• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Tik įsivaizduokime – kas atsitiktų, jei visuomenė imtų domėtis, kodėl piliečiams tenka mokėti ne tik už teikiamą elektros energiją ar šilumą, bet ir už išpučiamą korporacijų turtą?

REKLAMA
REKLAMA

Vadinamojo nacionalinio investuotojo, kuris jokių savo pinigų niekur nesiruošia investuoti, kūrimas akivaizdžiai parodė, jog pagrindinė mūsų valstybės funkcija yra visokeriopai aptarnauti stambųjį kapitalą ir su juo susijusį verslininkų sluoksnį.

REKLAMA

Nebelieka jokios viešosios politikos – vien politinis aptarnavimo bei politinių paslaugų teikimo verslas ir politinė verslo interesų rinkodara. Per gana trumpą nepriklausomybės metų laiką pasiektas įspūdingas laimėjimas – politikai sugebėjo visiškai atsieti verslo interesus nuo visuomeninių interesų, o pastaruosius išstumti už viešosios politikos srities. Valstybė buvo kuriama priešingai anais laikais besiklostančiam laisvos demokratinės visų piliečių valstybės vaizdiniui, kuris skatino laisvintis iš sovietinės okupacijos. Daugelis manė, jog būsima valstybę turi kurti jos piliečiai, nuo kurių valios ir priklausys jos ateitis. Deja, piliečiai prie valstybės kūrimo taip ir nebuvo prileisti. Galima manyti, jog išorinių sovietinių jėgų okupaciją pakeitė joms tarnavusio vietinio nomenklatūros sluoksnio okupacija. Tas sluoksnis sugebėjo pasinaudoti nepriklausomybės teikiamomis sąlygomis išsaugoti ir sustiprinti savo valdžią, prisidengdamas demokratinės politinės sistemos institucijomis bei procedūromis.

REKLAMA
REKLAMA

Šiuo metu valstybės gyvenime nuo piliečių valios priklauso nebent aukų keliuose, girtavimo bei smurto šeimose rodikliai. Valstybė žmogui siejasi ne su visuomenės interesų bei žmogaus laisvių tvirtinimu, socialinės sanglaudos stiprinimu, nacionaliniais visus visuomenės sluoksnius patraukiančiais projektais, o vien su viešais valstybiniais ritualais, vadinamųjų „valstybininkų“ veikla ir valstybine korupcija. Kodėl valstybė taip nutolo nuo piliečių?

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Į šį klausimą būtų galima atsakyti atsižvelgiant į globalizacijos ir eurointegracijos veiksnius, kurie nulėmė valstybės suvereniteto apimties mažėjimą. Dalis valstybės suvereniteto, kitaip tariant, valstybę ir piliečius saistančių galių buvo perduota tarptautinėms verslo organizacijoms bei korporacijoms (pavyzdžiui, parduodant „Mažeikių naftą“), taip pat Briuseliui. Tad valstybės funkcinis turinys tarsi „susitraukė“ – iš visuomenei bei piliečiams atstovaujančios galios ji virsta kitų galios centrų valios vykdytoja. Šitai neabejotinai atitolina valstybę nuo visuomenės, ypač jei valstybė nesiruošia niekaip aiškinti visuomenei pasikeitusio valstybingumo pobūdžio.

REKLAMA

Stiprios demokratijos Vakarų valstybės tokį suvereniteto mažėjimą kompensuoja sąmoninga vidaus politika, skatinančia demokratijos bei savivaldos plėtrą, ir socialiniais projektais, stiprinančiais valstybės ir visuomenės ryšius bei socialinę sanglaudą. Tose valstybėse vis svarbesnis tampa politinio sluoksnio atsakomybės visuomenei klausimas, kurį nepaliaujamai svarsto nevyriausybinės organizacijos ir žiniasklaida. Tad suvereniteto mažėjimas skatina tarsi priešingą vyksmą – plečiama visuomenės viešo politinio veikimo sritis. Šitai lemia ir daugelyje šalių pastebimą reiškinį – atsigauna nacionalinės jausenos, tvirtinančios pilietines visuomenes.

REKLAMA

Lietuva taip pat išgyveno suvereniteto menkėjimą dėl globalizacijos ir  eurointegracijos veiksnių. Šiuo atžvilgiu lyg ir nieko ypatinga neįvyko. Tačiau būtina atsižvelgti į vieną esminę aplinkybę – mūsų valstybėje nebuvo europietiškos pilietinės visuomenės. Pilietinė visuomenė net nebuvo imta kurti. Priešingai – politinis elitas valstybės kūrimo darbą įsivaizdavo kaip būdą neleisti kurtis pilietinei visuomenei, nes pilietinė visuomenė reikalauja dalytis valdžia. Buvo įtvirtinti nematomi juridiniai barjerai, neleidžiantys piliečiams ginti viešą interesą, trukdantys domėtis daugeliu valstybinės institucinės bei valdininkiškos veiklos sričių 

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Politinis elitas, atiduodamas dalį suvereniteto transnacionaliniam verslui ir Briuseliui, stiprino savo vietinę visagalybę, kurią pavertė politiniu stambaus kapitalo aptarnavimo verslu. Tas verslas plėtojamas juo geriau, juo mažiau jaučiamas visuomenės kišimasis. Lietuvos visuomenė daug galios neteko valstybei vykdant  „prichvatizaciją“ – visuomenės turto perdavimą (EBSW, bankų griūties afera, laivyno sunaikinimas ir t.t., ir t.t.). „Prichvatizacijos“ rezultatai bei pasekmės niekaip nepaskatino pilietinės visuomenės savikūros, kurią galėjo ir turėjo paskatinti mažiau korumpuota ir labiau į visuomenės interesus atsižvelgianti privatizacija. Politinis elitas, pasitelkęs valstybę, padėjo sukčiams, o ne visuomenei.

REKLAMA

Laisvinantis iš sovietinės okupacijos radosi tik pilietinės visuomenės užuomazgos, kurias greitai užgniaužė senieji ir naujieji politinės scenos veikėjai, prisidengdami pasiteisinimais, esą būtina kaupti pradinį kapitalą, tad ir neišvengiamos pradinio kapitalo kaupimo blogybės. Kitaip tariant, atviras visuomenės turto vogimas ir valstybinė korupcija. Kita vertus, visuomenės oponavimas politiniam elitui, juolab aštriai keliami reikalavimai demokratizuoti valstybę, plėtoti realią savivaldą galėjo būt suvokiamas ar vaizduojamas kaip priešiškumas jaunai valstybei, net „talkininkavimas Maskvai“. Tad visuomenei teko tik viena valstybės „kūrimo“ funkcija – dalyvauti politinio elito rengiamuose rinkimų spektakliuose, stebėti vis tuos pačius pagrindinių ‚išrinktųjų“ veidus ir šitaip įteisinti politinio elito vienvaldystę.

REKLAMA

Valstybė, kurios nekuria ir nepalaiko visuomenė, stokoja jai būtino demokratinio ir pilietinio turinio. Visuomenės atžvilgiu tokia valstybė tampa galingiausia priežiūros institucija, kuri visas savo jėgas  skiria verslui aptarnauti. Svarbiausiu valstybės uždaviniu imamas laikyti verslo sąlygų gerinimas. Verslo sąlygos gerinamos paprasčiausiu būdu – visuomenės sąskaita. Nors valstybė lyg ir nebeturi jokių gebėjimų nei galių formuluoti visuomeninius interesus, juolab juos ginti, tačiau ta pati valstybė kuo puikiausiai sugeba įvairiais „teisėtais“ būdais didinti stambiojo verslo kapitalą, suteikdama jam galimybių monopolizuoti tam tikras rinkas bei pasinaudoti biudžeto lėšomis. Valstybė laiduoja ir didžiojo verslo machinacijų „teisėtumą“. Puikus tokios verslo apsaugos pavyzdys yra sukurtoji vadinamojo nacionalinio investuotojo priežiūros komisija, kurią sudaro aktyviausiai tą projektą prastūminėję ministrai, vadovaujami paties premjero Gedimino Kirkilo.  Jei prireiks, bus sukurta ir tą komisiją prižiūrinti komisija, kuriai vadovaus jei ne pats premjeras, tai koks nors jo patarėjas.

Politinis elitas yra nusavinęs valstybę poliniam aptarnavimo verslui, tad valstybei visuomenės nereikia. Vyriausybės ir streikuoti besibaudžiančių mokytojų derybos rodo, kaip įnirtingai valdantysis elitas stengiasi nuslopinti ir pažeminti mokytojų sąjūdį. Kodėl toks priešiškumas, juolab kad niekaip neišeina ginčyti mokytojų reikalavimų? Bijomasi, kad mokytojų sąjūdžio sėkmė gali paskatinti pilietinės visuomenės savikūrą ir žymiai praplėsti visuomenės politinio veikimo sritį, o šitai neabejotinai pablogintų ir didžiojo, ir politinio verslo sąlygas. Tik įsivaizduokime – visuomenė imtų domėtis, kodėl piliečiams tenka mokėti ne tik už teikiamą elektros energiją ar šilumą, bet ir už išpučiamą korporacijų turtą, kodėl tokie pasakiški tų korporacijų vadovų atlyginimai, priemokos bei dividendai. O jei visuomenė pilietinio nepaklusnumo akcijomis pareikalautų ir realios savivaldos plėtros, imtų aktyviai tvirtinti Europos socialinės chartijos principus, ginti žmogaus teises santykiuose su valstybinėmis institucijomis bei specialiosiomis tarnybomis...

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų