Tikrasis Lietuvos trigalvis slibinas, vertas kasdienio ir strateginio valstybės vadovų rūpesčio, - tai mūsų visuomenėje įsitvirtinęs bejėgiškumas, lydimas smurto, savižudybių ir girtavimo, savaitraštyje "Veidas" teigia Jungtinių Tautų Vaiko teisių komiteto narys, Vilniaus Universiteto docentas Dainius Pūras.
Skaitytojas, norėjęs dar kartą paskaityti apie Lietuvos energetikos peripetijas ir trigalviu slibinu pramintą būsimą nacionalinį investuotoją, matyt, bus nusivylęs. Rašysiu apie kitą trigalvį slibiną.
Paskelbus 2006 metų oficialius duomenis apie Lietuvos gyventojų sveikatos būklę, pirmiausia sužinojome, kad praėjusiais metais Lietuvoje mirė daugiau žmonių negu bet kada nuo 1950-ųjų - 13,2 mirusiųjų tūkstančiui gyventojų. Lyginant su kitų Europos valstybių gyventojų sergamumo struktūra, Lietuva stebina keista "išorinių priežasčių" sukeltų mirčių epidemija. Kas aštuntas žmogus, o iš viso 5300, mirė nuo "išorinių priežasčių". Paprasčiau šnekant, tai tokios mirtys, kurias sukėlė pačių žmonių elgesys pakėlus ranką pačiam prieš save arba prieš kitą, tegul ir netiesioginiu būdu. 0 šį skaičių patenka ir nusižudžiusieji (1049), "karo keliuose" aukos (899), ir apsinuodijusieji alkoholiu (486), ir mirusieji dėl to, kad nukrito (555), sušalo (429) ar nuskendo (335). Jei tai būtų pavieniai atvejai, gal ir galėtume save apgaudinėti, kad tai įvyko "netyčia".
Tikrasis trigalvis slibinas, kasmet tūkstančiais ryjantis mūsų piliečius, - tai mūsų pačių besitęsiantis užsiprogramavimas bejėgiškumui ir save bei kitus naikinančiam elgesiui. Trys slibino galvos - tai smurtas, savižudybės ir girtavimas. 2006 metais ir vėl nusižudė daugiau kaip tūkstantis žmonių. Kartais pasigirsta nuomonių, kad su savižudybėmis mes jau, girdi, neblogai tvarkomės. Nieko sau neblogai - jau, pasirodo, apsipratome su tuo, kad daugiau nei tūkstantis nusižudžiusių piliečių trijų milijonų valstybei yra "norma".
Tiesa, tai mažiau negu prieš keletą metų, kai Lietuva viršijo visų laikų pasaulio rekordus, artėdama prie 50 savižudybių šimtui tūkstančių gyventojų per metus rodiklio. Bet savižudybių epidemija iki šiol tęsiasi - ji vis dar pareikalauja daugiau mirčių negu "karas keliuose". Daugiau kaip prieš šimtą metų talentingas prancūzų sociologas Emile'is Durkheimas atskleidė savižudybės reiškinio paslaptį, įžvalgiai susiedamas šį reiškinį su visuomenės būsena. Aprašęs egoistinį, altruistinį ir anoniminį suicidą, E.Durkheimas moksliškai pagrindė, kad palanki terpė savižudybių epidemijai tam tikrais laikotarpiais susidaro, kai sutrinka visuomenės audinio tvirtumą lemiantys socialinės integracijos procesai. Pasirodo, tos integracijos visuomenėje turi būti optimali dozė - savižudybių paplitimas didėja, kai susikaupia per daug susvetimėjimo ir atskirties, ir žmonės pasijunta vieniši bei nereikalingi, bet lygiai taip pat visuomenė ima sirgti, kai žmonės užsisklendžia tam tikrų nuostatų ir požiūrių susietoje grupėje ir nebegali iš jos išsiveržti.
Lemtingų klaidų iki šiol daroma nemažai.
Pirma, atkakliai atsisakoma pakeisti ydingus sveikatos politikos iškrypimus. Jau seniai paaiškėjo, kuo iš tikrųjų serga Lietuvos visuomenė, bet investuojama vis į tuos pačius nekintančius nuo sovietinių laikų prioritetus - brangiai kainuojantį ir abejotino skaidrumo biomedicininį ligų gydymo modelį, kuris niekaip neatsiperka, galiausiai net sukeldamas rekordinį skaičių mirčių. Trigalviui slibinui juokinga stebėti tokias investicijas - galbūt jis net mano, kad tai rūpinamasi vis geresne jo mityba. Per keliolika metų savižudybių prevencijos srityje iš esmės įvyko tik vienas ženklus sprendimas - lyg burtininko lazdele pamojus tapo prieinami ir kompensuojami vaistai, kuriais gydoma klinikinė depresija. Tai išties labai svarbu - juk sergant depresija dažnai liguistą liūdesį lydi nenoras gyventi, ir vaistai tuomet gyvybiškai reikalingi. Deja, burtininko būta tokio, kad jis tuo ir apsiribojo, o dar keliasdešimt veiksmingų priemonių, susijusių jau ne su vaistais, o su visuomenės sveikata ir psichologija, iki šiol laukia savo eilės.
Antra, iki šiol ir visuomenėje, ir tarp politikų klesti mitas apie savižudybės, kaip reiškinio, fatališkumą. Girdi, nieko čia iš esmės nepakeisi - jei ne šiandien, tai rytoj nusižudys, taip jau lemta... Tokia nuostata jau pati savaime yra savižudiška. Ji suteikia daug vilčių trigalviui slibinui, kad mes dar ilgai jam kasmet pristatysime po kelis tūkstančius aukų. Juk plačiau mąstant (o būtent taip šiuo metu galvojama ir visuomenės sveikatos, ir giluminės psichologijos ekspertų) savižudybėms galima prilyginti visus tuos 5300 mirčių kasmet, kai žmonės savo elgesiu naikina save ir kitus. Iš tikrųjų šis skaičius yra dar didesnis, nes nemaža dalis širdies ir kitų kūno ligų vėlgi yra neatsakingo elgesio ar negebėjimo įveikti stresą padarinys. Šiuolaikiniai visuomenės sveikatos ir sveikatos politikos mokslai tvirtina, kad geriausiai atsiperka investicijos į "priešlaikinių mirčių, kurias sukelia išorinės priežastys", prevenciją - o tai ir būtų modernūs, į visuomenės dvasinį sveikimą ir pilietiškumo stiprėjimą nukreipti būdai, kurie kasmet mažintų trigalvio slibino aukų skaičių ir galiausiai priverstų jį pasitraukti.
Trečia, iki šiol trigalvį slibiną džiugina mūsų keistas įsitikinimas, jog žudomasi, geriama ir smurtaujama todėl, kad gyvenimas esąs sunkus ir kad esą žmonėms trūksta materialinės gerovės. Šiandien, kai daiktų pirkimas ir vartojimas Lietuvoje pasiekė manijos lygį, kai tai sukelia jau net ir ekonomikos problemas, kai lietuviai tiesiog nebegali sustoti skolinęsi, kad dar ką nors įsigytų, laikas stabtelėti ir pamąstyti, kas su mumis iš tikrųjų darosi.
Galbūt laikas būtų paskaityti Ericho Frommo "Turėti ar būti". Žmogus iš esmės renkasi tarp dviejų vertybių - turėti ar būti. Nuostata "būti" pagrįsta troškimu dalytis, o nuostata "turėti" - godumu ir stiprėjančia agresija. Taigi atėjo laikas atsikvošėti. Nėra jokios koreliacijos tarp turimų daiktų kiekio ir geros gyvenimo kokybės. Nėra jokios koreliacijos tarp valstybės iždo dydžio ir jos piliečių sveikatos. Kartais situacija gali taip stipriai išsigimti, kad koreliacija tampa atvirkščia: jei gausėjančiais milijonais įtvirtiname iš anksčiau atsineštus ydingus papročius, trigalvis slibinas už tai tik padėkos.
