Visuomenė kurį laiką stebėjo įtempto siužeto politinį, ekonominiais interesais grįstą spektaklį, kuriame savo vaidmenis atliko parlamentinės partijos, jų lyderiai, verslo didžiūnai ir žiniasklaida – buvo kuriamas ir rodomas nacionalinis investuotojas atominei elektrinei statyti.
Savaičių savaites žiniasklaidoje siautė politikos ir verslo lyderių komentarai, kuriuose skendo analitiniai specialistų svarstymai apie būtinumą išsiaiškinti – ar gali naujoji atominė elektrinė padėti mums išsiveržti iš Rusijos elektros sistemos, o jei gali, tai kas pirmiausia turėtų būti daroma. Galima tvirtinti, jog nacionalinio investuotojo projektas įsuko visas politines jėgas, visas svarbiausias valstybės institucijas ir ilgokai laikė prikaustęs visuomenės dėmesį. Stipriausių politinių jėgų nuostata buvo visiškai aiški – prastumti šį daugiamilijardinį verslo planą.
Tuo pat metu Lietuvoje rutuliojosi ir kitas visuomenės dėmesį patraukę vyksmas – mokyklą apnikusios negalios peraugo į mokytojų streikus. Nors mokytojai pasakojo apie visos švietimo sistemos bėdas,.tačiau politikai bei valstybės institucijos į mokytojų reikalavimus bei streikus reagavo stebėtinai (o gal kaip tik deramai) vangiai. Įsiminė rinkiminiai konservatorių pažadai atkreipti dėmesį į švietimo problemas ir žymiosios socialdemokratinių vertybių puoselėtojos Irenos Šiaulienės pasiūlymas nepatenkintiems esama padėtimi mokytojams geresnio gyvenimo pasiieškoti užsienyje. Iš Lietuvos jau spėjo išvykti apie pusė milijono gyventojų, tačiau kol kas neteko girdėti apie jokį politiką, geresnio gyvenimo pakilusį ieškoti svetur. Lietuvos politikams niekur nebus taip gerai, kaip gimtinėje, tad niekas taip nemyli savo gerovės šalies, kaip mūsų politikai, patys sugebantys įvertinti savo nuopelnus šaliai.
Politikai nėjo kalbėtis su mokytojais bei jų atstovais, neteko skaityti jokių valdančios koalicijos lyderių pareiškimų ar pasiūlymų nei Seimo rezoliucijų. Visuomenei buvo duodama suprasti, jog švietimo reikalai – ne politikų, o vien Švietimo ir mokslo ministerijos klerkų rūpestis. Galų gale prie derybų stalo teikėsi prieiti ministrė Roma Žakaitienė, tačiau iš jos lūpų girdėjome tik kalbas apie galimus atlyginimo didinimo procentus, kurie, beje, atrodo tarsi pasityčiojimas iš sveiko proto. Net neužsimenama apie švietimo sistemos bėdas, niekaip neįvertintos įvairios pradėtos, daug kainavusios ir žalos pridariusios vadinamosios švietimo reformos.
Tie du visuomenės dėmesį traukę vyksmai labai aiškiai rodo, jog Lietuvos politikai yra taip glaudžiai susiję su verslu bei verslo interesais, taip įpratę aptarnauti didžiuosius verslininkus, kad jau nenori ir nepajėgia galvoti apie visuomenės problemas, ką jau kalbėti apie visuomenės interesų gynimą. Švietimas, mokslas, demografija, kultūra, socialinė atskirtis mūsų politikų nejaudina. Tai jiems pernelyg nuobodžios ir niekaip su politiniu interesu nesisiejančios temos. Nei pasirodysi, nei sublizgėsi, nei užsidirbsi. Šioms problemoms suvokti reikia proto, laiko ir pastangų, o naudos – jokios. Visai kas kita verslo projektai – laimi ir padedantys stumti, ir priešininkai. Pastarieji įgauna politinio svorio, užkulisiuose pakyla jų kaina bei reitingas.
Verslo projektai tiesiogiai susiję su politikų gerove. Ypač milijardiniai. O ką gali politikams duoti bendravimas su mokytojais, kultūrininkais ar menininkais? Tad bendravimas su šiomis „įkyriomis“ socialinėmis grupėmis tampa proginis – kai politikams reikalingi parodomieji ‚kultūringumo“ bruožai. Juk I. Šiaulienė nebuvo pirmoji pasiūliusi daliai vadinamojo elektorato mauti lauk – prieš kurį laiką ir kultūros šefas nepatenkintiems teatralams metė apie galimybę paskabyti pomidorus, berods, Ispanijoje. Va, jei kokia didelė verslo grupė sugalvotų milijardinį, pavyzdžiui, „Pilietinės visuomenės energizavimo“ projektą ir imtų jį stumti Seime – padėjėjų kaipmat atsirastų. Netrūktų nei įstatymų, nei rezoliucijų. Juk netrūko politikų, pasišovusių padėti bankams uždirbti šimtus milijonų iš būsimų paskolų besimokantiems studentams. Tačiau gal ir gerai, kad kol kas tokių projektų nematyti – jų padariniai būtų baisesni, nei kai kurių švietimo valdininkų sugalvotų ir vykdytų reformų.
Visas Seimas, priiminėjantis su nacionalinio investuotojo kompanijos kūrimu susijusius įstatymus, politinės jėgos, besąlygiškai palaikančios „NDX energijos“ savininkus, atvirai pamina valstybinį ir visuomenės interesą jau vien tuo, kad pripažįsta esminį sutarties punktą – pagrindinis nacionalinio investuotojo tikslas yra pelnas, kuriam pajungiami visi kiti tikslai. Aiškinama, jog tų kitų tikslų, turinčių didinti Lietuvos energetinę nepriklausomybę, bus siekiama „dalyvaujant“. Įsivaizduokime, pavyzdžiui, mūsų kariuomenę, kuri Tėvynę ginti įsipareigoja „dalyvaudama“. Klausimas – kokie tikslai ir kokios vertybės pripažįstamos pirminėmis, besąlygiškomis. Grynoji pelno siekimo logika įsivyrauja aukščiausiu politiniu lygiu ir nustelbia nacionalinių interesų logiką. Verslo magnatai, iškeldami grynojo pelno tikslą, pernelyg trumparegiškai paniekina visuomenės interesus bei nuostatas – jie sąmoningai didina didžiojo verslo atskirtį nuo visuomenės. Šitaip skatinamas neigiamas dalies gyventojų požiūris į stambųjį verslą ir juos aptarnaujantį politinį elitą, kitaip tariant,. tvirtėja atgrasus didžiojo verslo ir su juo susijusių politikų kolektyvinis įvaizdis. Verslo grynojo pelno logika visuomenei svarbių projektų plotmėje, taip pat dalies politinio elito reiškiama nuomonė apie visuomenę – „nepatenkintieji keliaukite iš Lietuvos“ – rodo, jog į visuomenę žvelgiama tarsi vidinių okupantų akimis. Stengiamasi ne tik visiškai valdyti visuomenę, nesiskaitant su jos interesais, bet susikurti sau papildomo gyvybinio ploto, dalį žmonių išstumiant iš šalies. Žemės užvaldymo (postkomunistinio vidinio kolonizavimo) padariniai regimi visoje Lietuvoje.
