Kauno valdžia nesugeba įgyvendinti miestui svarbių projektų. Dešimtmetį Kaune nesibaigianti intriga dėl būsimos sporto arenos išryškino vietos valdžios nenorą ar negalią, trukdančią sumaniai valdyti miestą.
Savaitraštyje "Veidas" apie tai pasakoja Birutė Mačienė.
Į Kauno sporto ir pramogų arenos statybos fondą kauniečiai per pusmetį sumetė vos keletą tūkstančių litų, nesukdami galvos, kad tokiais tempais statybai reikalingą sumą pavyktų surinkti per pusantro tūkstančio metų. Apie areną pasakojami anekdotai jau linksmina Lietuvą. O Kaunas Lietuvos savivaldybių reitingo sąraše atsiduria vienuoliktoje vietoje nuo galo. Bet gyventojai save drąsina: vis tiek Kaune gyventi galima!
Tiesa, iš anekdotų apie save patį kaunietis nelinkęs juoktis. Jam kažkodėl nelinksma dėl savo išrinktos valdžios menkos kompetencijos, nenoro mąstyti, nevilkinant spręsti ne vien arenos, bet ir daugelio kitų miestui svarbių objektų statybos ar mūsų visų turto išsaugojimo klausimų. Kaunietis beviltiškai stebi, kaip dabartinė valdžia kovoja, kuria naujus, dalijasi esamus postus, kabinetus. Kaip už mokesčių mokėtojų lėšas samdosi didesnį, nei ankstesnės valdžios turėjo, būrį patarėjų ar padėjėjų. Per keliolika nepriklausomos Lietuvos metų kauniečiai įsitikino: valdžios keičia viena kitą, bet nė viena jų nepasižymi ryžtu pakeisti į gera rinkėjų gyvenimą.
Idėjas perima sostinė
Įdomu, kada ateis eilė ir jaunajam Kauno merui Andriui Kupčinskui išsiaiškinti, ko pirmiausia kauniečiams reikia? Tiesa, jų nuomonės kartais miesto valdžia paklausia, pavyzdžiui, kai sugalvoja išleisti keletą milijonų litų lempoms Laisvės alėjoje, kurias vėl reikės "kilnoti", galop suradus dar didesnių pinigų alėjos grindiniui sutvarkyti. Bet, pažaidus demokratiją ir konkursą, išrinkus "įdomiausius" šviestuvus miestui pirkti siūlančią firmą, viskas baigiasi "amnezija". Tada prisimenamas Viešųjų pirkimų įstatymas. Vieni verslininkai akimirką pasidžiaugia laimėję konkursą, kiti laimi geriau: teisę parduoti savo prekę.
Beje, paprastų kauniečių nuomonė valdžiai nerūpi, kai ji nusprendžia kasmet po keturis milijonus litų skirti vienam krepšinio klubui, kitų sporto šakų atstovams palikdama tik du. Ir pamiršusi, kad nesurado kur kas mažiau pinigų meilę krepšiniui įamžinančiam paminklui, kurį pirmiausia buvo siūloma statytis Kaunui. Bet ši idėja gerą dirvą (kaip ir nemažai kitų) rado sostinėje...
Šiandien, kaip niekad anksčiau, miestui sunku pripildyti savo piniginę. Dešimtis milijonų siekiantys švietimo įstaigų įsiskolinimai už šilumos, elektros tiekimą bei komunalines paslaugas didėja toliau. Kartais savivaldybė priversta skolintis pinigų net mokytojų algoms mokėti. O 2007-uosius baigė pritrūkusi planuotam biudžetui 47 milijonų.
Iš kauniečio kišenės
Valdžios rūmų "senbuviai" prognozuoja: 2008-aisiais Kaunui užteks lėšų tik svarbiausiems reikalams: švietimo, socialiniams, kultūrai. Investicijoms gali ir nelikti. Nepaisant to, biudžeto lėšomis ir toliau užsakomos įvairios galimybių studijos, tyrimai, projektai. O juk dalį tų išlaidų galėtų prisiimti verslas, ketinantis vienoje ar kitoje valdžios aptariamoje teritorijoje plėstis.
Pavyzdžiui, kad ir prie Lampėdžių karjero, kur vis žadama įkurdinti kempingą. Tiesa, jam "per studijas" parinktas sklypas, pasak miesto mero patarėjos, tarybos Biudžeto bei finansų komiteto ir Lampėdžių bendruomenės centro pirmininkės Editos Gudišauskienės, lyg tyčia patenka į neseniai paskelbto triukšmingiausių Kauno vietų žemėlapio raudonai pažymėtą zoną. Kempingo pašonėje – "Via Baltica" magistralė. Keletą kartų kempingo projektas jau patyrė nesėkmę varžybose dėl ES fondų pinigų, tačiau jo kūrėjai iš Kauno savivaldybės vėl ketina bandyti laimę kituose finansavimo etapuose. Už tas nesėkmes vėl bus mokamos algos.
Ir ši, ir ankstesnės Kauno valdžios neišvengė brangiai kainuojančių klaidų. Tarkim, nelabai seniai viena valdžia miestelėnų labui už dešimt milijonų litų išpirko iš Ūkio banko buvusios Dirbtinio pluošto gamyklos kultūros ir sporto rūmus, kuriuos ankstesnė valdžia kažkodėl leido privatizuoti kartu su įmone. Beje, kitos gamyklos Lietuvoje buvo parduodamos ne su "priedais". Dabartinė valdžia jau prakalbo apie būtinybę tų pačių miestelėnų labui paimti visuomenės poreikiams Dainų slėnį, parduotą "suporavus" su Vytauto parku. Ir Ąžuolyno gabalą, kuris neapdairiai buvo išnuomotas vienai želdinių prekyba besiverčiančiai įmonei, kol galiausiai visai "išslydo" iš miesto priklausomybės.
Pamodeliuokime, ką dar Kaunas galės išpirkinėti neilgai trukus. Aleksoto aerodromo teritoriją, kurią kai kam knieti perduoti "investuotojams", o šie per tam tikras federacijas ar klubus ten pristeigs komercinę naudą žadančių "atrakcijų". Komerciniai investuotojų siekiai tokiais atvejais nutylimi. Mat įstatymas neleistų be konkursų, be miesto tarybos pritarimo visų mūsų turtą dalyti. Gal ir tą pačią Nemuno salą kada nors išpirkinėsim? Juk ją taip pat ketinama "perduoti" amžiaus statybų Kaune vykdytojams?
Kauniečiams belieka tik taupyti ir dirbti už save ir už tuos, kurie jau pabėgo iš Kauno. 1994-aisiais šiame mieste gyveno per 430 tūkst. gyventojų, dabar – 70 tūkstančių mažiau, o juk tiek žmonių pakaktų antram Alytui apgyvendinti. Taupykime, nes kiek sudėsime į miesto kasą – tiek bus išleista. O lėšų joje vis tiek nuolat trūks.
Kauniečių nuomonė apie miesto valdžią
Sigitas Tamkevičius
Kauno arkivyskupas, metropolitas
Nenorėčiau nei peikti, nei girti esamos ar buvusios valdžios. Tam reikia žinoti ir valdžios užkulisius.
Manau, daug kas Kaune, į kurį aš atvykau labai seniai, būdamas penkiolikos metų, kai stojau į Kunigų seminariją, priklauso nuo mūsų mentaliteto. Bet ne visada reikia kritikuoti: o ką, ar tik kitas dėl to kaltas? Aišku, daug kas priklauso nuo valdžios, bet juk ją renka savi žmonės, ne kokie atklydėliai ar marsiečiai.
Dažnai išeinu pasivaikščioti į Santaką, kur susilieja Nemunas ir Neris. Ten yra mano pamėgtas pylimas. Stebiu, kaip elgiasi kauniečiai šioje gražioje sakralinėje vietoje. Ir ką matau? Kur gražiausia – pasistato futbolo vartus ir spardo tol, kol vietoj žalumo lieka plynė. Jie nesijaučia šeimininkais. Ir nesielgia, deja, mūsų žmonės kaip šeimininkai.
Visada mąsčiau: negali būti tokio mažo žmogaus, kuris sakytų: man neįdomu, man miestas nerūpi ir aš neprisiimu atsakomybės už jį. Manau, didžiausias klausimas, į kurį šiandien sunku rasti atsakymą: kaip padaryti, kad visi būtų atsakingi už kraštą, už savo miestą ar kaimą?
Bažnyčia teigia, kad pats tikėjimas reikalauja atsakomybės, bet ar daug kas laikosi krikščioniškos tradicijos? Kai tikėjimas silpnas, įtikinti žmogų, kad reikia galvoti ne vien apie save, bet ir apie kitus, apie Lietuvą, – labai sunku.
Zigmas Lydeka
Vytauto Didžiojo universiteto rektorius
Manau, miesto šeimininkas – tik formali figūra. Pačios Kauno bendruomenės (miesto šeimininkės) problema, jei ji nepasinaudoja progomis pareikšti savo valią. Kartais tą valią suprantam tik kaip momentinį formalios valdžios įteisinimą – rinkimus. Aišku, išsirinkę valdžią turim ją gerbti ir prireikus ginti.
Po rinkimų bendruomenės valia turėtų būti matoma per viešosios nuomonės pasireiškimus, per reakciją į valdžios veiksmus. Tik bėda, kad mes dažniausiai pasirenkame būseną būti nepatenkintiems ir apie tai šnekėtis tik tarpusavyje.
Visada pagirtina viešesnė visos valdžios ir mero veikla, kai inicijuojami bei viešai svarstomi įvairūs projektai. Žinoma, tie projektai visada priklauso nuo įvairių nuostatų ir pozicijų, bet priimami sprendimai neturėtų būti susaistyti grupinių partinių interesų. Tik ar taip šiandien Kaune yra?
Kauniečių bendruomenė jau išprususi – ji greitai atpažįsta, kieno interesams atstovaujama. Mums norėtųsi aiškesnės pozicijos, kai sprendžiami svarbiausi miesto ir mūsų pačių klausimai.
Keista, pavyzdžiui, kad sporto arenos statyba Kaune jau virto amžiaus statybos projektu. Toks ilgai trunkantis dėmesys ir visos kitos su šiuo projektu susijusios procedūros bei veiksmai, pagaliau – milijoninės miesto biudžeto lėšos, manau, skirtinos labiau įspūdingiems statiniams. Kaip ir pati vieta Nemuno saloje.
Ir nereikia statant sporto rūmus bijoti privataus verslo investicijų. Kai tvarkomasi taip kaip ligi šiol, nėra ko stebėtis, kad visas šis "arenos reikalas" apaugo daugybe nereikalingų interpretacijų. Jos kompromituoja ir miestą, ir visą jo bendruomenę – tikrąją Kauno šeimininkę.
Augustinas Rakauskas
Verslininkas
Pirmiausia reikia išsiaiškinti, ar miesto valdžia jaučia skirtumą tarp savivaldos ir savivalės. Kada akivaizdžiai matome, kad stabdomos investicijos tų, kurie valdininkams neparankūs. Kada nemažai Kauno įmonių guodžiasi ir keiksnoja valdžią, bet nedrįsta viešai prabilti, nes po to niekada nelaimėtų valdiškų užsakymų.
Mes aiškiai pasakėme, kad galime pastatyti sporto areną prie "Megos", o miesto salą valdžia turėtų paversti kauniečių mėgstamu parku. Ir... pasijutom tarsi įkišę ranką į spiečių širšių, kurios gelia kur tik gali. Negi taip turi būti skatinamos investicijos? Valdžia meluoja, bet... jai galima, tai – jos norma? Tik bėda: daug kas, neapsikentęs su tokiu valdymu, palieka Kauną. Manau, mes patys sudarome sąlygas valdžiai tokiai būti, taip elgtis. O ji viešai "kala" melą, ir žmonės ja patiki. Tai, manau, yra juodosios technologijos, pritinkančios tik savivalės vadybai.
Nauji sporto rūmai Kaune pradėti "statyti" prieš dvidešimt metų. Iš pradžių Tarybų aikštėje (dabar – P.Vileišio), paskui Kalniečių parke, galop "pritaikyti" Nemuno saloje. Savivaldybės sunkiai stumiamas projektas jau prarijo ne vieną milijoną biudžeto litų. Praris jų dar šimtus. Mokesčių mokėtojai sava valia turės nelengvai uždirbtus savo pinigus atiduoti tai statybai.
Mes siekiame apsaugoti savivaldybės biudžetą nuo milijoninių išlaidų komercinio objekto statybai ir pasinaudoti mūsų siūlymu bei mūsų asmeninėmis lėšomis. Deja, valdžia lieka kurčia.
