G. Orwello „1984-ųjų“ personažas pasakoja, kad totalitarinis režimas, stebėjęs savo „aveles“ visur ir visada, nelabai toleruodavo netinkamas veido išraiškas. Optimaliausia buvę atrodyti optimistiškai ir energingai. Surūgusi veido išraiška reiškė, kad galbūt nepakankamai myli Didįjį Brolį.
Būtent taip, kaip byloja istorija ir prisiminimai, derėjo atrodyti ir tiems, kuriuos filmavo sovietinės „žinios“ ar aprašė to meto spauda. Amžinai viršijami planai, augantys primilžiai ir tik laikini sunkumai – štai sovietų informacinio eterio leitmotyvai, su kuriais daugelis mūsų užaugo. Ką ten kalbėti – neoptimistiškai pasisakę asmenys buvo net „gydomi“ beprotnamiuose.
Pozityviai auklėjo ir kultūros šedevrai – J. Kobzono „Denj Pobedy“ ir animacinis „Ereliukas“ – tik du iš tūkstančių – pozityviai ir optimistiškai nuteikiančių kūrinių, turėjusių atmušti sovietų spaliukui, pionieriui, komjaunuoliui, komunistui ar „nepartiniam bolševikui“ (M. Gorbačiovas sakė, kad būna ir tokių) norą domėtis visokiais vakarietiškais užkratais.
Ir šiandien sunku įsivaizduoti Amerikos ar Britanijos roko žvaigždę, kuri sutiktų būti savo šalies vyriausybės rūmų „dvaro dainorėliu“, kaip koks nors rusiškas „Liube“.
Analogiškai ir su žiniasklaida – pasiūlęs girti G. Busho administraciją, todėl, kad savo darbo metu gerai dirba medikai, gydytojai, policininkai arba gaisrininkai (tuo visiems siūlė pasidžiaugti A. Brazauskas), JAV būtum palaikytas idiotu. Visai ne todėl, kad medikai ar pedagogai prasti, visai ne todėl, kad policija nepagauna nusikaltėlių. Tai tiesiog jų darbas. Politikų darbu Vakaruose laikomas atsakomybės prisiėmimas už labiausiai problemiškas sritis. Pavyzdžiui, jei iš Irako grįžta per daug cinkuotų karstų, tai visiems nusispjauti, kad gerai dirba kelininkai ar gaisrininkai.
Na, gal ne visiems. Tai svarbu jiems, jų viršininkams, tiems, kam prireikė jų paslaugų. Jei jie įvykdo žygdarbį, juos pagiria ir spauda. Tik labai sunku įsivaizduoti rimtos Vakarų žiniasklaidos priemonės vedamųjų „pozityvią“ seriją, kaip ją tikriausiai supranta dalis tautiečių, besišaukiančių optimistinių ir pozityvių komentarų.
Politikai, o ir kai kurie tikri kolegos, pastaruoju metu išreiškė pageidavimų, kad apie savo šalį, o tiksliau apie jos aktualijas, rašytume optimistine ir pakilia gaida. Šio motyvo nusitvėrę seimūnai, visiškai logiškai nusprendė, kad ne tik privalo būti liaupsinami už tai, jog kartais ima ir padaro, kas jiems priguli. Kai kurie paprašė, kaip pamename, rentų iniciatyvos metu, už tai primokėti.
Taigi, madingu dabar tampa lozungas: „šalin saviplaką“ . Girkimės ir bus geriau. Netgi lyginti šalies politinę ir valdymo realybę kartais siūloma ne su kokiais nors skandinavais, kurie esą tiesiog iš principo fenomenalūs, o su kuo nors prastesniu. Nebloga mintis.
Viešojo administravimo kokybę palyginkime su Somaliu, ekonomikos galią su Zimbabve (ten šiemet infliacija pasieks 100 000 procentų), demokratinių laisvių padėtį su Baltarusija.
Šitaip grupuojant faktus ir dideliais tiražais platinant viešųjų ryšių specialistus parengtus pranešimus spaudai, viskas tikrai nušvis ryškiomis vaivorykštės spalvomis.
„Alitos“ privatizavimo istorija atrodys džiugi ir prašysis aplaistoma putojančiu skysčiu. Kiekvieną STT operaciją, kai pagaunamas kyšį imantis kelių policininkas, turėtų lydėti susižavėjimo kupini skandavimai. Jei ne pikti „juodieji politologai“ ir visokie kritikai, tauta suprastų, kad tik įvedęs naujus mokesčius premjeras suteiks galimybę visiems važinėti naujais ir prabangiais automobiliais. Matydama, kaip „skurstantis bedarbis“ A. Pocius, išliejęs tiek sūraus prakaito kovoje su V. Pociūno atminimu, Seimu ir „kurmių“ intrigomis, dar metams turi „kur prisiglausti“, pilietinė visuomenė turėtų supratingai linksėti. Jei tie, kas turi saugoti kultūros paveldą, dar neleido nugriauti Gedimino pilies ar Klaipėdos muzikinio teatro – siųskime jiems atvirukus su padėkomis ir nominuokime ordinams.
Valstybinių švenčių ir atmintinų dienų proga darbo kolektyvai turėtų siųsti valdžiai susižavėjimo kupinas telegramas ir „pozityvo“ propagandistų sukurtą elektroninį laišką: „Myliu, žaviuosi“. Pastarasis turėtų nukonkuruoti „negatyvistų“ pramanytą „Neišduok“. Tokioje aplinkoje neigiamos ir blogos mintys į galvą tikrai šautų tik Lietuvos priešams ir bepročiams.
Nepakankamai intensyvus gyrimasis ir vienas kito viešas glamonėjimas, (soclagerio lyderiai bučiuodavosi, pabrėždami vienas kito tobulybę), kai kurių šio proceso šalininkų nuomone, gali atvesti į valdžią populistą, panašų į Rolandą Paksą, Viktorą Uspaskichą ar dar ką nors baisesnio. Tik štai pirmoji V. Adamkaus prezidentavimo kadencija primena, jog buvo kiek kitaip.
Dalis tautos neįvertino pozityviųjų aplinkybių ir aplodismentų ir pasiuntė politiniam elitui signalą – pasakė, ką galvoja apie jo blizgesį. Ir štai – likimo ironija - viskuo kaltinę Pakso viešuosius ryšius, veikėjai ūmai ėmė siūlyti įveikti populizmą tais pačiais viešaisiais ryšiais ir dar agresyviau brukamomis patenkintomis šypsenomis bei kitokiu „pozityvu“.
Tik nederėtų stebėtis, kad toks kelias gali pasirodyti labai jau brangus, nes užkerėti teigiamais pavyzdžiais ir įvaizdžiais kokį nors „Alytaus tekstilės“ darbininką prireiks daugiau talento, nei jo turi L. Lolišvili ar kiti dvasių kalbintojai ir žiniuoniai.
