demokratijos esmė – laisvi piliečiai renka savo atstovus, kuriems suteikia teisę valdyti.

Politinė aplinka kaista – artėja Seimo rinkimai. Tačiau visuomenėje vis labiau įsivyrauja nusivylimas visomis politinėmis partijomis, žinomais politiniais lyderiais, nebetikima nei jų skelbiamomis programomis, nei pažadais. Tapo akivaizdu, jog politikai begėdiškai naudojasi susikurta valdomos demokratijos sistema – kad ir už ką žmonės balsuotų, valdžioje išliks susicementavęs politinio elito branduolys, nesugebantis nustatyti jokių strateginių šalies socialinės raidos gairių.

Vilniuje surengtai energetinio saugumo konferencijai žiniasklaidos dėmesio netrūko. Nors konferencijos rezultatai vertinami įvairiai, vis dėlto dera pripažinti jos didelį  politinį reikšmingumą, kurį kiek nustelbia pernelyg išpučiamas Lenkijos prezidento Lecho Kaczynskio akibrokštas – atsisakymas pasirašyti jau lyg ir suderintą susitarimą dėl elektros energijos tilto.

Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas sutiko vesti „Vieningosios Rusijos“ partiją į Valstybės Dūmos rinkimus – rinkimų sąrašuose jis įrašytas pirmuoju numeriu. Šiuo sprendimu jis labai aiškiai pareiškė liksiąs prie valstybės vairo ir po prezidento rinkimų, o sykiu patvirtino ankstesnius pažadus nekeisti galiojančios Konstitucijos dėl galimybės būt perrinktam trečiai kadencijai.

Įkandin Gintaro Petriko Lietuvon parvyko ir Viktoras Uspaskichas. Pastarasis neabejotinai taps pirmo ryškumo žvaigžde naujus lietuviškosios demokratijos laimėjimus žadančiame Seimo rinkimų spektaklyje. Tiesa, Kėdainių milijonierius ir gyvendamas Kremliaus pašonėje sugebėjo aktyviai šmėžuoti mūsų žiniasklaidoje, o jo bendražygių parlamentarų vizitai Maskvon rodė jį veikiant ir mūsų politinę virtuvę.

Publikos dėmesys jau kuris laikas prikaustytas prie įžymiojo bėglio, mūsų verslininkystės bei korupcinių ryšių simbolio G. Petriko sugrįžimo peripetijų. Valstybės institucijos žada parodyti įdomų spektaklį, kuris turėtų baigtis dideliu nusivylimo atodūsiu nesulaukus tikėtos pabaigos. Kol kas parodyta tik įžanga – bėglio sutiktuvės, - kurioje solidi valstybės institucija Generalinė prokuratūra ryžtingai ir sąmoningai atliko kvailio vaidmenį. Neabejotina, jog tokių vaidmenų bus ir daugiau.

Vadinamųjų „Mindaugo apartamentų“ (lietuvių gebėjimas teršti savo miestus persimeta ir į istorinius vardus) statymo peripetijos jau tapo tarptautiniu skandalu. Kaip ir bet koks didelis skandalas, taip ir šis išsirutuliojęs įgauna savą vidinės raidos logiką, kuriai pakeisti nebepakanka vien iniciatorių pajėgų.

Ta problema iškilo parlamentarams ėmus tirti Valstybės saugumo departamentą. Nuo to laiko vyriausybė karštligiškai ir visapusiškai, esmiškai ir globaliai kibo į ją. Jau iš pat pradžių problemai buvo suteiktas strateginės, vadinasi, Lietuvos valstybei ir jos žmonėms gyvybiškai svarbios rangas.

Šamanai savo apeigas dažniausiai atlieka lietui ar kitoms gamtos gėrybėms prišaukti. Dabarties pasaulyje didžiausia gamtos gėrybe laikomi pinigai – tad politinių šamanų apeigos su jais ir susijusios. Pastarąjį pusmetį vieši premjero Gedimino Kirkilo judesiai bei figūros, taip pat ištarmės bei užkeikimai daugiaveiksmiame spektaklyje „dujų kainų padidinimas“ išduoda apeiginį šamanišką to spektaklio pobūdį ir šamanišką pagrindinio veikėjo funkciją.

Premjero Gedimino Kirkilo suburta komisija saugumo karininko a. a. Vytauto Pociūno žūties aplinkybėms išsiaiškinti apaugo įvairiausias politikų ir pareigūnų pasisakymais bei komentarais. Nepasitikima jos galiomis bei statusu, nerandama jai vietos mūsų teisinę simuliuojančioje sistemoje, įžiūrimi įvairūs komisijos narių politiniai ryšiai bei simpatijos.

Metas išsamiau pasiaiškinti, kokias naujas galimybes etnokultūrinį tapatumą tvirtinantiems judėjimams, taip pat jais besiremiančioms politinėms partijoms atveria Europos Sąjungos politinis lygmuo. Tas galimybes kuria tam tikros politinės nuostatos, palaikančios ES plėtrą bei valdymą. ES, kaip valstybinis ar supravalstybinio darinys, kuriama iš nacionalinių valstybių. Svarbus čia ES ir nacionalinių valstybių galių santykis.

Pastaruoju metu sparčiai daugėja iniciatyvų, rodančių žemaičių etnokultūrinio ar tautinio tapatumo stiprėjimą, o sykiu ir tikslingas pastangas jį įtvirtinti. Nesvarbu, kaip būtų vertinami kai kurie sumanymai – „vaikų žaidimas“ ar ‚pigaus populiarumo siekis“, jie yra tautinės savimonės apraiškos.ir įsilieja į bendrą „tautinio atgimimo“ vyksmą.

Prieš kurį laiką žemaičiams buvo leista pasuose įrašyti savo tautybę – žemaitis, tačiau valdžia netrukus susigriebė kol kas neišmananti, kaip reikės elgtis su tautybės oficialaus pripažinimo bei įteisinimo pasekmėm, ir leidimą atšaukė. Tas valdžios sprendimas niekaip nesustabdys vykstančio, sakytume, žemaičių ar jų dalies tautinio sąmonėjimo bei įsisukusio kultūrinio judėjimo, kurio viena apraiškų ir buvo prašymas įteisinti žemaičių tautybę.

Ne tik Rusijos politinis elitas, bet ir daugelis žmonių mano, jog jų šalis pagaliau atsistojo ant kojų po keliolika metų trukusio nuopuolio, kuris ją buvo ištikęs subyrėjus Sovietų Sąjungai. Žiniasklaidoje ir politikų pasisakymuose gausu minčių, esą Rusijos jau niekam nebepavyks parkludyti. Klūpojimo tarpsniu laikomas a. a. Boriso Jelcino prezidentavimas, susijęs su posūkiu į Vakarus ir visuomenės demokratinimo vyksmais.

Pirmą kartą nepriklausomoje Lietuvoje suformuota mažumos vyriausybė švenčia savo darbo metines. Nepasitvirtino skeptikų bei tokiais apsimetančių nuogąstavimai, esą skandalų drebinamoje Lietuvoje mažumos vyriausybė ilgai neišsilaikys. Tokių abejonių aplinkoje juolab svaresnis atrodo paties vyriausybės vadovo veiklos vaisius. Gražus metinių akordas buvo ir paskelbti „Eurobarometro“ duomenys, rodantys lietuvius jau esant vienus labiausiai gyvenimu patenkintų europiečių.

Suprantamas yra žmonių noras gerai gyventi. Dar labiau suprantamas yra labai gerai gyvenančių godulys dar geriau gyventi. Neteko girdėti, kad mūsų seimūnai, politikai ar aukštieji valdininkai viešai skųstųsi vargingu gyvenimu. Vis dėlto giliai širdyje mūsų labai gerai gyvenantieji laiko užgniaužę mintį, jog jų darbas gražinant Lietuvą pernelyg menkai vertinamas. Tačiau jų rankose visi valstybės biudžeto kraneliai – tereikia tik kokį „visiškai teisėtai“ labiau atsukti.

Mūsų politikai bei aukštieji valdininkai mėgsta savo pasvarstymus apie valstybės reikalus pradėti arba užbaigti giliamintišku teiginiu – „gyvename teisinėje valstybėje“. Ne taip jau retai teisinės valstybės principas paminimas tada, kai kokiam pareigūnui ima grėsti skandalas dėl privačių ir tarnybinių interesų painiojimo – teisinėje valstybėje esą dera laukti nesulaukti „tyrimo išvadų“. Tačiau tos išvados beveik niekaip nepaveikia nei pareigūnų karjeros, nei jų gerovės.

Pasibaigęs Europos Sąjungos šalių vadovų susitikimas, svarstęs Konstitucinės Sutarties patvirtinimo galimybes, buvo labai įtemptas. Vokietijos kanclerei Angelai Merkel pirmininkaujant pavyko sutarti dėl pataisytos Sutarties principų. Tad nors ES neturi ir artimiausiu metu neturės Konstitucijos, tačiau esame šalių narių sanglaudą stiprinančio konstitucinio vyksmo liudininkai. Reikia laiko deramai suvokti politinius susitikimo rezultatus, tačiau keletas jų – akivaizdūs.

Operacija prieš užsilikusį nemokamo aukštojo mokslo principą buvo ruošta ir įvykdyta pagal geriausias nomenklatūrinės karybos taisykles: gandais apgaubtas, tačiau nuo visuomenės slepiamas pasirengimo etapas, demagogiškų kalbų apie mokymo kokybės gerinimą skleidimas ir galop viešas partijų susitarimas. Negali sakyti, jog toje operacijoje visiškai nebuvo viešumo.

Didžiojo aštuoneto valstybių vadovų susitikimas yra reikšmingas  politinis įvykis jau vien dėl to, kad jame pateikiama pagrindinių spręstinų pasaulinių problemų dienotvarkė. Pasaulio lyderiams pravartu apsvarstyti ne tik problemas, bet ir dėl jų pačių veiksmų kylančias grėsmes. Šiuo metu į politinę dienotvarkę įtraukiamos ir ekologinės problemos, kurių svarbiausia šiuo metu tapo klimato šilimo problema.

Kauno sporto arenos projektas jau tapo šiuolaikiniu mitu , kuriam būdinga daugelis senųjų mitų bruožų. Yra čia pagrindiniai herojai, įvairūs apie vieną dalyką – sporto areną – besisukantys, tačiau nieko konkretaus nepaaiškinantys pasakojimai ir juos lydintys „žinovų“ komentarai, o svarbiausia – žynių būrelis, kuris atlieka auksinio lietaus šaukimo apeigas. Mitinis pasakojimas, kaip ir dera, susijęs su ritualu, apeigomis, kurios kruopščiai slepiamos nuo prašalaičių – mokesčių mokėtojų – akių.

Svarstymai apie aukštojo mokslo reformą ar jos naują etapą grindžiami tarsi savaime suprantama prielaida, esą aukštosios mokyklos teikiančios tam tikras paslaugas, už kurias paslaugų gavėjai ir jų vartotojai – studentai – turintys mokėti. Juk nesama nemokamų paslaugų. Kita, išplaukianti iš pirmosios prielaida ta, kad paslaugos kokybė priklauso nuo paslaugų gavėjo įmokų, nors visiškai aišku, jog nėra jokio tiesioginio ryšio tarp studentų įmokų ir mokymo kokybės gerinimo.

Nesitikėjau sulaukti atsakymo į  pasvarstymus apie Lietuvoje įvedamą mokamą aukštąjį mokslą, pavadintus „Rusiją sulaikysim mokamu aukštuoju mokslu“, juolab kad nesiėmiau išsamiau gvildenti vadinamosios aukštojo mokslo reformos, apie kurią sklinda įvairiausių gandų, tačiau nei gairių, nei strategijos iki šiol nematyti. Premjero Gedimino Kirkilo patarėja Giedrė Purvaneckienė nutarė paaiškinti visuomenei apie mokėjimo už aukštąjį mokslą būtinumą ir net jo filosofinę bei auklėjamąją reikšmę.