Metinis Lietuvos prezidento Valdo Adamkaus pranešimas nesiliauja kaitinęs politologų bei politikos apžvalgininkų plunksnas. Nors beveik visi sutaria dėl pranešimo turinio – jis ganėtinai aiškus, - tačiau šįkart išryškėjo aštrios kritikos banga. Nesiimsiu gvildenti nei kritikų, nei gynėjų argumentų (savo nuomonę jau turėjau galimybę išsakyti komentaruose „Tragiškoji prezidento pranešimo gaida“), o pasvarstysiu vieną aplinkybę, kurią apėjo didžiuma komentatorių.
Prezidento metinio pranešimo komentatoriai neatsižvelgia į tai, kad tas pranešimas yra ne tik galimas interpretuoti tekstas, bet ir vienas svarbiausių politinių įvykių. Kaip galėtume nusakyti šį politinį įvykį? Pradėkime nuo to, kad prezidentas metinį pranešimą skaito laikydamasis Konstitucijos, kitaip tariant, metinis pranešimas, kaip politinis veiksmas, yra konstitucinės santvarkos tvirtinimo aktas. Tad pranešimo turinys, jame dėstomų minčių bei svarstymų svarumas turi atitikti politinio įvykio reikšmę. Galime sakyti, jog pranešimo turinys gali sustiprinti arba susilpninti įvykio politinį turinį.
Visi pripažįsta, jog V. Adamkaus metiniams pranešimams būdinga minčių svarumas, valstybės ir visuomenės būsenos vertinimų pagrįstumas, didelė problemų aprėptis, reikšmingų ateities gairių iškėlimas. Suprantama, niekas neims tvirtinti, jog prezidentas išsako neginčijamas tiesas – dėl kai kurių dalykų galima pasiginčyti, - tačiau tų pranešimų visumai nedaug ką galėtume prikišti.
Tačiau politinį įvykį kuria ne vien prezidentas. Įvykį kuria ir ta aplinka, kuriai skiriamas metinis pranešimas, - politinis elitas. Metinio pranešimo prasmė ir reikšmė priklauso ne tik nuo pranešimo turinio, bet ir nuo to, kaip prezidento svarstymus priima politinis elitas, kokią aplinką pranešimui jis sukuria bei kokiais veiksmais patvirtina išdėstytų minčių svarbą. Prezidento indėlis yra svarus, tačiau klausimas, kaip prisideda politinis elitas?
Politinio įvykio atžvilgiu svarbu yra ne tik politinio elito atsakingumas klausantis bei komentuojant, bet ir – ypač – sutelktiniai veiksmai, įgyvendinant vieną ar kitą prezidento išsakytą pageidavimą. Prisimindami prezidento metinių pranešimų skaitymus, galėtume sakyti, jog politinis elitas mažokai prisidėdavo prie politinio įvykio bei jo prasmės kūrimo, tačiau bent jau stengdavosi palaikyti deramą įvaizdį. Šįkart politinis elitas parodė savo, sakytume, tikrąjį pavidalą – visuomenė gavo galimybę aiškiai matyti, jog politinis elitas stokoja savo vaidmens bei atsakomybės suvokimo, intelekto, politinės kultūros bei įvykiui prideramų „manierų“. Kalbu apie įvykio visumą, o ne apie pavienių politikų (dalis jų stengėsi atitikti politinio įvykio ‚reikalavimams“) indėlį.
Politinis elitas savuosius bruožus – susmulkėjimą, nepaliaujamų intrigų ir skandalų kaitinamą irzlumą, atsiribojimą nuo strateginių valstybės uždavinių - rodė net pasigardžiuodamas ir tarsi jomis didžiuodamasis. Galėtume sakyti, jog dideliam politinio elito būriui nusibodo dėtis politiniu elitu – jam tiesiog norisi viešai ‚dėti skersą“ ant prezidento, valstybės ir visuomenės. Lyg sakytų – ką prezidentas ar visuomenė mums gali padaryti. Nėra prasmės kalbėti nei apie politinio elito priedermes, nei apie būtiną politinės kultūros rodymą visuomenei – juk pirma karta nuo prichvatizacijos bei nuo turgaviečių. Jų elgesys tik patvirtina V. Adamkaus žodžius apie valstybės tapatybės krizę, nes valstybės tapatybė kuriama bei įtvirtinama ir deramai „atliekamais“ politiniais įvykiais.
Dalis politologų bei politikos apžvalgininkų tarsi pasigavo politinio elito paskleistą irzlumo virusą ir metėsi kritikuoti pranešimo tekstą, reikšdami įvairiausius pageidavimus. Virusai ateina ir praeina, o mūsų politinio elito ligos nebus greit išgydytos, juolab kad tas elitas jaučiasi kaip niekad sveikas – gyvenąs europinės gerovės sąlygomis. Daugelį mūsų valstybės bėdų kildina tai, kad ir politinis elitas, ir visuomenė stokoja aiškios vertybinės valstybės savikūros programos, kuri telktų jėgas ir laiduotų bendresnį valstybės reikalų supratimą bei atsakomybės už juos jauseną. Gal nereikėtų nė programos – pakaktų kelių aiškesnių, politikus ir visuomenę sutelkiančių gairių. Tačiau tokiems dalykams politinis elitas neturi laiko – skandalas veja skandalą, smegenis kaitina partijų susiliejimo bei susiskaldymo, taip pat įvairiausių koalicijų formavimo projektai, o kur dar žemės sklypai... Vien prezidento metiniai pranešimai valstybės bei visuomenės savikūros gairių niekaip neįtvirtins.
