Šįkart ruošiuosi įsivelti į keblų pasiaiškinimą su autoriumi, kuris, - kaip tikriausiai atrodo ne tik man, - daugeliu požiūriu yra pirmeivis politinio diskurso plėtotėje mūsų padangėje. Turiu galvoje Vladimirą Laučių, šiandien daug ir įdomiai rašantį politikos apžvalgininką, visados tiksliai reaguojantį į gyvenimo iššūkius žurnalistą, žinomą ir gerbiamą žmogų. Kita vertus, kaip atrodo bent man, šis politologijos sferoje autoritetą jau pelnęs žmogus pastaruoju metu dėmesį atkreipia ne tiek reportažinio stiliaus grynosios žurnalistikos opusais ir įprastu faktų registravimu, kiek savo nusiteikimu teoriškai įprasminti analizuojamus faktus.
Būtent teorinės refleksijos vyravimas ir stipriai suręstas konceptualumas, tvirtas kryptingumas plėtojant tam tikras teorines nuostatas daro šį autorių labai savitu, nesumaišomu su kitais šios diskusijų sferos autoritetais. Užteks dėl pastarojo teiginio pagrįstumo prisiminti tik tai, jog būtent V.Laučius šiandien labiausiai argumentuotai ir išplėtotu pavidalu atstovauja normatyviniam požiūriui į politinį vyksmą, bando įskiepyti šį požiūrį platesniame kontekste, gina jo teises vienas po kito pasirodančiuose, laipsniškai argumentacijos bazę išplečiančiuose straipsniuose. Čia šį autorių – nėra dėl ko abejoti - lydi didelė sėkmė. Kita vertus, labai nuosekliai, straipsnis iš straipsnio, įspūdingoje straipsnių serijoje, tačiau taip pat ir atsitiktiniuose pasisakymuose V.Laučius bando išpopuliarinti požiūrį, kuris, regis, ne tik menkai susijęs su anksčiau minėtuoju, bet ir prieštarauja pastarajam, griauna jo pozicijas, taigi, pasakyčiau dar net taip, šis autorius drauge siekia prisijaukinti rizikingą, daug abejonių keliančią, netgi ydingą idėją. Trumpai tariant apie reikalo esmę, diskutuoti, griežtai nesutikti verčia kryptingai iš straipsnio į straipsnį forsuojama idėja, jog esą būtina radikaliai išplėsti politinio vertinimo sferą. V.Laučius, paprastai šiek tiek maskuodamas savo pagrindines intencijas, bando įtikinti skaitytoją, jog politiniam vertinimui turi būti subordinuotos visos kitos vertybinės nuostatos, net, pasirodo, estetinės ir dorovės normos, teisės principai, o galbūt taip pat ekonominio naudingumo kriterijai ir t.t. Dar daugiau, - kyla įspūdis, jog šį autorių nuramintų ir galutinai pradžiugintų tik tokia situacija, kai politinis vertinimas nustelbtų ar net ištrintų visus kitus vertinimus, tapdamas juos pavaduojančiu universaliuoju vertinimu. Vis tik, kaip atrodo, toks ribų nutrynimas ir politinio vertinimo universalizavimas, užgožiantis viską nesaikingumas gali atnešti tik žalą ir sumaištį, sugriauti nusistovėjusį kultūros orientyrų balansą. Taigi leisiu sau vardan tokio balanso siekio pastebėti, jog politinis vertinimas taip pat turi savo ribas, yra, kaip ir viskas šiame pasaulyje, ribotas vertinimas. (Kita vertus, žodis ribotas čia pavartotas išimtinai metodologine prasme, taigi tarsi ir nėra preteksto kam nors įsižeisti.)
Savo paskutiniame straipsnyje apie minėtąją universalizaciją V.Laučius samprotavimų seką užbaigia tokia retorine rezignacijos intonacija: ar kam iš tiesų Lietuvoje dar rūpi klausimas ,,kas yra politika“? Filosofijos tradicijoje tokios formuluotės klausimas yra vadinamas esmės klausimu (gr. ti estin – kas tai yra - ..?). Į tokį klausimą būtina atsakyti pateikiant apibrėžimą, nusakantį apibrėžiamą dalyką pagal apibrėžimo logiką. Tačiau problema ta, jog nusitaikiusių į esmę politikos apibrėžimų yra be galo daug, be to, jie tarpusavyje menkai dera ar net prieštarauja vienas kitam. Taigi šįkart, atsisakydami apibrėžimo, bandykime susitarti bent dėl tų daugmaž bendrų, neišvengiamai trivialių politikos sampratos momentų, kurie yra pripažįstami labiausiai visuotiniu mastu.
Graikiško žodžio etimologija užsimena, jog ,,politika“ yra ,,tai, kas susiję su valstybe“. Tokią šio žodžio reikšmę ypač įtvirtina moderniųjų laikų patirtis, kai būtent valstybės idėja tampa žmogaus kaip politinės ir teisinės būtybės identifikavimo kodu. Taigi galima sakyti, jog politika pačia banaliausia ir, regis, universaliausia prasme yra valstybės reikalų tvarkymo menas, o taip pat, žinoma, kova dėl tokio tipo valdžios, kurią įteisina, grindžia ir kuriai išskirtinius resursus teikia valstybės idėja. Todėl klausimas dėl politinio vertinimo sferos išplėtimo ar susiaurinimo šiandien neišvengiamai yra sietinas su valstybės kišimosi į žmogaus gyvenimą pagrįstumo klausimu: iki kokio laipsnio toks kišimasis yra galimas ar net būtinas, o kada jau yra peržengiama pavojinga riba?
Kaip jau įprasta sakyti, politika yra viešosios veiklos sfera, bet šalia įsipareigojimų viešajam reikalų tvarkymui žmogus turi visiškai neviešus savojo gyvenimo rūpesčius. Kalbame čia ne tik apie žmogaus privatumą, - labai aiškią kategoriją laisvosios rinkos visuomenėje, - bet apie asmens savitumo apdraudimą dar labiau radikalia prasme, o būtent užtikrinant žmogui teisę į asmenybiškumo paslaptį. Šitoji sfera yra nepavaldi politiniam vertinimui iš principo! Tik totalitaristinė valstybė nepripažįsta šios išlygos, tokia valstybė, kaip ne vienas žinome iš patirties, siekia kontroliuoti net intymiausius žmogaus išgyvenimus, slapčiausiuosius jojo sapnus. Kaip yra pastebėjęs dar I.Kantas, pačią didžiausią tironiją sukuria būtent tokie bandymai valstybiniu lygiu apibrėžti žmogui gyvenimo prasmės, laimės ir pan. vaizdinius. Didžiausioji tironija esą yra kaip tik laimės vaizdinio supolitinimas. Didele dalimi I.Kantas yra teisus, nes minėtu atveju iš anksto neigiamas žmogaus kaip pilnavertės moraline būtybės statusas, netikima žmogaus sugebėjimu pačiam atsakyti už savo poelgius, laimėti ar pralaimėti savo kovą dėl savęs. Taigi galime teigti, jog politinės kontrolės nemotyvuotas išplėtimas naikina moralinę pasaulio tvarką, kuri esmiškai yra grindžiama asmens autonomijos principu, palaikoma puoselėjant vidinę žmogaus laisvę.
Nesunku įsivaizduoti jog čia vis minimą V.Laučių į priekį veda vien tik taurūs ketinimai. Tačiau ne kartą šis autorius daugiau ar mažiau sąmoningai maišo žodžių ,,politinis“ ir ,,moralinis“ reikšmes, bando įpiršti nuomonę, jog šie žodžiai gali būti išmainomi vienas į kitą be didesnių nuostolių. Kaip įsivaizduoju, tokiu būdu autorius bando suteikti politikai naujų spalvų, įkrauti politikos supratimą nauju prasmės užtaisu. Tačiau reikalas tas, jog toks politikos sureikšminimas vyksta kitų sferų nususinimo sąskaita. Žinoma, mes visi esame nusivylę gana ciniška politikos kaip grynosios valdžios mechanikos samprata, iš tiesų teisėti yra mūsų lūkesčiai ir pageidavimai, jog politika labiau laikytųsi įsikibusi idealų sferos, o politikai kartas nuo karto prisimintų moralinius įsipareigojimus. Todėl, kritiškai inventorizuodami esamą dalykų padėtį, dažnai sakome: politika negali būti atskirta nuo moralės! Tačiau su tuo pačiu intensyvumu vardan tikros vertybių pusiausvyros turėtume pridurti: savo ruožtu moralė turi būti atskirta nuo politikos! Apie šią asimetrinę atskyrimo/neatskyrimo taisyklę (politikos negalima atskirti nuo moralės, o moralę privalome atskirti nuo politikos) esu plačiau kalbėjęs kitur. Čia pridursiu tik tai, jog neįgyvendinus tokio atskyrimo, moralė yra pajungiama politikos tikslams, taigi moralės vardu gali būti pateisinami net tokie nusikaltimai kaip žmogžudystės, trėmimai ir pan. Tuo metu I.Kanto priesakai mus įpareigoja moraliu laikyti tik tokį žmogaus poelgį, kurį žmogus pasirenka laisvai, t. y. dėl paties poelgio prasmingumo, o ne siekdamas kokių nors išorinių moralei, pavyzdžiui, politinių tikslų.
Labai atsakingai dar kiek anksčiau pareiškiau, jog gerbiu čia minimą autorių. Tačiau tik tragikomišku nesusipratimu esu priverstas laikyti V.Laučiaus bandymus viename straipsnelyje iš politologijos taško paaiškinti Salomėjos Neries poezijos klystkelius ir laimėjimus, nelyg politologo kompetencija yra tas visraktis, su kuriuo galima iš eilės atidaryti visas, net labiausiai užsklęstas duris. Kaip išaiškėjo, toks bandymas analizuoti atsirinktus tekstus minimu atveju turėjo pasitarnauti išvadai, jog politiškai neteisingas yra bendrojo lavinimo mokyklos pavadinimas šios poetės vardu. Vis tik, kaip atrodo man, mokyklos pavadinimo pasirinkimas yra mokyklos bendruomenės, o ne politrukų (atleiskite už piktoką intonaciją) reikalas.
Tam tikra šios komplikuotos universalizacijos kvintesencija arba labiausiai kraštutinis pavyzdys yra anksčiau jau cituotas V.Laučiaus straipsnis (www.alfa.lt/straipsnis/155417), iškalbingu pavadinimu ,,Politika po šv. Teisės padu“. Šiame straipsnyje V.Laučius be galo keistai daug kartų verčiasi per galvą dėl to, jog apsaugotų politinės demokratijos vertybes nuo įsivaizduojamo baubo, tekste vadinamo procedūrine, grindžiama vien teisiniais formalumais demokratija. Čia keliamas klausimas dėl to, kas - politika ar teisė - yra pirminė, išties primena garsųjį klausimą apie vištą ir kiaušinį. Galima atsakyti labai trumpai, jog teisinė visuomenė yra svarbiausias demokratijos iškovojimas, o teisinė formalizacija užtikrina kaip tik realų demokratijos gyvybingumą; viena be kitos yra kaip laikrodis be rodyklių. Kita vertus, dar liūdniau nusišypsoti verčia V.Laučiaus desperacija ginčijantis su Egidijumi Kūriu, kuris esą (taip mano V.Laučius) gina procedūrinės demokratijos idealus grynuoju pavidalu. Kaip atrodo, daug pastabesni yra kaip tik tie komentatoriai, kurie jau ne kartą atkreipė dėmesį, jog garsioji E. Kūrio tezė apie Konstitucijos raidę ir dvasią yra ne kas kita bandymas atrasti atsparos tašką netramdomam politikavimui teisės prieglobstyje, bandymas kvaziargumentais pateisinti politinio pašaukimo kontrabandą teisės sferoje.
Be jokios abejonės, įstatymas teisinėje visuomenėje yra formalus žmonių santykių principas. Tačiau čia kaip tik tas atvejis, kai žodį ,, formalus“ reikia suprasti ne kaip kažkokio trūkimo nurodymą, bet kaip tik pozityviai, būtent kaip be galo svarbų Vakarų civilizacijos iškovojimą, leidžiantį įtvirtinti subalansuotą lygybės sampratą. Įstatymo formalumas visų pirma reiškia jo visuotinumą, t. y. tai, jog įstatymas visiems galioja vienodai, be to, dar ir tai, kad įstatymas nemoralizuoja, t. y. nebando pavaduoti moralės, taigi, nenaikina moralinės pasaulio tvarkos.
Yra dar ir kitas atvejis, kai žodis ,,formalus“ turi pozityvią reikšmę. Tikrai nesunku atspėti, jog čia turiu galvoje tos pačios .vakarietiškos dvasios pėdsaką, o būtent formaliosios logikos pavyzdį. Ta proga leiskite be didesnės įžangos pastebėti, jog visiems žinomas Konstitucinio teismo išaiškinimas dėl dvigubos pilietybės pirmiausia įtvirtina kaip tik loginės klaidos atvejį ir tik kažkokia nutolusia n reikšme gali būti apibrėžiamas kaip filologinis nesusipratimas (galbūt). Tai tarsi įpareigoja paraginti vienas kitą, jog diskutuodami šia tema neapsiribokime vien tik filologiniais kontrargumentais. Baigiant, žinoma, galima prisiminti, jog Konstitucinis teismas niekados neklysta, tačiau drauge pravartu turėti galvoje tai, jog logikos principai savo ruožtu yra nepavaldūs net labiausiai neklystančiam Konstituciniam teismui.
