Liustracija Lietuvoje lieka įdomi. Su įstatymais, naudingesniais jos objektui nei šalininkams. Su komisija be pirmininko. Tai dar būtų pusė bėdos.
Buvusios pirmininkės Dalios Kuodytės pastebėjimas, kad liustracija nevyksta žmonių protuose, kad paniškai bijoma tiesą net girdėti, o ne tik sakyti ir galiausiai pasvarstymas, jog būsimajam („kamikadzei“?), kuris ryšis dirbti šį darbą, ji „geriau nesakytų nieko“, verčia pamąstyti plačiau. Apie patį liustracijos kontekstą.
Svarbu net ne tai, kaip meistriškai, pasinaudojant vieno pirmųjų jos entuziastų – Virgilijaus Čepaičio – tikrų ar tariamų ryšių paviešinimu, o taip pat (sąmoningai?) pasiūlius nesveikai radikalius apribojimus, buvo diskredituota pati idėja ir pradėta, viešąją erdvę ilgainiui užvaldžiusi, nomenklatūros ir sovietinių skundikų bei kolaborantų reabilitavimo veikla.
Internete, praėjus septyniolikai metų po LTSR pakasynų, galima rasti tokių „perlų“:
„Skiriamoji riba tarp garbingų ir padorių žmonių ir savanaudžių niekšų eina visai ne ties KGB slenksčiu, bet žmogaus viduje. O ten pažvelgti ir pamatyti iš šalies neįmanoma. Bandymai atskirti „gerus“ nuo „blogų“ yra advokatavimas liustracijos velniui Liuciferiui žmonėms kankinti. Kodėl taip? Niekšai visada mokės išsisukti, jie ryžtingi veikti, gudresni už patiklius ir naivius. Tiesa ta, kad LTSR nebuvo pragaras, kaip ir LR nėra rojus.“
Va taip. Kolaboravimo ir išdavystės, patriotizmo bei rezistencijos priešprieša patalpinama kažkur „giliai į vidų“, kur nepasieks nei kunigas, nei psichologas, o juolab liustracija. Neįlįsi juk sielon buožintojams ir stribams, enkavedistams ir kagėbistams. Gal jie netgi neblogi savaip žmonės buvo – šeimomis rūpinosi, trisdešimt sidabrinių, užuot pragėrę, išleisdavo kokio „vojentorgo“ krautuvėlėje ir vaikučiams kasdien nupirkdavo ledų. O kad ten kažkas kažką padarė negerai, tai niekis – žmogaus sielos mat neperprasi.
LTSR nebuvo ne tik pragaru. Tai tebuvo, kaip yra įžvelgęs A. M. Brazauskas, „tam tikra valstybingumo forma.“ O toje formoje, cituotą atsiliepimą parašiusiam žmogui, gal tikrai buvo nei geriau, nei blogiau. Tai nebūtinai reiškia, kad jis kagėbistas, nomenklatūrininkas ar „apsukruolis“, tempdavęs po apatiniais iš kombinato servelatą ar tarybines dešreles, mokėjęs sąžiningai uždirbtą kyšį už nupiepusį „žiguliuką“ (nes paskyros negalėjo sulaukti metų metais). Tai gal tiesiog reiškia, kad žmogui daug nereikėjo, niekur jis nelindo, buvo nei baltasis, nei raudonasis, jo šeimą apėjo trėmimai, buožinimai ir žudymai. Kažkaip susiveikdavo sovietų gadynėje pasiturintį gyvenimą simbolizavusį tualetinį popierių, džiaugdavosi „pajokais“, kuriuose prieš šventes rasdavo žaliųjų žirnelių ir pamėlusį ančiuką už 1 rub. 20 kap.
Tie kiti, kuriuos ištrėmė, nužudė, apiplėšė ir kitaip nurašė į „gamybos nuostolius“ jam liko tolimi, ir nedomino nei tada, nei dabar. Tai, kad iš visos šalies buvo pavogta 50 metų normalesnės, bent jau artimesnės europietiškajai, raidos, jam irgi tik erzinanti tezė ir nieko daugiau. Rezistencija liko taip pat – „nei gera, nei bloga“. Ji „jokia“. Daugių daugiausiai – „ir vieni, ir kiti niekšai“. Tai dar labai atvira ir santykinai sąžininga pozicija.
Daugelis net visuomeniškai aktyvių žmonių, net su mokslininkų laipsniais, išvis nelinkę apie tai kalbėti, arba linkę pasakoti ne tai, apie ką jų klausia.
Kai savo lojalumą kolaborantams įamžinusiems ir už tai piniginį atlygį iš jų gavusiems menininkams bei jų autorinių teisių gynėjams kyla noras pasipinigauti ir dabar, jų neprašnekinsi viešojoje erdvėje. Nei vienam nepakanka drąsos pasisakyti paprastai ir aiškiai. Prisipažinti, kad nematė tada, o ir nemato dabar nieko blogo posovietinėje ideologinėje propagandoje. Pasakyti aiškiai, kad ir dabartinė karta, jų nuomone, jiems dar skolinga, nes sovietai nesumokėjo pakankamai. Tokių sąžiningų mulkių, kaip du kalėjime atsėdėję seni komunistai, nėra. Net jei kalbama, tai tik apie meno savaiminę vertę, apie formalumus autorinių teisių įstatymuose. Kalbam net apie toleranciją, demokratiją ir kapitalizmą – dabar tai tapo parankios sąvokos, nors tuomet šlovinti sovietai nelabai jas vertino. Tik ne apie tikruosius motyvus, skatinusius kurti ideologinį meną.
Apie Salomėjai Nėriai ir kitiems „saulės gabentojams“ sumokėtas premijas – po 5 000 rublių (paskaičiuokit „suklydimo“ kainą šių dienų nacionalinės valiutos perkamąja galia) geriau neklauskit. Ir nebandyk pasiteirauti, kodėl pono Šiklgruberio ar Hitlerio giminaičiams nesiūlomi honorarai už „Mein Kampf“. Būsit aprėktas bolševiku ir buku barbaru. Šios absurdiškos situacijos nesiryžta spręsti net Seimas, nors tolerantiškoji Konstitucijos dvasia dar nepasakė savo, dabar jau įprasto, išankstinio „veto“.
Dar vienas įdomus dalykas – skaitant abiturientų istorijos testus (www.egzaminai.lt) 2002-2007m. sąvokos „kolaboravimas“ neaptiksi. Jau nekalbant apie išdavystę. Viename iš jų porą klausimų išlementą apie partizaninį judėjimą – ačiū ir už tai. Tai, žinoma, nereiškia, kad kolaborantų ir išdavikų Lietuvoje nebuvo. Tiesiog jei pasakysi, kad buvo, teks paaiškinti – kas jie tokie. Tada klausimus teks ištraukti „iš giliai vidaus“ ir paaiškinti jų esmę. Koks mokytojas (nors gal ir yra drąsių) mokykloje ryžtųsi paaiškinti A. Pociaus, A. M. Brazausko ar G. Kirkilo santykį su šia sąvoka?
Ne ką sąžiningiau kalbama ir apie tarpukario „valstybininkus“. Ar generolų Musteikio, Vitkausko ir Raštikio vardais vadinamos kariūnų mokymo įstaigos ir gatvės nurodo sektiną elgesio taktiką agresijos akivaizdoje? Vienas jų ridenosi po užkardu į Vokietiją, kitas dalyvavo savo kariuomenės likvidavimo komisijose, trečias šiaip laikė „špygą kišenėje“. Iš esmės – visi sulaužė duotą priesaiką.
O politikai? Perbristi per upeliuką ir kiūtoti neprasižiojant emigracijoje yra tas prezidento elgesys, kuris nevertas išdavystės epiteto? Ar ne ties Kaliningrado srities užkardu turėtų simboliškai baigtis Vilniuje prasidedanti A. Smetonos gatvė? Ne. Tokia pozicija – „nepadoriai radikali“. Juk pasekmės šaliai nebuvo radikalios - ar ne? Jei apie tai ir pasvarstoma, viskas nurašoma „blogai aplinkai“, „didelei grėsmei“, „nepalankioms aplinkybėms“. Galiausiai lieka arba fiktyvūs herojiniai epai arba mįslingi nutylėjimai.
Tad jaunajai kartai ta riba tarp partizano ir stribo, kovotojo ir bailio yra nusodinama kažkur dar giliau „į vidų“, o gal ir į šiukšlių dėžę. Galiausiai, manau, bus paskelbta, kad vieninteliai bolševikai yra tie, kas prisimena bolševizmą buvus ne visai gerą ir mielą. Išdavysčių juk jau seniai nebūna – tik tolerancija ir pragmatizmas.
