Prisipažinsiu, nors dainininkės Jurgos Šeduikytės išdidus ir orus gestas, į vietą pastatęs dvasios liumpeną, mane sužavėjo, bet pernelyg nenustebino. Būtent iš autentiškos ir savimi drįstančios būti Jurgos, kuriai svetimas muzikinis ir politinis kičas, šito ir galima buvo tikėtis.

Tokio gesto dar tikėčiausi iš tokių rūmų menininko mentalitetui atsparių muzikos žmonių kaip Andrius Mamontovas ir Petras Vyšniauskas (jis panašų gestą ir pademonstravo, ne taip jau ir seniai atsisakęs priimti kone pačiose iškilmingos ceremonijos išvakarėse sumažintą jam skirtą valstybinę premiją). Teatralų tarpe nesilankstymu politikams ir apskritai galią turintiems pasižymi Gintaras Varnas.
Algirdas Paleckis įsižeidė ir Jurgą Šeduikytę palygino su Salomėja Nerimi. Palyginimas, daug ką pasakantis apie šio politiko kognityvinį disonansą – iki galo nesuvoktą savo asmenybės ir patirties elementą, atnešantį daug kančių ir vidinio disbalanso. Dar daugiau šis palyginimas pasako apie Vilniaus vicemero politinę kultūrą ir referencijų lauką.

Tiesą sakant, o ar galėjo kaip nors kitaip į Jurgos gestą reaguoti neeilinis politikos ir muzikos kičo karalystės gyventojas? Ir ką gi dar galėjo pasakyti paksininkas iš pašaukimo, kurio nuėjimas į libdemų gretas ir mėginimas destabilizuoti savo šalį tėra laiko klausimas?

REKLAMA

Kad ir kaip būtų, aš nesiruošiu pagerbti Algirdo Paleckio dėmesiu, kurio jam šiuo metu skiriama tikrai per daug. Jis instinktyviai kovoja su tuo, kam yra pasmerktas – su užmarštimi. Jis juk nepadarė ir greičiausiai nepadarys nieko, už ką istorija įamžintų jo vardą. Klasikinės graikiškos ir romėniškos pilietinės, moralinės bei politinės dorybės tikrai negresia draugui Algirdui Paleckiui, o makiaveliškoms ir šekspyriškoms blogio bei niekšybėms gelmėms jis yra tiesiog per silpnas ir blankus personažas.

Svarbu kita – Lietuva pradėjo keistis. Ne jos politikai ir politika, o žmonės. Pats šviesiausias ir gražiausias ženklas, kad Lietuva pradėjo keistis ir akyse gražėti, yra Jurgos gestas. Esu įsitikinęs, kad ji elgėsi taip, kaip jai diktavo sąžinė, žmogiškas orumas ir būtinybė ginti savo poziciją. Bet galų gale ji apgynė net ne save.

Jurga apgynė jau seniai suniekintos Lietuvos aukštosios kultūros ir jos atstovų garbę. Juk mes gyvename šalyje, kurios valdantieji sluoksniai, sykiu ir mokslo bei kultūros institucijų vadovai paniekino mokslą, meną ir visą aukštąją kultūrą iki tokio masto, kad ji šiandien yra tiesiog išguita iš kolektyvinio sentimento, pasididžiavimo savo šalimi ir apskritai socialinio reikšmingumo lauko.

Kas šiandien oficialiojoje Lietuvoje teikiasi prisiminti ir priminti jauniems žmonėms, kad mūsų šalis pasauliui davė Emmanuelį Leviną, Chaimą Soutine’ą, Jacques’ą Lipchtizą, Joną Meką, Jurgį Mačiūną, Vytautą Kavolį, Algirdą Julių Greimą, Mariją Gimbutienę, Aleksandrą Štromą?

Ar mes turime didžiuotis alumi ir pergalėmis, ar priminti kultūrinę atmintį baigiančiai prarasti oficialiajai Lietuvai, kad įstabias Williamo Shakespeare’o „Hamleto“ ir „Karaliaus Lyro“ ekranizacijas kartu su didžiuoju rusų režisieriumi Grigorijumi Kozincevu sukūrė genialus lietuvių kino operatorius Jonas Gricius?

Ar mes turime prisiminti Eimunto Nekrošiaus, Oskaro Koršunovo ir Gintaro Varno pavardes tada, kada reikia švęsti iškilmingą datą ir pompastiškai parodyti pasauliui, ką turime? Ar tada, kada tenka atsakyti į nemalonų, bet niekur nedingstantį klausimą: ar mūsų didieji teatro režisieriai turi šansą likti savo šalyje ir kurti joje, ar jiems netrukus teks savo kūrybą perkelti į teatrą ir aukštąją kultūrą labiau gerbiančias šalis?
Kičo šėlsmas ir dvasios liumpenų puotos – tik taip galima apibūdinti daugelį iškilmingų švenčių, kurios transliuojamos per Lietuvos televiziją įvairių švenčių progomis. Ar įmanoma per mūsų televiziją tomis progomis, kada kreipiamasi į visą šalį, išgirsti styginių kvartetą, nesupopsintą operinę ariją, kamerinį orkestrą ar ilgesnę džiazo kompoziciją?

REKLAMA

Visa tai dingo. Įspūdis toks, kad Lietuva – tai visuotinės pubertetinės kultūros kraštas, kurioje kelią į sėkmę atveria gebėjimas televizijos ekrane pabūti keturiasdešimties metų paaugle arba šešiasdešimties metų jaunuoliu.

Ši kone visuotinė vulgarizacija ir barbarizacija stulbina dar ir tuo, kad ją orkestruojantieji ir užsakantieji kalba lietuvių tautos vardu ir yra šventai įsitikinę, kad tikrasis lietuvių tautos balsas yra ne jos akademinės muzikos kūrėjai ir atlikėjai, ne teatro meistrai, ne folkloro atlikėjai, ne poetai ir eseistai, juolab ne mokslo žmonės, o popmuzikos analfabetai.

Kas jiems šitą sakė? Iš kur jie žino, kad lietuviams reikia tik krepšinio, alaus, „Aliukų“ ir Ryčio Cicino? Jei tai būtų tiesa ir Lietuva gyventų tik kiču, tada nevertėtų stengtis pasauliui išlaikyti tokios kultūros.
Geriau jau tada leisti tokį brangų ir trumpą buvimo čia savo laiką prie klasikinių tekstų, didžiuosiuose pasaulio muziejuose ir koncertų salėse, užuot mėginus pakeisti, Milano Kunderos žodžiais tariant, užmaršties politikų ir muzikos idiotų valdomą visuomenę.  
Laimei, taip vis dėlto nėra, nors mūsų dvasios liumpenproletariato ideologai ir spėjo įtikėti, kad alternatyvų jiems ir jų sėjamam skoniui bei estetiniams pasirinkimams nėra. Laimei, tai yra viso labo tik jiems patogi fikcija, kuriai tikrą iššūkį pirmoji ir metė Jurga.


Rašyti komentarą...
3
3D
2007-12-24 10:15:02
Pranešti apie netinkamą komentarą
pagaliau paaiskejo Jurgos rastelio autorius
Atsakyti
0

k
kaip
2007-12-24 10:52:17
Pranešti apie netinkamą komentarą
mane nerealiai uzkniso donskio pamokymui ir pabarimai. Uzsienyje akademines karjeros padaryti nepavyko, tai grizo i Lietuva mokyti aborigenus.
Atsakyti
0

s
siaip
2007-12-24 10:58:29
Pranešti apie netinkamą komentarą
tiesos lyg ir yra, bet...dar vienas visazinis teisuolis chekuolis tik dar pompastishkesnis. i senatve gales but hitleriu. jei ne realaiai tai bent durnyne.
Atsakyti
0

SKAITYTI KOMENTARUS (87)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų