„Trigalvio slibino“ metafora neparastai išplito ir jau pati savaime skatina žurnalistus, politikos apžvalgininkus bei politikus aiškintis vis naujus mūsų kraštuose dar nematyto politinio ekonominio žvėries prigimtinius bruožus bei numanomą elgseną. Tarp prigimtinių bruožų minimi polinkis į aferizmą ir biudžeto lėšų čiulpimą. Visiškai įmanoma, jog 2007-ieji laikui bėgant įeis į istoriją kaip šio slibino gimimo metai, nes žmonėms gali tekti ilgai krimsti karčius jo dedamus kiaušinius.
„Trigalvio slibino“ tema, kurioje nepaliaujamai kyla vis naujų skandalingų ar skandalingais pateikiamų burbulų, ne tik nukreipia publikos dėmesį nuo kitų svarbių su naujos elektrinės statyba susijusių aplinkybių, bet ir neleidžia net pagalvoti, jog galima būtų svarstyti Lietuvos atominės energetikos problemiškumą. Nesiimsime išsamiai to klausimo gvildenti ir mes, tik iškelsime keletą dalykų, į kuriuos derėtų atkreipti dėmesį ne tik politikams, bet ir įvairių sričių ekspertams.
Pirmiausia krinta į akis tai, jog kalbant apie nacionalinio investuotojo atominei elektrinei statyti kūrimą visiškai apeinamas atominių elektrinių keliamo pavojaus klausimas. O juk imantis tokio didelio ir technologiškai pavojingo projekto pirmiausia ir reikėtų prisiminti dar visai neseniai vykusias diskusijas, kuriose buvo aptariamos atominės energetikos plėtros keliamos grėsmės. Juk niekas ir šiuo metu nedrįsta tvirtinti atomines elektrines esant visiškai nepavojingus objektus. Mokslininkai kalba apie pavojaus tikimybes, labai mažas ir naujomis saugumo priemonėmis vis mažinamas tikimybes, tačiau neteigia pavojaus tikimybę esant nulį. Internete mėgstantys pasižvalgyti neužtruktų pririnkti duomenų apie kasmet įvairių šalių atominėse elektrinėse įvykstančius sutrikimus, kurie ne visada baigiasi standartine fraze „radiacinis fonas išliko nepakitęs“. Tad visuomenė galėtų tikėtis būsianti informuota apie naujosios statybos ir naujo objekto potencialias grėsmes, kad ir kokios menkos jos būtų, taip pat apie būdus nuo tų grėsmių apsisaugoti ir apsaugos kaštus.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad „trigalvio slibino“ perintojai, o sykiu ir didžiuma visuomenės naują atominę elektrinę įsivaizduoja vien kaip daug kainuojantį įvairių mechanizmų prikimštą didžiulį pastatą. Nepraėjo nė pora dešimtmečių nuo to laiko, kai visuomenė buvo įtikinėjama, jog Ignalinos atominė elektrinė kelia grėsmę Lietuvai ir jos žmonėms. Pagrindinis kaltininkas – rusiškieji Černobylyje pasižymėję reaktoriai. Tačiau pasaulyje nėra ir negali būti visiškai saugių atominių reaktorių, juolab juos aptarnaujančių įrenginių bei kolektyvų. Aptarnaujantis personalas tokiuose sudėtinguose ir pavojinguose objektuose – vienas iš galimos grėsmės veiksnių. Kitas potencialaus pavojaus veiksnys – atominė elektrinė gali tapti taikiniu naujojoje Šengeno erdvės Europoje. Judėjimo laisve pirmiausia pasinaudoja nusikaltėliai ir teroristai.
Galima nujausti, jog Europos Sąjungos nuostata atominės energetikos plėtros atžvilgiu pastaruoju metu keičiasi – imama suvokti, jog be tos plėtros Sąjunga neišsivers. Tačiau kad ir kaip ta nuostata keistųsi, vis svarbesnis bus klausimas, kur statyti atomines elektrines ir kaip jas apsaugoti nuo įvairių pavojų – technogeninių, gamtos katastrofinių ir teroristinių. Drįsčiau manyti, jog Lietuvos politikai pernelyg lengvabūdiškai numoja ranka į visus su naujos atominės elektrinės statyba susijusius pavojus, apsiribodami vien derybų dėl nacionalinio investuotojo sukūrimo peripetijomis bei komentarais.
Aukščiausių mūsų valstybės vyrų, taip pat ir „NDX energijos“ savininkų galėtume paklausti, kaip jie įsivaizduoja atominės elektrinės statybą bei jos eksploatavimą niūriausio geopolitinio scenarijaus atveju – Rusija nepaliaujamai didina ne tik politinį, bet ir karinį spaudimą Baltijos valstybėms? Maža valstybė, kurios pasienyje stovi toks pažeidžiamas ir nepaprastai grėsmingas objektas kaip atominė elektrinė, yra daug jautresnė politiniam ir kitokiam šantažui, kaimyninėse šalyse vykstantiems karinių pajėgų perdislokavimams bei manevrams. Nepamirškime ir dar vieno dalyko - kol kas nėra atmestas Rusijos ir Baltarusijos vieningos valstybės sukūrimo projektas, o to projekto įgyvendinimas paskatintų ir karinių pajėgų judėjimą prie Lietuvos sienos.
Nenorėčiau, kad skaitytojas pagalvotų, jog tirštinu spalvas, nes niekas nesiruošia Lietuvos pulti, juolab grasinti atominei elektrinei. Tačiau pravartu apie grėsmes galvoti, kol jų dar nėra ar kol jos tik geopolitiniuose scenarijuose. Juolab kad terorizmo grėsmė akivaizdi. Mano galva, atominės elektrinės statybos projektą turėtų pagrįsti ne tik išsami ekonominė analizė, kurios kol kas stokojama, bet ir galimų įvairiausių grėsmių bei apsaugos nuo jų tyrimas, taip pat su tomis grėsmėmis susijusių kaštų įvertinimas. Nėra išblaškyti ir nuogąstavimai, jog susiklosčius tam tikroms aplinkybėms naujoji atominė elektrinė gali ne susilpninti Lietuvos energetinę priklausomybę nuo Rusijos, o ją sustiprinti. Kitas svarbus dalykas – geopolitinių regioninių įtampų prognostika.
Skaitytojas galėtų paklausti, o kokia autoriaus nuomonė apie atominės elektrinės statybą – reikia ar nereikia statyti? Į šį klausimą atsakyčiau taip. Lietuvai sveikiau būtų atsikratyti pavojingo statinio, juolab kad taip daryti verčia stojimo į ES sutartis, pratęsiant Ignalinos atominės elektrinės veiklą kokius 20 metų. Energijos poreikius būtų galima patenkinti prisijungus prie Skandinavijos bei Vakarų Europos elektros tinklų ir kaupiant lėšas greitai, „smūginei“ ūkio pertvarkai – iš energijos nuostolių gamybos režimo (energijos nuostoliai didina BVP bei gerina kitus ekonominius rodiklius) pereiti prie energijos sąnaudų mažinimo režimo, visose srityse diegiant naujausias technologijas ir plėtojant atsinaujinančių energijos šaltinių ūkį. Manau, jog atominės elektrinės statybai numatytų lėšų pakaktų tokiai esmingai ekonomikos bei gyvenimo pertvarkai, kuri neabejotinai padidintų realią Lietuvos energetinę nepriklausomybę, o sykiu sutelktų visuomenę bendram aiškiam tikslui ir suteiktų tam tikrą socialinės raidos paskatą.
