Jau ne vienas komentatorius mėgino pasvarstyti ką reiškia prieškalėdiniai Valdo Adamkaus pamąstymai ir „pabėdavojimai“ apie populizmo grėsmę. Kaip ir oligarchijos, kurią ekscelencija taip pat laiko grėsme, atveju, nieko konkretaus neįvardijantį aliarmą galima iššifruoti labai banaliai ir žmonėms visiškai suprantama kalba: „valstybininkai“ bijo Pakso (gal ir Uspaskicho). Tiesa, prisiminus pastarųjų metų koalicijų praktikas ir apsidairius, kaip susigrupuota bei persigrupuota dalinantis postus savivaldybėse (Vilnius irgi pavyzdys), matyti, jog tos baimės būna laikinai patvarios tik rinkimų ar kokių politinių sukrėtimų metu: kai reikia parodyti grėsmę arba paaiškinti akivaizdaus savo politikos kracho, prastėjančio įvaizdžio priežastis. Kad ir „darbiečiai“, ir tvarkos bei teisingumo adeptai, politinei konjunktūrai pareikalavus, tampa „tradiciniams“ ne tokie jau ir baisūs, matėme ne kartą.
G. Orwello „Gyvulių ūkyje“, po sukilimo išvijus fermerį Džonsą ir nusistovėjus kiaulių diktatūrai, pastarosios kitus gyvūnus baugindavo: neklausysit - sugrįš fermeris Džonsas.
Iš esmės tokį patį, jau pabodusį, bet nuolat primenamą politinį kozirį iš rankovės į rankovę ir vėl ant stalo jau kelis metus mėto ir vartalioja ne tik stabilumo ir gerovės garantais pasiskelbę „valstybininkai“ ar LSDP lyderiai. Nieko gudriau iš esmės nesugalvoja ir konservatoriai, kurie pastarosiomis savaitėmis su dešiniosios alternatyvos kūrimo lozungais greičiau sėkmingai naikina bet kokios, dešiniųjų pažiūrų rinkėjui priimtinos, alternatyvos klaninei oligarchijai potencialius židinius. Paskutinis „laimėjimas“ šiame fronte – krikščionių demokratų įspraudimas į šį girgždantį ir gerokai patrešusį vežimą, tačiau tai jau atskira tema. Konservatorių politikos kertiniu teiginiu, glamonėjantis su vyriausybe, kurią jie patys vadino tai „Dujotekanos“, tai kitokiais pelnytais vardais, buvo tas pats bauginimas: kitaip ateis R. Paksas ar V. Uspaskichas. Tiesa, kuo LSDP šiandien tiek jau kokybiškesnė, skaidresnė, mažiau prorusiška ir t.t. už DP ar TT, kaip išsamiai iliustruoja A. Stancikas, atsakyti yra ne tiek jau paprasta. Nebent konservatoriai žino kokių paslapčių arba rinkėjui tebus siūloma rinktis, kas ten tvarkys vieno ar kito vertelgos parazitinių tarpininkavimų kokiame nors dujų versle reikalus, per kokius tarpininkus ir tarnybas bus flirtuojama su draugais iš Rytų.
G. Kirkilas ir jo kompanija, savo ruožtu, jei tik konservatoriai ryždavosi pareikalauti ko nors jiems nepriimtino, tuoj pat leisdavo suprasti, kad tikrai gali susitarti ir su anais. Istorija rodo, kad tai ne vien žodžiai. Taigi - tiek Darbo partija, tiek „Tvarka ir teisingumas“ jau seniai yra sistemos dalys ir net stabilumo garantai – vožtuvai garui nuleisti.
Šitaip veikianti sistema, kaip matome, yra ne ką mažiau stabili ir sunkiai pajudinama, nei kokia monolitinė valdžios piramidė. Todėl, jei V. Adamkų ar dar ką nors persekioja baimės, jog dėl „PU“ ir „2K“ santykio kas nors galėtų „išsibalansuoti“, yra nei pagrįstos, nei rimtos. Daugių daugiausia susidarys koks nors „PUK“ ar „KUK“ ir visai nesvarbu, kad tai galės būti raštu net neįforminta. Deja, tenka ne pirmą kartą konstatuoti, kad jo ekscelencija taip pat dalyvauja šioje primestoje „tradicinių“ ir „populistinių“ partijų tarpusavio kovos be pasekmių schemoje. Dar liūdniau tai, kad savo reitingais (nesvarbu ar visi jais tiki, ar ne) ir įtaka šalies vadovas, užimdamas tokią poziciją, tikrai iš esmės daro viską, kad permainų šioje srityje ir nebūtų.
Problema šiandien yra ne menamas gresiantis „valstybės laivo išsiūbavimo“ ir kažkokios sisteminės griūties pavojus, o priešingai - tai, jog pelkė, kur tas laivelis įstrigęs, stabiliai kietėja ir darosi visiškai neišjudinama.
Kas galėtų tai pakeisti? Tikimybė, kad iki Seimo rinkimų iš senųjų ar naujai steigiamų darinių atsiras politinė partija - pajėgi ir norinti tai pakeisti – vis menkesnė. Laikas tarp Seimo ir prezidento rinkimų šį kartą bus trumpas ir jo ne tiek jau daug, tačiau visi tarsi potencialūs kandidatai elgiasi „tradiciškai lietuviškai“ – laukia, kad darbininkų, valstiečių ir inteligentijos atstovai (pageidautina ir pinigingi verslininkai) patys kreiptųsi ir garantuodami beveik 100 proc. sėkmę paprašytų padaryti paslaugą bei įžengti į sostą.
Neseniai, kai rašiau apie lietuviškosios prezidentinės intrigos ypatumus, vienas komentatorius pasipiktino, kodėl neaptarinėju konkrečių personalijų ir nė vienos nesiūlau. Deja, nematau nei prasmės, nei reikalo siūlyti tuos, kurie nesisiūlo patys. Nesvarbu ar kalbėsime apie D. Grybauskaitę (jos pavardė tiesiog dažniausiai linksniuojama) ar apie bet kurį kitą numanomą kandidatą. Kas šiandien žino jų aiškią ir artikuliuotą nuomonę pagrindiniais valstybės politikos klausimais? Žinoma ir matoma tik tiek, kad, atrodo, kaip visada delsiama, kol „susikompromituos visi kiti“ arba „susiklostys palankios aplinkybės“. Manyčiau, kad būtent priešingas elgesys – išankstinis ir aiškus savo siekių deklaravimas, savo politikos pateikimas rinkėjams ir jos populiarinimas ne tik likus porai mėnesių iki balsavimo, atviras ir skaidrus paramos siekimas būtų šansas ne tik politikui, bet ir valstybei, kurią tiesiog net labai labai reikia pasiūbuoti ir papurtyti. Kad nubyrėtų sukietėjęs dumblas ir maurai.
