Komentarai ir analizė

Kiekvienas funkcionuojantis dalykas veikia kaip sistema. Jūs galite nusipirkti visas detales, iš kurių automobilių fabrike surenkamas „Audi“; bet jei jums tas detales atveš automobilio priekaboje ir išvers jūsų kieme, „audinės“ dar neturėsit. Detales reikia sudėlioti į tam tikrą, invariantinę sistemą – ir tada jau drąsiai galit sėsti ir sukti uždegimo raktelį: jei surinkta buvo teisingai, jūs tuoj riedėsit Gedimino prospektu.

Pagvildenkime kai kurias stipraus etnokultūrinio tapatumo kūrimo bei įtvirtinimo prielaidas. Paprastai nacionaliniai kultūriniai bei politiniai judėjimai, išsikėlę tikslą stiprinti tautinį tapatumą ir išsiskirti iš didesnės ar „bendros“ tautos, savo siekiams pagrindimo ieško istorijoje. „Atgimusiai“ tautai privalu turėti savą istoriją, taip pat istorinės raidos kelią, tad ieškoma tą kelią patvirtinančių istorinių faktų, pasakojimų ar užuominų.

Pastarosiomis dienomis nacionalinėje žiniasklaidoje plačiai buvo komentuojamas įvykis apie tariamai pagautą su įkalčiais vieną kyšį ėmusį Vilniaus miesto savivaldybės tarnautoją. Visa tai eilinį kartą buvo pateikiama visuomenei, kaip sensacija, kaip pramoga, kaip eilinis skandalas.

Estijos humanitarinis institutas Pirmą kartą su Estijos akademine sfera susidūriau 1993 m., dėstydamas Estijos humanitariniame institute (EHI). Mano giliu įsitikinimu, ši pirmoji Baltijos šalyse sukurta privati aukštoji mokykla buvo ir tebelieka vienas iš didžiausių regiono akademinio gyvenimo laimėjimų. Šiandien Baltijos šalyse nieko nebestebina daugybė privačių aukštojo mokslo įstaigų, absoliučią daugumą kurių sudaro verslo ir vadybos mokyklos.

Praėjusią savaitę visa Lietuva stebėjo per Baltijos jūrą plaukiantį Vidmantą Urboną. Nors kelionė nebuvo baigta taip, kaip to tikėjosi ultratriatlonininkas, jo garbei Palangoje surengtas koncertas ir prabilta apie ketinimus kitąmet Tėvynes sąjungos sąraše kandidatuoti į Seimą. Keista, kad visuomenė tokią naujieną sutiko itin palankiai.

Prezidentas Valdas Adamkus „už nuopelnus Lietuvai“ valstybiniais žymenimis šiais metais apdovanojo dvi išraiškingas asmenybes: Holivudo Šlovės alėjoje grindinio žvaigždute įamžintą lietuvių kilmės aktorę Rūtą Lee Kilmonytę ir kuklią gydytoją, jokių pėdsakų „amerikietiškame grindinyje“ neįspaudusią, tačiau lietuviškojo sąmoningumo dirvonus kantriai ir ištvermingai jau dešimtmečius purenančią visuomenininkę Nijolę Bražėnaitę Paronetto.

Nes mums labai gerai,  primena  Lietuvą valdančios partijos vis garsiau pakeitimų reikalaujantiems piliečiams, pradėdamos ruoštis naujo Seimo rinkimams. Nors jie įvyks dar tik už  keturiolikos mėnesių, tačiau  vasara  ir politikų atostogos  jų apdūmojimui pats tinkamiausias  laikas, o susiprivatintos gražių ežerėlių pakrantės - puikiausia  vietovė susibūrimams.

Prieš kurį laiką žemaičiams buvo leista pasuose įrašyti savo tautybę – žemaitis, tačiau valdžia netrukus susigriebė kol kas neišmananti, kaip reikės elgtis su tautybės oficialaus pripažinimo bei įteisinimo pasekmėm, ir leidimą atšaukė. Tas valdžios sprendimas niekaip nesustabdys vykstančio, sakytume, žemaičių ar jų dalies tautinio sąmonėjimo bei įsisukusio kultūrinio judėjimo, kurio viena apraiškų ir buvo prašymas įteisinti žemaičių tautybę.

Dickinsono kolegija Mano pirmasis sąlytis su akademine Amerika įvyko 1993 m., man laimėjus IREX (International Research and Exchanges Board) stipendiją. Pasirinkęs Dickinsono kolegiją, kurioje profesoriavo Vytautas Kavolis, priartėjau prie savo didžiosios svajonės – dirbti kartu su žmogumi, kurį jau tada laikiau pačiu iškiliausiu lietuvių teoretiku, dirbančiu civilizacijų teorijos, lyginamųjų civilizacijos studijų ir kultūros teorijos srityse.

Lietuva pirmauja Europos Sąjungoje (ES) pagal eismo nelaimių dažnumą, savižudybes, skurdo lygį (tiesa, čia ji – tik „prizininkė“). Kai kur užsienyje, kaip atrodo, jau tampam vadinami vagių tauta. Spauda paskelbė ir dar vieną mūsų lyderiavimo sritį – pirmaujame taip pat pagal vidutinės įmonės vadovų atlyginimus.

Neseniai per visą Lietuvą plačiai nuskambėjęs Seimo narių mėginimas pasiskirti sau rentas eilinį kartą padidino ir taip jau gana didelę tautos nepagarbą savo valdžiai bei nepadidino piliečių pasididžiavimo savo valstybe. Teigiama, kad šiam įvykiui turėjo būti lemta vien tik „dūmų uždangos“ vaidmuo siekiant nukreipti didžiosios visuomenės dalies dėmesį nuo naujos atominės elektrinės reikalų svarstymo  ir nuo ateičiai Lietuvoje projektuojamo didžiojo energetikos biznio pyrago dalybų.

Liuka su Rimavičium per pertrauką skaito iš vienos knygelės. „Prieinu švilpaudamas ir klausiu: „Tai ką, mano mieli, skaitinėjat?“ „Froidą“ – teikėsi iš aukšto puse lūpos atsakyt Rimavičius. „A, kažkada teko skaityt. Pasenęs reikalas,“ – nusižiovauju ir spjaunu jam tarp kojų.“ Saulius Šaltenis. „Riešutų duona.“ Provincijos miestelyje dėl vietos po saule, ir dėl Liukos Kaminskaitės dėmesio, kaunasi du paaugliai. Froidas gali būti ginklas, Froidas – socialinis kapitalas.

Kai Vakaruose minios tirtėdamos nekantravo sužinoti galutinį Hario Poterio likimą, mes vasariškai glebiai laukėme kitų, daug tolimesnių dalykų. Šiomis savaitėmis žiniasklaidoje daugiausia buvo pranešama ir svarstoma apie tai, kas įvyks ateityje – artimoje arba tolimoje. Kaune kada nors (reikia tikėtis) iškils nauja sporto arena.

Visuotiniai pripažįstama, kad gausus vidurinis visuomenės sluoksnis yra valstybės stiprumo ir visuomenės stabilumo garantas. Apie šio sluoksnio svarbą valstybei dar beveik prieš du šimtmečius rašė įžymus to meto Europos politikas, publicistas ir aristokratas A. de Tokevilis, lygindamas JAV vien dėl šio visuomenės sluoksnio atsirandančius pranašumus prieš Vakarų Europos valstybes, kuriuose tada dar būta visuomenės susiskirstymo į aristokratų ir jiems nepriklausančių luomus.

ES Struktūrinė parama Lietuvai 2007-2013 m. sudaro daugiau kaip 23 mlrd. litų, iš kurių:0,3 % pagal „Žmogiškųjų išteklių plėtros veiksmų programos“ prioritetą.0,65 % pagal „Ekonomikos augimo plėtros veiksmų programos“ prioritetą.0,65 % pagal „Sanglaudos skatinimo plėtros veiksmų programos“ prioritetą.1,4 % pagal „Techninės paramos plėtros veiksmų programos“ prioritetą. Pagal „Žmogiškųjų išteklių plėtros veiksmų“ programos (planuojama paskirstyti 3,2 mlrd.

Kilęs Jungtinės Karalystės ir Rusijos konfliktas dėl Aleksandro Litvinenkos nužudymu įtariamo Andrejaus Lugovojaus išdavimo gali būti vienas iš pirmųjų rimtų ženklų, pranašaujančių Rusijos ir Vakarų santykių atšalimą. Žinoma, tokia santykių eiga nėra suinteresuota nei viena, nei kita pusė.

Neseniai („Savivaldybės ar pusrajoniai“ – Balsas.lt,  2007.07.02) teko gvildenti įsisenėjusias Lietuvos administracinės teritorinės reformos problemas, be kitko aptariant ir apskričių (ne)reikalingumo klausimą. Dar kartą grįžti prie šios temos privertė plačiai išreklamuotas Viešosios įstaigos „Naujosios viešosios vadybos fondas“ (toliau – NVV fondas; kažkodėl iškart atmintyje iškilo „Naujosios sąjungos“ ir „naujosios politikos“ pavadinimai) parengtas šalies teritorinės reformos projektas.

Kartais atsiliepimai į vieną straipsnį skatina rašyti papildymą. Taip yra ir šį kartą. Kai kurie komentarai po straipsniu „Sutartis atnešusi nusivylimą“, kurį “Balsas.lt” perspausdino iš žurnalo “Veidas”, tiesiog verčia kai ką patikslinti. Pirmiausia, reiktų dar kartą pabrėžti du dalykus. 1920-ųjų liepos 12-osios sutartis neginčijamai išlieka pamatiniu oficialiu dokumentu, apibrėžusiu tuo metu susiklosčiusius Lietuvos jaunos valstybės ir bolševikinės Rusijos santykius.

Ne tik Rusijos politinis elitas, bet ir daugelis žmonių mano, jog jų šalis pagaliau atsistojo ant kojų po keliolika metų trukusio nuopuolio, kuris ją buvo ištikęs subyrėjus Sovietų Sąjungai. Žiniasklaidoje ir politikų pasisakymuose gausu minčių, esą Rusijos jau niekam nebepavyks parkludyti. Klūpojimo tarpsniu laikomas a. a. Boriso Jelcino prezidentavimas, susijęs su posūkiu į Vakarus ir visuomenės demokratinimo vyksmais.

Ar Lietuva vis dar teisinė ir demokratinė valstybė? Pastaruoju metu mūsų viešojoje erdvėje nuskambėjo klausimai, ar Lietuva dar yra teisinė valstybė (Aidas Palubinskas) ir ar Lietuva dar yra demokratinė valstybė (Aloyzas Sakalas). Deja, šitie klausimai jau nebėra nei grynos intelektualinės ar teorinės provokacijos, nei poleminio ikarščio padiktuotos stiprios ir sąmoningai perdėtos frazės.

“Aš didžiuojuosi mūsų Tėvyne, aš didžiuojuosi mūsų Lietuva” – kalbėjo Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus, švęsdamas  Karaliaus  Mindaugo  dieną.. “Mūsų žodis yra  girdimas ir svarbus” – teigė valstybės vadovas, žengdamas per savo antrosios kadencijos trejų metų slenkstį. Mūsų Tėvyne, mūsų Lietuva didžiuojuosi ir aš, ir, žinoma, daugumas  lietuvių, pritardami prezidentui, kad didžiuotis yra daug kuo.

Sulaukdama daugybę kritikos ir nepasitenkinimo iš šalies aukštojo mokslo reforma pamažu juda į priekį. Partijos, nors ir su išlygomis, sutarė, kad aukštojo mokslo reforma - būtina, rektoriai dalinį aukštojo mokslo studijų finansavimą pačių studentų ar jų tėvelių lėšomis palaimino, o Švietimo ir mokslo ministerija reformai pritarė. Tiesa, būsima reforma nesidžiaugia esami ir būsimi studentai, jai priekaištus išsako ir dalis akademinės bendruomenės narių.

Kaip mūsų valdžia įsivaizduoja Lietuvos piliečių bendruomenės tolesnį formavimąsi, neseniai buvo galima pamatyti iš vieno pareiškimo. Naujasis finansų ministras (tiesa, dar būdamas sveikatos apsaugos viceministru) „paaiškino“, kad ir sveikatos apsaugos srityje Lietuvos žmonės turėtų labiau kliautis savimi, o ne laukti kokių nors „vienodų“ sveikatos priežiūros paslaugų.

Korupcija sostinėje, „pavasario koalicijos“ valdymo metu neturėtų mažėti. Kodėl? Labai paprasta. Pažadas „sulaužyti stuburą korupcinei sistemai“ yra tik lozungas, jei nenumatomi konkretūs smūgiai į jautriausius šios „stuburo“ (ar kaip kitaip bepavadintume šią konstrukciją) taškus. Dabartinė valdančioji koalicija to padaryti negali, o gal ir nesirengia. Korumpuotas miestas – tai daugialypis organizmas, funkcionuojantis pagal krūvą įvairiausių dėsnių bei schemų.

„Veide“ (2007 05 17) yra Mykolo Romerio universiteto Konstitucinės teisės katedros profesoriaus Gedimino Mesonio straipsnis, kuris, mano nuomone, verkiant prašosi pakomentuojamas.

Kas laiko Lietuvą apraizgęs aštuonkojo čiuptuvais? Raudonoji mafija, KGB, rezervistai, visur esanti nomenklatūra? Turi būti kažkas kaltas dėl nusivylimo valdžia ir emigracijos iš Lietuvos, neaukšto gyvenimo lygio, socialinės nelygybės, stringančių reformų. LKP instruktorių valdžia? Kiekvieną dieną girdžiu įvardijant kaltininkus. Juk visuose postuose sėdi tie patys veidai, kaip ir tarybiniais laikais! Nėra taip, kad aš visiškai nesutikčiau su šiuo teiginiu.

Jau daug šimtmečių Europa ir Rusija gyvena nuolatinėje priešpriešoje, laikas nuo laiko peraugančioje į aktyvius kovos veiksmus. Lietuvai dėl savo geopolitinės padėties visada buvo ir šiuo metu yra lemta atsidurti šios priešpriešos epicentre.

Lietuviai, kaip ir daugelis pokomunistinių tautų, yra darboholikai. Jie mato tik vienus laiptus į dangų. Kai kurie iš jų daug pasiekė, sukūrė, uždirbo. Apie tai liudija tyrimai ir vienas kitas tekstas. Šiandien kai kas sako, kad mes jau išmokome dirbti, o štai ilsėtis ar prasmingai praleisti ilguosius, kompensuojamus, šventinius, girtus savaitgalius- dar ne. Dar yra sakoma, kad nekokybiškas poilsis galų gale pakenks ir ilgalaikių darbų rezultatams.

Integracija į Europą reiškia ne tik struktūrinių fondų pinigus ir stumdymąsi aplink jų skirstymo galimybes bei fotografavimąsi viršūnių susirinkimuose. Daug svarbiau yra tai, kaip yra atsirenkami ideologiniai prioritetai. Tokie dalykai, kaip laisvi rinkimai, parlamentarizmas, Konstitucija, formalus pasižadėjimas laikytis įstatymų ir daugelis kitų formalių vertybių yra jau daugmaž visuotinai išmokti, pripažinti ir, bent jau juridiškai, įforminti, kaip savi.

Gegužės viduryje uniformuotas ir pasitempęs vyras tvirtai žengdamas Prezidentūros koridoriais šypsojosi televizijos kameroms ir žybsintiems fotoaparatams. Lipdamas pas patį prezidentą Valdą Adamkų raudonu kilimu nuklotais laiptais jis jautėsi pagaliau tapęs tikru valstybininku ir dėkingas jiems. Pirmiausia savo bičiuliui Valstybės saugumo departamento generalinio direktoriaus pavaduotojui Dariui Jurgelevičiui.

Pirmą kartą nepriklausomoje Lietuvoje suformuota mažumos vyriausybė švenčia savo darbo metines. Nepasitvirtino skeptikų bei tokiais apsimetančių nuogąstavimai, esą skandalų drebinamoje Lietuvoje mažumos vyriausybė ilgai neišsilaikys. Tokių abejonių aplinkoje juolab svaresnis atrodo paties vyriausybės vadovo veiklos vaisius. Gražus metinių akordas buvo ir paskelbti „Eurobarometro“ duomenys, rodantys lietuvius jau esant vienus labiausiai gyvenimu patenkintų europiečių.

Pastaruoju metu mūsų spaudoje ir viešojoje mintyje nesunku pajusti vis labiau įsigalinčią tendenciją nuvertinti ikikarinę Lietuvą kaip esą defektyvią, atsilikusią, nedemokratišką ir visai kitaip netobulą, lyginant su dabartinės Lietuvos pasiekimais.

Nesenai paminėjome narystės Europos Sąjungoje trečiąsias metines. Visi sutiksime, kad labiausiai per šiuos metus pajutome laisvą asmenų, prekių, paslaugų judėjimą. Kuo vilioja „senosios“ ES šalys? Nemaža dalis asmenų patvirtina, kad nori likti emigrantais ne tik dėl socialinių garantijų, bet ir pilietinės laisvės.

Baigęs savo sunkiausius darbus – ilgus mėnesius svarstyti tikrai ar tariamai prasižengusius šalies pareigūnus, generolus bei kitus įdomesnius darbuotojus, šiek tiek pasidairęs po politinę padangę (bent jau vykdomosios valdžios ataskaitų išklausęs) Seimas pagaliau atkreipė savo dėmesį ir į nacionalinę ekonomiką. Ėmėsi svarstyti jos stabilumo, konkurencingumo, augimo, restruktūrizavimo problemas? Ne, ką jūs! Seimas nukreipė žvilgsnį į valstybės pinigus.

Kiek Lietuva turėjo karalių? Ar tikrai - tik vieną? Nelemta mums išvysti rūsčių karaliaus Mindaugo rūmų, kuriuose jis priėmė krikštą ir buvo karūnuotas 1253 m. Švęsdami Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) dieną galime tik mėginti įsivaizduoti jo stotą, apdarus, jo tariamus žodžius ir valstybės viziją... Perrašyta istorija? Žinome, kad Mindaugas buvo pakrikštytas, bet po kurio laiko krikšto išsižadėjo.

Žvelgiant į Lietuvos socialinės apsaugos struktūros pokyčius per pastaruosius metus iškyla daugybė ne tik teorinio, bet ir praktinio pobūdžio problemų. Kurlink žengia mūsų socialinė apsauga? Ar galima joje pastebėti naujų kokybinių elementų? Tradiciškai Lietuvoje per penkiolika III – osios respublikos nepriklausomybės metų susikūrė tokia valstybinė socialinės apsaugos struktūra, kurią sudaro valstybinio socialinio draudimo (Sodros) ir valstybinės socialinės paramos dalys.

Nagrinėjant Seimo pirmininko Viktoro Muntiano paviešintą Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) atlikto Valstybės saugumo departamento (VSD) veiklos tyrimo medžiagą, tapo aišku, kad tai puiki proga detaliau susipažinti su objektu, 9 mėnesius įtampoje laikiusį visą politinį elitą. Portale publikuojame straipsnių ciklą, kuriame žurnalistas Tomas Čyvas atskleistuose tekstuose ieško ypatingesnių ar retesnių akcentų, tuo pačiu juos jungdamas su jau tapusiu  istorija  kontekstu.

Nors į gimtąjį  Grikpėdžių kaimą nuvažiuodavau kasmet, tačiau pagrindinį dėmesį skirdamas  mano gimtojo namo vietoje pastatytai mokyklai,  apie kitus grikpėdiečius  ir jų  padėtį bei gyvenimą mažai težinojau. Arčiau su buvusiais bendragyventojais susipažinti pasisekė tik šias metais, kai, kaimo bendruomenės vadovybės pakviestas į jų metinį susiėjimą  birželio 23 – čią, lankiausi čia antrą kartą.

Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas Maskvoje liepos 5 d. priėmė Vokietijos Bavarijos žemės lyderį ir Krikščionių socialinės unijos (CSU) vadovą – Edmundą Stoiberį. CSU yra bavarietiškas Krikščionių demokratų unijos (CDU) sparnas. Susitikimo metu Stoiberis parėmė Rusijos siekius torpeduoti JAV siūlomą priešraketinės gynybos sistemą ir pasiūlė savo parankę pakeliui į „bendrą“ NATO-Rusijos sistemą.

Suprantamas yra žmonių noras gerai gyventi. Dar labiau suprantamas yra labai gerai gyvenančių godulys dar geriau gyventi. Neteko girdėti, kad mūsų seimūnai, politikai ar aukštieji valdininkai viešai skųstųsi vargingu gyvenimu. Vis dėlto giliai širdyje mūsų labai gerai gyvenantieji laiko užgniaužę mintį, jog jų darbas gražinant Lietuvą pernelyg menkai vertinamas. Tačiau jų rankose visi valstybės biudžeto kraneliai – tereikia tik kokį „visiškai teisėtai“ labiau atsukti.

Visuotinai pripažįstama, kad mūsų valstybėje gerokai stringa sveikatos apsaugos sistemos ir aukštojo mokslo, vietos savivaldos ir švietimo sistemos, žemės nuosavybės ir kt. reformos. Kai kurių reformų, atrodo, kad nesiseka net deramai pradėti, nors tuoj išsivadavimo iš totalitarinės sistemos ir atgautos Nepriklausomybės dvidešimtmečio jubiliejų minėsime.

Prieš dvi savaites didžiausia Jungtinės Karalystės universitetų ir aukštojo mokslo institucijų sąjunga UCU (the University and College Union – universitetų ir kolegijų sąjunga) balsavo už Izraelio akademinių institucijų boikotą. Sąjungai pritrūko balsų siekti visiško boikoto, bet ji savo atšakoms išsiuntinėjo palestiniečių organizacijų raginimus boikotuoti Izraelį, siekdama gauti daugiau informacijos ir sukelti diskusijas.

Trumpos atostogos Lenkijoje – frazė, mažai ką reiškianti: Lenkijos teritorija kone penkis kartus didesnė už Lietuvos, ir įvairovė ten marga. Tad reikia pasakyti tiksliau – Mozūrijos ežeryne. Kraštas su savo ypatybėm – didelė jo dalis ilgesnius ar trumpesnius šimtmečius buvo valdoma vokiečių: tai juk pietinė Prūsijos pusė – šiaurinė po karo buvo perduota Rusijai, o pietinė Lenkijai. Tas paveldas aiškiai matomas – lenkai jį sugebėjo išsaugoti geriau negu į šiaurę įsikūrę sovietizuoti rusai.

Tarpukario Nepriklausomoje Lietuvoje dabartinio Pakruojo rajono miestelėnų  sostinė buvo vienas iš seniausių šiaurės Lietuvos miestelių Linkuva. Trauka - ant  rajone vyraujančios kalvos prieš daugiau kaip porą šimtų metų pastatytas karmelitų  vienuolynas ir liepos vidury visą savaitę besitęsiantys būdinga vietine tarme vadinami škapliernos atlaidai.

Įsismaginus visiems draugiškai uiti, rūgoti, keikti nuosavą valstybę vienas kitas gal ir pagalvoja – ar ne per smarkiai? Gal taip įsijausime, jog visiškai apkvailinsime save ir destabilizuosime šalį. Ir galop išsirinksime kokį vaduką-auksaburnį, kuris ne tik iš Europos Sąjungos ir kitokių priklausomybių išvaduos, bet ir apskritai išgelbės nuo dabartinių turtėjimo ir gerovės kėlimo problemų; džiaugsimės kokį pūgžlį vasarą sumeškerioję ar žiemą pašaly lentgalių žiemą nusigriebę.

Kodėl Teisės ir teisėtvarkos komitetas yra viena silpniausių grandžių pačios silpniausios sudėties Seime? Kodėl šis komitetas daugiau kaip metus nesugeba savarankiškai parengti Teismų įstatymo naujosios redakcijos, o patiki ją suinteresuotoms teisėjų grupėms? Kodėl šis komitetas tampa tik statistu Seimui paskubomis brukant visą teisinę sistemą keičiančią Konstitucinio Teismo (KT) reformą? Baigiantis KT pirmininko Egidijaus Kūrio kadencijai ir Konstitucijai draudžiant jį skirti dar vienai, inicij...

Žiniasklaida pranešė apie prabangius daiktus, nupirktus policijai priklausančiam butui, kuriame nakvoja policijos generalinis komisaras Vytautas Grigaravičius: lovą ir dvi geltonos odos sofas, kainuojančias 5-7,3 tūkst. litų, toršerą už 1,7 tūkst. litų, lovatiesę už 1,5 tūkst. litų, šiukšliadėžę už 250 litų. Tarp šių daiktų išsiskyrė vienas mįslingu ir vaizduotę žadinančiu pavadinimu - "relaksacinė poligrafo kėdė", kainavęs 5,7 tūkst. litų.

Mūsų politikai bei aukštieji valdininkai mėgsta savo pasvarstymus apie valstybės reikalus pradėti arba užbaigti giliamintišku teiginiu – „gyvename teisinėje valstybėje“. Ne taip jau retai teisinės valstybės principas paminimas tada, kai kokiam pareigūnui ima grėsti skandalas dėl privačių ir tarnybinių interesų painiojimo – teisinėje valstybėje esą dera laukti nesulaukti „tyrimo išvadų“. Tačiau tos išvados beveik niekaip nepaveikia nei pareigūnų karjeros, nei jų gerovės.

Lietuvos administracinio teritorinio suskirstymo reforma tampa permanentine. Pastaruoju metu viešojoje erdvėje gana dažnai diskutuojama apie būtinumą įteisinti tiesioginius merų arba net seniūnų rinkimus. Deja, kur kas rečiau kalbama apie tai, kokios turėtų būti “visaliaudiškai išrinktų” merų ir savivaldybių tarybų prerogatyvos ir jų sąveikos mechanizmai, tarsi tai būtų neesminiai arba antraeiliai dalykai.