Lietuviškai rašoma ne "to", o "tam". O iš rusiško mėšlo neišlendančiam nereikėtų dangstytis nei žodžio laisve, nei demokratija, nes su šiomis sąvokomis nuolatinis lietuvių tautos šmeižimas nieko bendro neturi. Įsiutis, su kuriuo sutikai tau duotą atkirtį, rodo, kad gerai pataikyta. Gausi ir dar. Lietuvos į okupantų nasrus nesugrąžinsi, kad ir kaip besistengtum.

Labai argumentuotos, aukšto mąstymo, intelektualios pačio mintys. Taip pat jos pasižymi aukšta rašytojo kultūra, pagarba kitiems, kitai nuomonei, demokratijai, žodžio laisvei. Tikras vakarietiškas mąstymas.Tik vienas trūkumas, parašyk kokiame kaime mėži mėšlą.

Skaitant "chamentarus" (nuo žodžio "chamas") vis labiau ryškėja, kad juos rašinėja ta pati grupelė apmokamų letenų. Jų tikslas: paskleisti kuo daugiau purvo, pabandyti viską sujaukti. Ta pati okupantų stiliaus retorika, tos pačios frazės, pavyzdžiui, "niekam nezinoma tautele, na, beveik niekam nezinoma". Taip ir norisi tokių paklausti: "Ko tikitės, okupantų padlaižiai? Tikitės, kad vėl sugrįšite į valdžią?" Gal jums išrašyti bilietą į 1985 metus, kai gatvėse barškėjo "zaporožkės", "maskviakai" ir iš italų nukopijuoti "žiguliukai", o "volga", jau tada vadinta traktoriumi su fraku, atrodė kaip autotechnikos viršūnė. Gal pasiilgote parduotuvių, kuriose mėsos skyriuose puikavosi karvių kanopos, populiariai vadinamos "Brežnevo vingierkomis"? Didžiausiu deficitu buvo bananai ir tirpi kava, kurios negausi, jei neturi pažįstamos "Kazės, kuri dirba bazėj". Nuolatiniai tokių "chamentarų" bruožai: elementarios rašybos klaidos, suveltas, slaviškas sakinių stilius ir keiksmažodžiai. Taigi, nelabai turtingas kerzinių rašeivų arsenalas, bet išplautos jų smegenys daugiau nebeturi ko pasiūlyti. Vis tik yra techninės priemonės, kurios leidžia nustatyti interneto mėšlintojus. Seniai laikas jomis pasinaudoti.

Kai sukakties proga nėra ko pasakyti teigiamo0 apie dabartį belieka šnekėti apie miglotą praeitį, kurios niekas nežino, o istorikai nupiešia ją tokią, priklausomai nuo to kuriam ponui tarnauja. Aleksandravičius ne išimtis.

Vasario 16 ir kovo 11//deja nepalyginami dalykai>>>Vienos niekam nežinomos tauteles..Nu bent jau... Mažai.žinomos.Vardu paskelbimas apie Valstibingumo atkurima//.Neprikalusomibes paskialbimas?
...Ir pasulinės ...Branduoliniu ginklu...Ginkluotos Imperijos.Grasinusios po savo griuvesiais palaidoti,Visa pasaulį.
...Kaip tik Kosovas.Kaip bus?..O kaip buvia?Kai Jugaslavija biirėjus?...

Aš nemanau, kad dr. Jonas Ramanauskas rašo neteisybę. Kodėl E. Aleksandravičius tos "žemgrobių" temos vengia? Jis rašinėja čia kitomis įvairiomis temomis, kai , mano nuomone, turėtų pirmiausia atsakyti į klausimą , kuris jam keliamas dėl jo veiklos. Ir dar po kiekvienu jo straipsniu. Šitoks jo elgesys, nesiskaitymas su skaitytojais man sudaro labai blogą nuomonę apie tą poną. Žinoma, kiekvienas žmogus sprendžia apie kitus pagal savo supratimą, bet jei aš rašinėčiau straipsnius į"Balsas.lt", o komentatoriai mane vadintų "žemgrobiu", man būtų gėda pačiam dėl savęs.Tą kaltinimą jis turi arba paaiškinti, paneigti, arba nustoti reikšti savo pamąstymus kitomis temomis, nes" vagims ir aferistams" vieta kitur, kaip rašo J. Ramanauskas.

"diplomatinius žygius reikėjo paremti nepriklausomybės karo mūšiuose" - padedant Lenino/Stalino Rusijai ar kaizerio/Hitlerio Vokietijai kovoti su bendrapiliečiais "lenkais", "vokiečiais", ir itin žiauriai "žydais". Aj, rašo istorikas ideologiją ar ideologas istoriją.

Prof. Egidijus Aleksandravičius, rodos, nežino vieno svarbaus dalyko. 1988 m. dabartinis Karo muziejaus direktorius papulkininkis (rusiška forma šiuo atveju labiau tinka) Gintautas Surgailis (tuomet plušo Partijos istorijos institute) įrodė, jog Vasario 16-osios aktas yra falsifikatas, t. y. pasirašytas visai ne 1918 02 16, o kažkada vėliau, kai tapo nebepatogu remtis 1917 m. gruodžio 11 d. aktu. Tą televizijos laidą puikiai atmenu. Jeigu ji išliko LRT archyve, tai būtų gerai ją vėl parodyti. Bent jau toje 1988 m. kakofonijoje ji man padarė didžiausią ispūdį.

Visai nenoreciau sutikti su ivadiniu sakiniu: "Vasario 16-osios Lietuva turėjo nueiti ilgą kelią nuo teisinės fikcijos iki pripažintos tarptautinės bendrijos narės." Ir stai kodel. Politines valios isreiskimas Vasario 16-sios Nepriklausomybes atkurimo akte nera jokia teisine fikcija. Is fikcijos nieko negali gautis, o politine valia yra nepaprastos svarbos politinis veiksmas, siuo atveju buvo istrorines svarbos strateginis veiksmas. Tas pats buvo ir su Kovo 11-osios aktu.
Ka galima butu pasakyti apie nudiena. Ogi tai, kad daznai dabar politikai kaip tik neturi tos politines valios. Inteligentai neturi politines valios. Jeigu dabar Valstybes politikai turetu politine valia, tai paaiskink man profesoriau E. Aleksandraviciau, ar VDU aferistai, vagys ir zemgrobiai butu isitaise siltai ivairiuose VDU postuose ir VDU Senate? Ne, jie butu patupdyti tam tikruose nusikalteliams skirtuose narveliuose. Taigi politines valios nebuvimas neleidzia Lietuvai zengti demokratiniu keliu. Kompartorginiai vagys, tame tarpe is tamstos VDU universiteto, yra pasieke, kad akademine universitetu bendruomene butu beteise. Kaip man tenka zinoti, VDU valdzia beveik nuo pat atsikurimo pradzios buvo uzgrobta kompartorgines nomenklaturos, tai reiskia suformuota ne tuo metu galiojusio Mokslo ir Studiju istatymo pagrindu. VDU niekada nesivadovavo siuo istatymu formuojant valdzia, net tada, kai neturejo savo Seime patvirtinto Statuto.
Politines valios nebuvimas atriso rankas ivairaus plauko VDU aferistams ir tame tarpe per visa Lietuva nuvilnijo prichvatizacija su visomis skausmingomis Lietvuvai pasekmemis. Vagis uzvalde del politines valios nebuvimo.
Taigi, kai autorius, istorikas, viena is svarbiausiu istoriniu aktu Lietuvos valstybes istorijoje ivardina kaip teisine fikcija, tai parodo, kad su galvele aiskiai kazkas negerai.

Taip. Tada mes, turbūt, dar nebuvome gimę.