Vytautas Rubavičius

Estijai pastarosiomis dienomis tenka atlaikyti didžiulį Rusijos spaudimą, kuris verčia susirūpinti ir Europos Sąjungos vadovus. Politinį spaudimą, kurį palaiko įvairialypis informacinis puolimas,  paskatino vadinamojo sovietinio „Bronzinio kario“ paminklo iškėlimas iš Talino centro.

Metinis Lietuvos prezidento Valdo Adamkaus pranešimas nesiliauja kaitinęs politologų bei politikos apžvalgininkų plunksnas. Nors beveik visi sutaria dėl pranešimo turinio – jis ganėtinai aiškus, - tačiau šįkart išryškėjo aštrios kritikos banga. Nesiimsiu gvildenti nei kritikų, nei gynėjų argumentų (savo nuomonę jau turėjau galimybę išsakyti komentaruose „Tragiškoji prezidento pranešimo gaida“), o pasvarstysiu vieną aplinkybę, kurią apėjo didžiuma komentatorių.

Lietuvos prezidento Valdo Adamkaus skaitytas Seime metinis pranešimas suerzino įvairių pakraipų politikus ir apaugo nervingais komentarais. Kad ir kaip tie komentarai įvairuotų, visi pripažįsta prezidento pasisakymą buvus neįprastai aštrų – nepagailėta kritikos bei karčių žodžių Lietuvos politiniam elitui, Seimui ir Vyriausybei.

Iš socialdemokratų partijos viršūnių sklinda prieštaringi pareiškimai bei pasvarstymai. Vieni jų susiję su koalicijos būrimu Vilniaus taryboje, kiti nukreipti prieš konservatorių teikiamą vyriausybei paramą. Vyriausybei stabilumo nepridėjo ir pajaciškas socialdemokratų partijos vadovų siūlymas paleisti Seimą.

Lietuva pastaruoju metu yra įmurkdyta į nesibaigiančių skandalų liūną, tad skandalas tapo tarsi natūralia valstybės gyvavimo būsena. Galėtume net sakyti, jog Lietuva gyvuoja skandalingai ir tai yra jos esminis bruožas. Nors visuomenė geidžia bent trumpo atokvėpio, kad galėtų susigaudyti, kas ir kodėl vyksta, tačiau žmonės supranta, jog skandalų atmosferos kol kas niekas nesiruošia sklaidyti.

ES švenčia penkiasdešimtmetį, kuris žymi svarbų Europos vienijimosi tarpsnį. Būtinumas vienytis buvo suvoktas po II pasaulinio karo apmąstant tragišką XX amžiaus patirtį. Europa buvo tapusi masinių žudynių vieta ir atrodė, jog karai yra Vakarų civilizacijos maras. Europoje komunistinė ir nacistinė ideologijos pasitelkė valstybės galias milijonams „kitokių“ išskirti ir sunaikinti.

Labiausiai šiuo metu skaitomas tekstas – Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto išslaptinta Valstybės saugumo departamento veiklos tyrimo medžiaga. Nors pateikta tik dalis VSD darbuotojų liudijimų, tačiau ir iš jos aiškėja sudėtingų korupcinių ryšių tinklas, apraizgęs mūsų valstybės institucijas. Tame tinkle – Rusijos interesai ir tų interesų atstovai.

Sutelktinėmis aukščiausių valstybės institucijų vadovų pastangomis Valstybės saugumo departamento generalinis direktorius Arvydas Pocius išlaikytas savo poste. Tad savo kėdėse išliko ir kiti VSD vadovai, o visuomenei taip ir nebuvo paaiškinti pradėję ryškėti skandalingi šios institucijos santykiai su verslininkų grupėmis.

Tokios ir panašios antraštės, perteikiančios pritarimą prezidento Vladimiro Putino Miunchene vasario pradžioje pasakytai kalbai, tebemirga Rusijos žiniasklaidoje. Jei pavadinimai ir kitokie, tai mintis tokia. Džiaugiamasi, jog pagaliau atėjo laikas, kai Vakarai turi skaitytis su naujosios Rusijos galia ir tikimasi tą galią artimiausiu metu virsiant pasauline.

Rolandas Paksas vėl tapo pagrindine Lietuvos politinės scenos figūra. Nušalintojo prezidento vardas žiniasklaidos linksniuojamas nuo ryto iki vakaro, jo komentarų labiausiai geidžiama, jo slapstymasis nuo žurnalistų apauga vos ne mistinėmis interpretacijomis. Net mitologinis mirštančio ir atgimstančio dievo modelis pritaikytas aiškinti jo politinį gyvybingumą ir gebėjimą patraukti gan žymią vadinamojo elektorato dalį.

Tokios rūšies rinkiminiai šūkiai geriausiai nusakytų dabartinius rinkimus. Politikai maišo įvairiausius idėjinius bei žodinius kokteilius ir primygtinai siūlo rinkėjams paragauti. Tačiau koks gali būti beprasmybės skonis? O agresyvios beprasmybės? Vadinamosios savivaldos rinkimuose vyrauja visiška idėjinė bei vertybinė sumaištis. Atrodo, jog net patiems politikams jau gerokai pabodo atlikinėti išmoktus vaidmenis, tačiau  scenoje juos palaiko neįveikiamas valdžios troškimas.

Vis labiau į viešumą prasimuša socialdemokratų lyderio Algirdo Brazausko, jo šalininkų bei auklėtinių ir Vilniaus skyriaus vadovo Algirdo Paleckio trintis. Viena grupė visomis jėgomis kūrė dabartinę politinę korupcinę sistemą, o kita – stengiasi kiek praskaidrinti vyraujančią ‚abonentinės“ politikos bei mentaliteto atmosferą, o sykiu ir kėsinasi į Vilniaus mero postą, kurį socdemai įsipareigojo išsaugoti Artūrui Zuokui.

Konstitucinis Teismas nusprendė, kad dabartinis rinkimų įstatymas, neleidžiantis žmonėms tiesiogiai kandidatuoti savivaldybių rinkimuose, prieštarauja Konstitucijai. Į šį nutarimą Lietuva ėjo ilgai. Manyčiau, jog tokį nutarimą paskatino vis labiau ryškėjanti demokratinės raidos negalia – vaizduojamosios, procedūrinės demokratijos įsitvirtinimas, atitveriantis piliečius nuo valstybės valdymo ir savivaldos reikalų.

Rusijos ir Baltarusijos santykių pablogėjimas daugeliui Europos Sąjungos politikų bei politikos analitikų buvo ganėtinai netikėtas. Rusija ėmė ir užsuko naftos kranus. Tiesa, trumpam. Tačiau energetinio vėzdo šešėlis nusklendė virš daugelio Europos šalių, vėlei paskatinęs didžiulę kalbų apie energetinį saugumą bangą. Vienoks ar kitoks šių šalių santykių pablogėjimas buvo neišvengiamas, nes į jį jau senokai eita. Tačiau juk nustebina ir neišvengiami dalykai, ypač jei jie ima ir nutinka.

Savivaldybių rinkimų karštinė vis labiau įsiplieskia – valdžios vadžias savo rankose laikantys stulbina žmones nuveiktais „gerais darbais“ ir patys nuo jų svaigsta, o siekiantys valdžios – negaili aniems kritikos ir sykiu tarsi iš gausybės rago beriamais pažadais bando pervilioti rinkėjus. Tačiau varžytuvės tariamos – socialdemokratų viršūnės akivaizdžiai rodo publikai, jog susitariama jau prieš rinkimus. Tad kad ir kokie naujokai patektų į savivaldybes, valdžia bus išlaikyta patikimųjų rankose.

Didžiausias pastaraisiais metas Lietuvos politinei sistemai tekęs išbandymas – Valstybės saugumo departamento vadovybės vykdomas Seimo galių ribojimo „projektas“. Parlamentarų bandymai pažaboti VSD vadovų savivalę, politikavimą ir valstybę žeminančias viešųjų ryšių akcijas susilaukia aršaus ir gana vieningo aukščiausių valstybės pareigūnų, jų patarėjų ir dalies žiniasklaidos atkirčio. Dabartinis Seimas yra mūsų visuomenės, taip pat politinės korupcinės sistemos raidos produktas.

Rusijos krepšinio federacija pirmadienį ryte atmetė Maskvos CSKA ekipos protestą dėl trečiųjų finalo serijos rungtynių ir paliko galioti Maskvos srities „Chimki“ ekipos pergalę rezultatu 67:66. Tokiu atveju CSKA serijoje iki trijų pergalių pirmauja rezultatu 2:1, o ketvirtosios rungtynės „Chimki“ arenoje vyks jau šį vakarą. Priminsime, kad CSKA klubo nepasitenkinimą rungtynių pabaigoje sukėlė arbitrų sprendimai, kuriuos mačui teisėjavę arbitrai keitė net kelis kartus.

Amerikiečiams įsiveržus į Iraką, pasaulio visuomenės dėmesys buvo prikaustytas prie Saddamo Husseino gaudynių. Jo įkalinimas turėjo pradėti naują Irako istorijos tarpsnį. Mirties nuosprendžio įvykdymas vėl tapo svarbiausiu pasaulio įvykiu, kurio pasekmės dar ilgai bus jaučiamos. Irako diktatoriaus egzekucijos vaizdai sukėlė didžiulį pasipiktinimą.

Praeitais metais imta rimtai svarstyti, kaip iš esmės pertvarkyti ir pagerinti aukštąjį mokslą, kokia linkme turėtų rutuliotis humanitariniai ir socialiniai mokslai, kurie savaip palaiko visą nacionalinės kultūros sistemą. Nors jau pasiūlyta mokslo pertvarkos programų, vis dėlto nėra sutarta nei dėl humanitarinių ir socialinių mokslų misijos, nei dėl ypatingos jų reikšmės globalizacijos sąlygomis.

Lenkijos veto neleido Europos Sąjungai ir Rusijai pradėti derybų dėl pamatinės bendradarbiavimo sutarties, kuri baigiasi kitais metais, pratęsimo. Veto teisę turi visos Sąjungos narės, tačiau jos panaudojimas – išskirtinis įvykis, nesiderinantis su vyraujančiu kompromisų politikos stiliumi. Iš naujųjų narių ta teise dar niekas nesinaudojo, tad Lenkija atsidūrė ES lyderių dėmesio centre.

Visos ankstesnės vyriausybės ateidavo iškėlusios reformų šūkį, tačiau netrukdavo paaiškėti, kad esminės valstybės problemos tik gilėja, o pagrindinė reformų kryptis išlieka ta pati - kuo greičiau “reformatorių” gyvenimą padaryti dar geresnį. Nepakitusi išlieka ir privatizavimo strategija - padėti pirkėjams numušti parduodamų objektų kainą ir sukurpti tokias sutartis, kad pardavėjas įvairiais netiesioginiais būdais dar ir primokėtų.

Lietuvos vairą į savo rankas imantys socialdemokratai neskuba niekam įsipareigoti, nei duoti kokių garantijų. Jie vis labiau įsitikina šiuo metu esą vienintelė reali partinė jėga.

Valdžios vyrai įvairiai aiškins ir dar egzotiškiau, matyt, aiškins vėliau eilinį kartą Lietuvą ištikusios valdžios krizės priežastis. Seimo pirmininkas A. Paulauskas buvo net prabilęs apie nesutarimus su buvusiais partneriais liberalais dėl mokesčių reformos. Beje, šio politiko viešoji vaidyba tikrai nepagausino jo gerbėjų gretas. Galų gale žiniasklaida lyg ir įtikino visuomenę, jog pagrindinė krizės priežastis – grupiniai interesai naftos ir dujų ūkio sferose.