Didžiausias pastaraisiais metas Lietuvos politinei sistemai tekęs išbandymas – Valstybės saugumo departamento vadovybės vykdomas Seimo galių ribojimo „projektas“. Parlamentarų bandymai pažaboti VSD vadovų savivalę, politikavimą ir valstybę žeminančias viešųjų ryšių akcijas susilaukia aršaus ir gana vieningo aukščiausių valstybės pareigūnų, jų patarėjų ir dalies žiniasklaidos atkirčio.
Dabartinis Seimas yra mūsų visuomenės, taip pat politinės korupcinės sistemos raidos produktas. Jam būdinga nemažai blogybių, apie kurias būtų galima daug kalbėti, tačiau kad ir koks jis būtų – Seimas yra aukščiausia renkamos valdžios institucija, laiduojanti demokratinę politinę santvarką. Politinis elitas niekada nebuvo nusiteikęs prieš Seimą, kadangi Seimas įteisina ir to elito valdžią. Demonstratyviai dalies politinio elito reiškiamos paniekos Seimas susilaukė tik dabar – kai ėmė domėtis VSD veiklos užkulisiais, kuriuos bent kiek pravėdinti ragina a. a. Vytauto Pociūno žūtis.
Sutelktinis Seimo žeminimas išryškino vieną esminį dalyką – politinis „valstybininkų“ elitas parlamentą laiko ne aukščiausia atstovaujamos valdžios institucija, o tik ypatinga valdomos demokratijos priemone, kuri naudinga tol, kol ją valdo patikimos „valstybininkų“ rankos.
Seimui būtina iš VSD gauti reikalautas analitines pažymas. Tai jau ne tik garbės, bet ir parlamentinės politinės sistemos likimo reikalas. Tad seimūnams derėtų į iškilusią VSD parlamentinės priežiūros problemą ir žvelgti platesniu – demokratijos plėtros požiūriu. Kol kas kalbama vien tik apie galimybes prieiti prie tam tikros „slaptų duomenų“ srities. Šito mažoka veiksmingai VSD priežiūrai.
Diskutuodamos dėl VSD nepateiktų analitinių pažymų abi pusės remiasi, sakyčiau, kagėbistiniu VSD vaizdiniu ir iš sovietmečio atėjusiu tokios institucijos veiklos slaptumo supratimu. Suprantama, VSD buvo kurtas pagal KGB modelį, nes patys kūrėjai – buvę saugumiečiai, jų prižiūrėtojai iš komunistų partijos CK Administracinių organų skyriaus, taip pat teisėsaugos atstovai. CK patirtį įgiję veikėjai ir išlaikė didžiausią įtaką teisėsaugai ir specialiosioms tarnyboms.
Tačiau sovietinis KGB nebuvo visagalis – jis buvo komunistų partijos įrankis. Visi KGB darbuotojai buvo komunistai, šioje institucijoje veikė partinė organizacija, KGB vadovas buvo CK biuro narys. Partija kontroliavo visą KGB veiklą ir nustatinėjo tos veiklos gaires. VSD jau buvo kuriamas kaip nepolitinė institucija, tačiau sykiu nebuvo net galvojama apie jokią veiksmingą parlamentinės priežiūros sistemą. Tad VSD galima įsivaizduoti, kaip KGB slaptumo skraistę išlaikiusią, tačiau partinės kontrolės pančius nusimetusią organizaciją. Susiklosčius tokiai padėčiai svarbiausi tampa neformalūs aukštų valstybės pareigūnų, politikų ir VSD vadovybės ryšiai, kurie savaip atgamina anų laikų pavaldumo pavidalus.
VSD veiklos slaptumą linkę mistifikuoti ne tik saugumiečiai, bet ir apie parlamentinės priežiūros būtinumą kalbantys seimūnai. Atrodo, visi sutinka, jog VSD įvairiais būdais savo nuožiūra kaupia duomenis apie juos dominančius žmones bei vyksmus, o visuomenei šiukštu negalima domėtis nei kaip, nei kokie duomenys kaupiami, nes toks dėmesys neva pakertąs saugumo veiklą. Duomenų kaupimo laisvę ir pridengia magiškas žodžių junginys – „operatyvinė medžiaga“.
Net nesigilinant į konkrečius „operatyvinius duomenis“, VSD parlamentinės priežiūros požiūriu su tų duomenų kaupimu yra susijusios kelios probleminės plotmės. Operatyvinė medžiaga gaunama vykdant operatyvinę veiklą. dėl to niekas nesiginčys. Tačiau pačioje operatyvinėje veikloje glūdi vienas svarbus dalykas, kuris dažniausia išsprūsta iš svarstymų lauko, - ta veikla turi būti teisėta. Jokios operatyvinę veiklą vykdančios, taip pat ir duomenis apie piliečius renkančios institucijos neturi teisės pačios nustatinėti tos veiklos teisėtumo standartus ir veikti vien savo nuožiūra. Visokiai slaptai veiklai būtinos teisminės sankcijos. Operatyvinės veiklos teisėtumas – svarbus parlamentinės priežiūros baras.
Kitas parlamentinės priežiūros baras – kaupiamų duomenų pobūdis ir jų įslaptinimo pagrįstumas.
Visos specialiosios tarnybos linkusios rinkti ir kaupti daugiau nei reikia informacijos (jos apimtis siejama su darbo ‚gerumu“), taip pat ir pernelyg daug jos įslaptinti. Sykiu stengiamasi kuo daugiau veiklos sričių slaptumo skraiste atriboti ir nuo parlamentinės, ir nuo visuomenės priežiūros. Įslaptinimo režimus keisti priverčia didelį visuomenės rezonansą sukeliantys skandalai, kurie dažniausiai būna slaptumo priedangoje išsikerojusios visagalybės ir nebaudžiamumo padarinys.
Kaupiamų duomenų ir jų įslaptinimo pobūdis taip pat turi atsidurti parlamentinės priežiūros akiratyje. Įslaptinimas jokiu būdu negali būt paliktas specialiosios tarnybos nuožiūrai jau vien dėl tų tarnybų polinkio dangstytis slaptumu kur reikia ir kur nereikia. Parlamentinė priežiūra turi užkirsti kelią tokioms veiklos ir duomenų kaupimo įslaptinimo galimybėms, kurios specialiąją tarnybą padaro nepriklausomą nuo renkamos valdžios. Kaip tik tokia nepriklausomybė yra didžiausia grėsmė nacionaliniam saugumui.
Dar vienas svarbus parlamentinės priežiūros baras – žmogaus teisių viršenybės principo įgyvendinimas specialiųjų tarnybų veikloje. Ir mūsų seimūnų, ir VSD vadovybės gynėjų svarstymai rodo, jog apie žmogaus teisių laikymąsi VSD veikoje net negalvojama. Kodėl? Todėl, kad vyrauja kagėbistinio slaptumo supratimas, o žmogaus teisių principo įgyvendinimas suvokiamas kaip „grėsmė“ tam slaptumui. Tačiau juk žmogaus teisės – kertinis dabartinės Vakarų demokratijos akmuo, todėl visų demokratinių šalių specialiosios tarnybos savo veiklą besąlygiškai derina su žmogaus teisių viršenybės principu.
Kas, jei ne parlamentas, turi rūpintis, kaip VSD ir kitos specialiosios tarnybos laiduoja nacionalinį saugumą, kaip tvarkosi su jų pačių įvardytomis grėsmėmis, kaip vykdo politiniuose dokumentuose formuluojamus uždavinius. Parlamentarų priedermė – nuolat sekti nacionalinio saugumo „būseną“, o ne tenkintis vien VSD ataskaitų apie nuveiktus darbus, juolab nesiliaujančias reformas išklausymu. Juk niekas negali patvirtinti, ar tomis ataskaitomis apskritai galima pasitikėti. Visiems puikiai žinoma Lietuvoje klestinti gerų ataskaitų rašymo tradicija.
Postūmis šioje srityje galėjo rastis prezidento Rolando Pakso apkaltos metu. Apkalta prasidėjo nuo žymiosios VSD pažymos apie grėsmes nacionaliniam saugumui. Seimas privalėjo pareikalauti, kad VSD pateiktų veiksmų planą, kuriame būtų numatytos tų grėsmių šalinimo priemonės, ir prižiūrėti, kaip tas planas vykdomas. Deja, mūsų seimūnams nė į galvą neatėjo reikalauti, kad VSD konkrečiais veiksmais šalintų įvardytąsias grėsmes. Tad iki šiol taip ir lieka neaišku, ar anos grėsmės buvo tik VSD vadovybės fantazijos, ar jos išties įveiktos slaptais, visuomenei nežinomais būdais.
Mūsų parlamentarams sunku suvokti, jog VSD parlamentinė priežiūra galima tik įgyvendinant platesnę – valstybės gyvenimo ir visuomenės demokratizavimo – strategiją. Piliečiams turi būti laiduotos teisės kreiptis į specialiąsias tarnybas dėl apie juos kaupiamų ar sukauptų duomenų ir gauti pagrįstus, teisme galimus skųsti ar ginčyti atsakymus. Tokios teisės būdingos daugelio demokratinių šalių piliečiams. Pavyzdžiu gali būti Jungtinėse Valstijose 1974 metais priimtas ir nuolat papildomas federalinis įstatymas „Privataus gyvenimo aktas“ (Privacy Act). Siūlyčiau mūsų seimūnams, politikams, taip pat prezidentūroje dirbantiems patarėjams jį bent jau perskaityti. Gal tada rastųsi supratimas, kokiais principais pasiremiant įtvirtinti ir plėtoti parlamentinę VSD, taip pat kitų specialiųjų tarnybų priežiūrą.
