Ar pavojinga mums Vladimiro Putino Rusija? Tiesą sakant, ne daugiau nei mes patys sau. Nuo akyse vis labiau agresyvėjančios ir į atvirą šovinizmą besiritančios Rusijos karinės grėsmės Lietuvą saugo narystė NATO.
Nė akimirkos neabejoju, kad šiuo metu atvira karinė intervencija į Baltijos šalis sukeltų pasaulinį karą. Jei NATO nesilaikytų Šiaurės Atlanto chartijos penktojo straipsnio ir nelaikytų agresijos prieš skyrium paimtą vieną savo narę karo paskelbimu visoms aljanso narėms, tai baigtųsi ir taip jau susvyravusios JAV reputacijos pasaulyje krachu, o sykiu reikštų pačią tikriausią aljanso pabaigą. Mažytės Lietuvos kritimas duotų ženklą Rusijai ir Kinijai, kad su Vakarais baigta.
Bet jei dabartinės Lietuvos politikos tendencijos nesikeis ir Rusijos slaptųjų tarnybų bei paties Kremliaus kontroliuojamas kapitalas toliau orkestruos visą mūsų nacionalinę politiką, Rusijai nereikės net galvoti apie jokią karinę invaziją. Mes patys tapsime Rusijos protektoratu Europos Sąjungoje ir NATO, kuriam bus palikta nepriklausomybės iliuzija. Greičiausiai čia bus galima kalbėti ir rašyti gerokai daugiau nei Rusijoje. Bet nebus politikos.
Jau dabar jos beveik nebėra. Gal kas nors kompromituojančios medžiagos laikymą stalčiuose ir jos atidavimą spaudai prieš rinkimus, lygiai kaip į viešumą nepatenkantį galios bei įtakos zonų pasiskirstymą, laiko politika. Aš šitų dalykų politika nelaikau. Priešingu atveju gangsterius tektų paskelbti geriausiais politikais.
Todėl klausimas, kiek Vakarai mus laikys savo dalimi ir tas pačias vertybes išpažįstančiais sąjungininkais, dėl kurių galima veltis į karinį konfliktą arba mažų mažiausiai į naują šaltąjį karą su Rusija, anaiptol nėra retorinis.
Juk pasigirsta Lietuvoje balsų apie tai, kad neverta savo užsienio politikos orientuoti į silpnas posovietines šalis, kurios vis tiek nėra vakarietiškos ir esą kitokios jau nebus. Kodėl šitos pačios logikos vieną gražią dieną Vakarai negalėtų pritaikyti mums? Juk, tarkim, nuo Šiaurės šalių demokratinės politikos dabartinė mūsų politika skiriasi tikrai ne mažiau, nei Ukrainos ar Gruzijos politika nuo mūsų.
Tad atrodytų, kad Rusija pavojingai artėja. Manau, kad ne visai taip. Artėjame prie jos mes patys. Ir net ne prie Rusijos, kokią ją norėtų matyti jos liberalūs ir europietiškai mąstantys patriotai, o prie nepalaidoto Sovietų Sąjungos lavono, su kuriuo, anot rusų publicisto ir politologo Andrejaus Piontkovskio, Rusijai yra neištikimas jos prezidentas Vladimiras Putinas.
Mes artėjame prie Rusijos, kurios politikos dvelksmą nesunku pajusti Lietuvoje. Stambusis kapitalas tiesiogiai tvarko visą politinę sistemą ir yra koordinuojamas slaptųjų tarnybų. Įžengti į stambiojo kapitalo zoną ir Rusijoje, ir Lietuvoje neįmanoma be politinės karjeros arba mažų mažiausiai be rimto vaidmens politikoje. Kapitalas tiek ten, tiek čia tarnauja ne socialinei aplinkai tobulinti ir pilietinei visuomenei kurti (palieku ramybėje kultūrą), o sau palankios politinės galios centrui stiprinti.
Tai Rusija, kuri perėmė Sovietų Sąjungos himną. Ne veltui buvęs Michailo Gorbačiovo bendražygis ir patarėjas Aleksandras Jakovlevas po to, kai prezidento Vladimiro Putino iniciatyva Rusija perėmė Sovietų Sąjungos himną, pasakė, jog nesiruošia atsistoti skambant šitam himnui.
Lygiai tą patį galiu pasakyti ir aš. Negalėčiau dalyvauti jokiame oficialiame Rusijos politikų sutikime, kuriame turėtų skambėti Rusijos himnas. Negalėčiau, nes tektų sukelti valstybinio masto skandalą. Aš nesiruošiu atsistoti skambant muzikai, simbolizuojančiai kriminalinį sovietų režimą.
Jei man kas nors primins Vokietijos himną, iškart pasakysiu, kad šita analogija čia neveikia. Vokietija ne tik atsisakė Trečiojo Reicho himno teksto apie tai, kad Vokietija yra aukščiau visko, bet ir naudoja ne režimo dainiaus sukurtą himną, o Josepho Haydno kvarteto temą. Tad kuo čia dėtas Vienos klasikas?
O kokia Rusija tolsta nuo mūsų ir nuo pačios savęs? Tolsta ta Rusija, kurią aš pats myliu ir kuri yra brangi daugeliui, neabejingų didingai šios šalies kultūrai. Nuo mūsų tolsta Andrejaus Sacharovo, Vladimiro Bukovskio, Grigorijaus Pomeranco, Sergejaus Kovaliovo ir kitų didžiųjų rusų disidentų ir tiesos pasauliui sakytojų Rusija.
Nuo mūsų tolsta Andrejaus Tarkovskio, Grigorijaus Kozincevo ir kitų didžiųjų rusų kino bei teatro režisierių, aktorių ir rašytojų Rusija. Simptomiška, kad traukiasi ir ankstyvojo Nikitos Michalkovo kūryba, kurią galutinai nustelbė rūmų menininko, konformisto ir konjunktūrininko saviraiška.
Esu įsitikinęs, kad čechoviška dvasia alsuojančių savo ankstyvųjų filmų „Meilės vergė“ ar „Nebaigta pjesė mechaniniam pianinui“ jis dabar nesukurtų. Tokie kūriniai gimsta iš tokių įtampų, ilgesio ir estetinių ieškojimų, kurių negali patirti galios sferai pataikaujantis ir save patį pernelyg rimtai traktuojantis menininkas.
Kad ir kaip būtų, galima ką nori kalbėti apie Rusiją nuo jos pačios ir viso pasaulio vėl atitvėrusią Sovietų Sąjungos šmėklą, bet aišku, kad nutraukti santykių su dabartine Rusija ir nuo jos izoliuotis neįmanoma. Ne tik todėl, kad šito neleidžia daryti ekonomikos ir politikos realijos, bet ir todėl, kad istorijos mastu dabartis tėra trumputis epizodas, kurį paversti vieninteliu kriterijumi santykių tarp tautų ir šalių sferoje būtų absurdiška.
Mums atrodo, kad egzistuoja kažkokia nekintanti istorijos ir politikos logika, bet tai viso labo tik iliuzija. Bet kuri šalis su nuostaba žvelgia į savo istorijos archyvus ir kino kronikas, tarsi susidurtų su kitu pasauliu ir jo egzotiškais gyventojais. O mūsų dabartis tuo ir ypatinga, kad pusė šimtmečio labiau atskiria praeitį ir dabartį, nei kažkada šitą darė daugelis šimtmečių, paženklintų tradicijos ir socialinio ritualo kartojimosi.
Ateis laikas, kai Rusija bus kitokia. Gal dar pavojingesnė ir blogesnė už dabartinę, o gal ir, drįstu spėti, teritoriškai mažesnė, europietiškesnė ir pačių tarptautinės politikos realijų (visų pirma Kinijos teritorinių bei politinių ambicijų ir sau svetimo islamo pasaulio) priversta persiorientuoti į Vakarų pasaulį. Todėl turi būti išlaikyti kažkokie tiltai tarp Lietuvos ir Rusijos.
Netikiu, kad mes galime daryti rimtą įtaką Rusijos politinės tapatybės formavimuisi. Ją padarytų tokios šalys kaip Ukraina ir Gruzija (ypač Ukraina), kurios yra rusų tapatybės dalis ir kurių netektis gali iš tikrųjų tapti dideliu iššūkiu Rusijai. Ne vienas rusų komentatorius ir istorikas spėjo, kad Ukrainos tapimas ES ir NATO dalimi užverstų paskutinį bizantiškosios Rusijos istorijos puslapį. Keista, kad šito iki šiol taip ir nesuprato Vakarų politikai ir analitikai.
Mes tikrai neturime tapatinti Rusijos su Sovietų Sąjunga, net jei dabartinis Rusijos elitas manipuliuoja rusų nostalgija praeičiai ir meistriškai naudojasi silpnos visuomenės pykčio ir frustracijos pertekliumi tam, kad fabrikuotų tariamus išorės priešus. Kad pavergtos psichikos žmonės neatsispiria psichologiniam terorui ir savo kančią kanalizuoja į neapykantą propagandos paišomiems demonams, mes puikiai žinome iš savo pačių istorijos.
Bet mes neturime pasiduoti pavojingai iliuzijai, kad nuolaidžiavimas ir savojo orumo atsisakymas išsklaidytų Rusijos nepalankumą Lietuvai. Visų pirma niekas iš tikrųjų negerbia ir rimtai netraktuoja satelitų. Rusija pagarbiau žvelgs į ambicingą ir orią, kad ir nedidelę šalį, nei į nuo menkiausio spustelėjimo ar tono pakėlimo iš baimės besigūžiančią „artimojo užsienio“ kaimynę.
Jei šalies politika sustyguota pagal elementarią jėgos logiką, jos atstovai gerbs tik svetimą orumą, o ne žeminimąsi ir silpnumą. Prisiminkime, ką Williamo Shakespeare’o Glosterio hercogas, tapęs Ričardu III, pasako apie karalienę Elzbietą, kurios vyrą ir sūnus jis nužudė, bet paliko gyvą dukterį ir dabar maldauja tos dukters rankos. Kai uzurpatoriaus klastos ir apgaulingų meilių žodžių užliūliuota ji užmiršta visus jo nusikaltimus, Glosteris, Elzbietai išėjus, ją pavadina bevale kvaiša.
Kad prie mūsų toliau neartėtų Sovietų Sąjungos šmėkla, o sykiu galutinai nenutoltų vizija tos Rusijos, kuria vis dar tiki ir rusų demokratai, ir mūsų mąstančioji politikų dalis, reikia padaryti viską, kad mes neišsižadėtume Rusijos mokslo, intelektualinės kultūros, didžiojo meno ir saitų su jos kūrybos sferos žmonėmis. Žinoma, lieka tik vienas mažmožis – tam mes turime neišsižadėti savo pačių mokslo, meno ir intelektualinės kultūros...
Rusų inteligentijos ir tiesiog dorų Rusijos žmonių akyse mes neturime būti priešai. O ką apie mus nori sakyti dabartinės Rusijos politikos užsakovai ir atlikėjai, yra visai kita istorija. Nemanau, kad ji greitai baigsis.
