Lietuvos visuomenę ir lietuvių tautą pastaruoju metu kankina vis daugiau skaudulių, kitaip tariant, socialinių problemų. Dalį tų skaudulių galima įvardyti kaip savinaikos apraiškas. Šiuo atžvilgiu tvirtai „pirmaujame“ Europos Sąjungoje, tačiau politikai nėra linkę apie tai kalbėti. Kurį laiką socialinės problemos buvo nuslepiamos iškeliant vis gerėjančius makroekonominius rodiklius bei užsienio politikos laimėjimus, tad tarsi susiklostė tų problemų apėjimo ar nutylėjimo nuostata. Šiuo metu laukiama ekonominių sunkumų tarpsnio, tad makroekonominiais rodikliais nebėra kaip mojuoti.
Manyčiau, jog dabar pats laikas būtų visų orientacijų politikams ir visuomenės veikėjams atkreipti dėmesį į socialinius dalykus ir pabandyti pasiaiškinti, kokioje visuomenėje gyvename, kokią ją savo neatsakingais veiksmais bei politiniais skandalais kuriame ir kokias visuomenę sutelkiančias ateities gaires derėtų iškelti.
Politikai pamažėle atkreipė dėmesį į mokytojų streikus – imta aiškinti, ką ir kaip gavusi valdžią viena ar kita partija darytų, kad mokytojų ir mokyklos padėtis pagerėtų. Konservatoriai pasiūlė bene rimčiausią programą, tik bėda, kad jokia partija nelaimės būsimų Seimo rinkimų, tad formuojant koalicijas daugelis pažadų tarsi savaime nubyrės. Yra ir kitas šio dalyko aspektas. Patys mokytojai suvokia, jog jų padėtis yra ne pavienė socialinė, kad ir kokia rimta, o visuomenės būvio problema, kuri spręstina visuomenei ir politikams tariantis dėl veiksmingų programų, nukreiptų stiprinti socialinę sanglaudą, demokratizuoti valstybę ir įtvirtinti esminius socialinius bei kultūrinius prioritetus, vertybines socialinės raidos gaires. Galėtume sakyti ir taip: būtina parengti penkerių ar dešimties metų norimos socialinės raidos modelį ir strateginę jo įgyvendinimo programą. Visuomenės požiūriu, tokia programa yra svarbiau, nei pastangos kuo geriau pamaitinti neseniai išvestą nacionalinį plėšrūną „Leo“.
Pastarųjų metų socialinę raidą nulemia vis didėjanti socialinė atskirtis, didžiulis turtinis socialinių sluoksnių skaidymasis, vadinasi, visuomeninių ryškių irimas bei socialinės sanglaudos menkėjimas. Socialinę atskirtį didino net Lietuvai tenkančios europinės Sanglaudos fondų lėšos, kurios turėjo laiduoti socialinio būvio gerėjimą. Tačiau jokios lėšos savaime nepagerins socialinio būvio, jei socialinė gerovė netaps politiniu prioritetu ir nebus sukurtos nacionalinės socialinio būvio gerinimo programos. Deja... Nors, pavyzdžiui, jaunimo girtavimas, narkomanija ir nusikalstamumas jau yra didžiulė nacionalinė problema, kol kas padėčiai gerinti nesukurta veiksmingų programų, nukreiptų į šios problemos priežastis bei terpę. Bijomasi aiškintis, kokios socialinės priežastys skatina smurto plitimą šeimose ir mokyklose. Aišku, kodėl bijomasi – juk išsiaiškinus priežastis tektų daug daugiau lėšų skirti „neproduktyvioms“ socialinėms reikmėms. Politikai „užsidirba“ ir įsitvirtina politiniame elite ne kurdami veiksmingą socialinės raidos politiką, o nepaliaujamai gerindami sąlygas didžiajam verslui. Kaip tik tokiam gerinimui ir reikalingi mokesčių mokėtojų pinigai. Kol kas nelinkstama mokytis, kaip europietiškai derinti verslo ir socialinius interesus nacionalinės, juolab eurointegracinės politikos lygmenyje.
Socialinės raidos vizija paremtos nacionalinės politikos stoka rodo, jog mes ne artėjame prie europinių socialinės gerovės šalių, o tolstame nuo Europos ir jos įtvirtinamų socialinių bei kultūrinių nuostatų. Pirmaujančių ES šalių ir ES lygmens politikai Europos ateitį planuoja pasiremdami tam tikrais europinio socialinio modelio bruožais. Nors dėl vieningo ateities socialinio modelio nėra sutarta, tačiau politinių nuostatų ir esminių bruožų visuma gana aiškiai suvokiama.
ES politikai europinį socialinį modelį priešina Jungtinių Valstijų neoliberalizmui, iškeliančiam ekonomikos svarbą ir rinkos jėgų laisvę. Esminis europinio socialinio modelio, sakytume, ideologinis principas tas, kad ekonominis augimas turi laiduoti socialinę sanglaudą ir socialinių teisių apsaugą. ES politikai nemano, kad ekonomikos augimas ir rinkos jėgos pačios savaime deramai „sutvarkanti“ socialinius reikalus, o pagrindinis žmonių tikslas esąs prisitaikyti prie nepaprastai judraus kapitalo įgeidžių. Galima išskirti tris bendras politines europinio socialinio modelio nuostatas, kurios palaiko konkrečias socialines programas, - socialinio teisingumo siekis laikomas politiniu tikslu; pripažįstama, jog derama socialinė politika veiksmingai skatina ekonominę plėtrą; instituciškai įtvirtinamas aukštas socialinių partnerių derybų lygmuo. Nors Lietuva jau ES narė, tačiau tos nuostatos dar nėra įtvirtintos nei politinių partijų, nei vyriausybių programose. Mokytojams streikuojant matėme, kaip valdžia, užuot padėjusi aukštu lygiu tartis dėl problemų sprendimo, vengė kalbėtis su mokytojais, nesibodėdama jų šmeižti bei bauginti.
Europiniam socialiniam modeliui būdingas tam tikras vertybinis karkasas. To karkaso svarbiausi vertybiniai „mazgai“ yra atsidavimas demokratijai, piliečių lygybės principo, asmens laisvės ir orumo iškėlimas, deramos socialinės apsaugos, socialinio solidarumo ir partnerystės, taip pat lygių galimybių įtvirtinimas. Pastaruoju metu vis labiau suvokiama, jog būtina plėtoti tokią valstybės politiką, kuri didintų socialinį kapitalą, - kitaip tariant, stiprinant socialinius saitus, solidarumą ir partnerystę padėtų kurti galimybes visiems siekti geresnio išsilavinimo. ES gerovės valstybės, kurios palaiko europinį socialinį modelį (pavyzdžiui, Anglija, Vokietija, Olandija, Švedija, Austrija, Norvegija) įtikinamai rodo, jog socialinį kapitalą didinanti valstybės politika veiksmingai skatina ir ekonomikos plėtrą, taip pat teikia jėgų tvarkytis su globalizacijos iššūkiais.
Lietuvos politikams derėtų susitarti dėl ilgalaikio socialinės raidos modelio, paremto europinio modelio nuostatomis bei vertybėmis. Daugelyje ES valstybių tvirtinami ilgalaikiai socialinės raidos planai, kurie nepriklauso nuo politinės konjunktūros, juolab nuo kokių nors „Laisvos rinkos“ agentūrose dirbančių ideologų nuomonių. Lietuvos politikai nusimetė socialinio strateginio planavimo priedermę ir atsidavė stambaus verslo įnorių tenkinimo palaimai. Tad dar ne visiškai partijomis nusivylusiems rinkėjams siūlyčiau partijų programas vertinti pagal tai, kokiu socialinės raidos modeliu jos grindžiamos (ir ar grindžiamos), kokius iškelia valstybės demokratizavimo principus ir kaip numato didinti visuomenės socialinį kapitalą.
