Prieš penkiolika metų Lietuvos piliečiai, kaip šios valstybės šeimininkai, pasitvirtino Konstituciją. Tauta sutarė, kad po sovietinės okupacijos atkurta valstybė bus nepriklausoma demokratinė respublika, kad aukščiausią suverenią galią piliečiai vykdys tiesiogiai arba per savo demokratiškai išrinktus atstovus.
Lietuvos Respublikoje valdžios įstaigos tarnaus žmonėms, niekas nebus savavališkai persekiojamas, žeminamas, niekas be teismo leidimo nesikiš į privatų žmonių gyvenimą, nevykdys piliečių sekimo, telefono pokalbių kontrolės. Niekas Lietuvoje nebus persekiojamas už valdžios kritiką. Tauta nusprendė, kad Lietuvos Respublikos pilietybė yra prigimtinė, t. y. įgyjama gimstant, taip pat kitais įstatymo nustatytais pagrindais.
Tačiau kieno rankose dabar yra šis piliečių, kaip valstybės šeimininkų, priimtas aukščiausios galios teisės aktas? Ar patys Lietuvos piliečiai jaučiasi esantys jos suverenai? Matyt, retas atsakytų teigiamai. Per penkiolika metų aukščiausią šalies teisės aktą iš piliečių bendruomenės nė trupučio neraudonuodama nusavino šalies valdžia, kuri šiame akte teįtvirtinta kaip piliečių tarnaitė, o jos galios apribotos tos pačios Konstitucijos.
Visų pirma - niekam neatskaitingas ir nerenkamas, o tik Seimo skiriamas Konstitucinis Teismas (KT). Šiai konstitucinės priežiūros institucijai, svarbiai, tačiau jokiu būdu ne centrinei valdžios atšakai, Tauta pavedė tik vieną funkciją: kitų valdžių - įstatymų leidžiamosios, vykdomosios ir teisminės - prašymu vertinti, ar Seimo, Respublikos prezidento ir Vyriausybės aktai neprieštarauja Konstitucijai.
Tiesa, ilgą laiką KT žinojo savo kompetenciją ir jos ribas. Dabar tik su nostalgija galima prisiminti 1993-1999 metų KT, jo pirmininkus profesorius Juozą Žilį ir a.a. Vladą Pavilonį. To laikotarpio KT neleisdavo sau priimti vienokį sprendimą, o pasikeitus politinei situacijai jį nė nemirktelėjus visiškai priešingai perinterpretuoti interesų grupių naudai. Ir dar perinterpretuoti taip, kad būtų apribotos Tautos atstovybės - Seimo - teisės. Niekada šie KT pirmininkai neįsitraukdavo į politinius procesus, nederindavo savo sprendimų su vykdomosios valdžios atstovais, viešai nenurodinėdavo Seimui, kokius įstatymų projektus gali, o kokių negali svarstyti ("abrakadabrų" istorija).
Jie niekada liguistai nereaguodavo į KT sprendimų kritiką, nevertindavo to kaip "agresyvaus politinio puolimo". Toks stilius jau seniai praeityje. Esant dabartiniam lankstumui Konstitucijos teksto dvasia iš antraeilio argumento tapo viršesniu net už patį Konstitucijos žodį, už jos tekstą.
Po penkiolikos metų piliečiai buvo informuoti, kad jų teisė į pilietybę nebėra prigimtinė, kad pilietybė yra valdžios nuosavybė, kurią galima atimti arba duoti. Tik nusipelniusiems. Sužinojome, jog dabartinis KT gali keisti net lietuvių kalbos žodynus. Pilietybė ir pasai masiškai atimami. Liūdniausia, kad piliečių išrinktas Seimas, tie demokratiškai rinkti atstovai, nuleidę galvas tyli, dar daugiau - nuolankiai vykdo prezidento, Valstybės gynimo tarybos, Valstybės saugumo departamento ar to paties Konstitucinio Teismo pirmininko vargiai įstatymus atitinkančius nurodymus.
Teisė laisvai kritikuoti valdžią tampa vis labiau ribojama. Bandymai prabilti apie korupciją gali baigtis ne tik atleidimu iš valstybės tarnybos, bet ir kratomis, nuolatiniu sekimu. Net nesvarbu, ar tą informaciją būsi oficialiai suteikęs pačiam Seimui. Parlamentas bus bejėgis apginti pilietį nuo slaptųjų tarnybų persekiojimo. Konstitucijoje numatyta galimybė rengti taikius protestus gali būti netikėtai apribota kokiu nors Vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimu, kaip tai jau nutiko ne vienam piliečiui. Lietuviai, pasiskelbę esą tikrieji Lietuvos valstybės šeimininkai, patys nebetiki tuo ir vis labiau bėga iš savo namų.
Todėl visiškai pagrįstai pastaraisiais metais Konstitucijos dienos minėjimus rengia ją pasisavinęs KT, o ne piliečiai ir jų atstovybė. Šiemet KT paklupdytas Seimas ketina skelbti šventinę ne darbo dieną Konstitucijos priėmimui paminėti. Bet ar turi ką švęsti šį dokumentą prieš penkiolika metų priėmusi Lietuvių tauta? Ar nebūtų prasmingiau atidėti šį Seimo sprendimą, kol piliečiai atgaus valdžios pasisavintas teises ir laisves?
