Komentarai ir analizė

Savaitraštis „Veidas“ (Nr. 25) paskelbė savo ir Demokratinės politikos instituto atlikto Lietuvos universitetų reitingavimo rezultatus. Net rimtai neįsigilinus į reitingavimo metodiką bei kriterijus darosi aišku, kad nevertėjo vargti – ir be reitingavimo aišku, kad jo rezultatai neabejotinai patenkina ir šios procedūros užsakovus, ir jos atlikėjus.

Neseniai Lietuvos viešojoje erdvėje atsargiai ir nesulaukusi rimtesnių komentarų nusklendė žinia apie Prezidentūros organizuotą diskusiją plagijavimo akademiniame gyvenime tema. Žinoma, plagijavimas nėra tik akademikų kastos liga. Šis reiškinys yra intelektinės nuosavybės teisės orbitoje, tačiau į viešumą dažniau iškyla meninės kūrybos atveju. Pagaliau apyžlibės mūsų teisės sistemos ir primityvios teisinės kultūros sąlygomis intelektinės nuosavybės teisių apsauga iš tiesų yra gana neįgali.

Europos vadovų taryba, susirinkusi savaitgaly Briuselyje ir užbaigusi Vokietijos pirmininkavimą Europos Sąjungoje (ES), buvo pirmas rimtas senbuvių ir naujųjų šalių narių susidūrimas. Buvo svarstoma, ką ir kaip pakeisti bankrutavusiame Sutarties dėl konstitucijos Europai tekste. Padėtį komplikavo faktas, kad 18 ES šalių (iš 27) jau buvo ratifikavusios tą visų vyriausybių pasirašytą sutartį, gi likusios ją atmetė arba signalizavo, kad tokios neaprobuos.

Apklausa Neseniai "Veido" užsakymu "Fonitel" skambučių centro atlikta didžiųjų Lietuvos miestų gyventojų apklausa rodo, jog sovietinį ir nacių režimą, dauguma lietuvių buvo linkę smerkti kaip vienodai nežmoniškus. Planai Tokius duomenis logiškai atliepia Nacių ir sovietų okupacinių režimų komisijos pirmininko Emanuelio Zingerio teiginys, jog nuo šiol komunistinio rėžimo nusikaltimai Europos Sąjungoje bus tiriami, kaip ir holokausto nusikaltimai.

Daug Lietuvoj didesnių ar mažesnių miestelių, nugrimzdusių į beviltišką letargą: rachitiškos trobos, išklaipyti keliai, nejudančiose erdvėse - skurdas ir nuobodulys. Titaniškų jėgų reikia, kad kažkas imtų keistis. O kas gali inicijuoti permainas? Žmonės, niekas kitas. Ir štai dar viena neatsiejama merdėjančių miestelių detalė: svirduliuojančios žmogystos, prie parduotuvių centus iš kišenių grabinėjančios gyvosios mumijos. Čia viešpatauja alkoholis.

Nagrinėjant Seimo pirmininko Viktoro Muntiano paviešintą Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) atlikto Valstybės saugumo departamento (VSD) veiklos tyrimo medžiagą, tapo aišku, kad tai puiki proga detaliau susipažinti su objektu, 9 mėnesius įtampoje laikiusį visą politinį elitą. Juolab tai įdomu dabar, kai darbą pradeda naujasis VSD vadovas, o vienas iš apkaltintų liudijusių  kontžvalgybininkų grąžintas į darbą, taip ir neradus kuo konkrečiai jį apkaltinti.

Graikų mitologijoje Hermio vardu yra vadinamas dievų pasiuntinys, perduodantis žmonėms Olimpo gyventojų pamokymus, nurodymus ir pageidavimus, išsakantis ir interpretuojantis dieviškąjį olimpiečių požiūrį. Be šitos Hermiui priklauso dar ir kitos tarpininko funkcijos, esą šis Dzeuso sūnus tarpininkauja  gyvenimui ir mirčiai, t.y. palydi mirusiųjų sielas į vėlių karalystę, kitaip tariant, yra Psichopompas tikrąja to žodžio prasme.

Nors mano  tėviškė - Grikpėdžių kaimas  Pakruojo rajone - kuriame randasi  mano vardu  pavadinta  mokykla, yra  Lietuvos šiaurėje, apie penkiolika kilometrų nuo Latvijos sienos, tačiau  apdairus vairuotojas  nuo  Katedros aikštės Vilniuje  iki tos mokyklos durų  mane  nuvežė per  pustrečios valandos. Kaip sumažėjo mano tėvynė susisiekimo priemonėms  pasiekus  pasaulinio lygmens.

Jau kelintą kartą tenka komentuoti pastangas revizuoti Lietuvos užsienio politikos Rytų matmenį ir ypač jo baltarusiškąjį aspektą. Pastangas, kurios jau atrodo esančios ne pavienių žurnalistų laisvės pareikšti savo nuomonę išraiškos, o tikslingai  ir profesionaliai vykdomomis manipuliacijomis, paremtomis faktais, esą atskleidžiančiais tikrąjį oficialaus Vilniaus veidą.

„Mums Europa baigiasi ten, kur prasidedate jūs.“ Tai nemaloni ir net, sakyčiau, iki bukumo atgrasi frazė, už kurios slypi ilga iškreipto ir fantasmagoriško Rytų Europos vaizdavimo Vakarų Europoje tradicija bei istorija.

Pasibaigęs Europos Sąjungos šalių vadovų susitikimas, svarstęs Konstitucinės Sutarties patvirtinimo galimybes, buvo labai įtemptas. Vokietijos kanclerei Angelai Merkel pirmininkaujant pavyko sutarti dėl pataisytos Sutarties principų. Tad nors ES neturi ir artimiausiu metu neturės Konstitucijos, tačiau esame šalių narių sanglaudą stiprinančio konstitucinio vyksmo liudininkai. Reikia laiko deramai suvokti politinius susitikimo rezultatus, tačiau keletas jų – akivaizdūs.

Nors ir sunku suvokti, dėl ko buvo protestuojama per G8 susitikimą ir per daugelį panašių susitikimų anksčiau, galima paklausyti protestuotojų argumentų (tais retais atvejais, kai jie turi ką pasakyti). Protestuotojai, pavyzdžiui, aiškina taip: dabartinė liberalios globalinės rinkos sistema naudinga tik tarptautinėms korporacijoms, o trečiojo pasaulio valstybes dar labiau nuskurdina.

Prieškario rašytojas Jonas Kossu-Aleksandravičius-Aleksandriškis, vėliau išeivijoje – Aistis, buvo ne tik poetas, mintinai cituojamas daugelio anų laikų gimnazistų bei studentų, bet ir įtaigus publicistas, kurio tekstus braukydavo karo cenzūra, o dienos šviesą vis dėlto pasiekusieji – buvo gerokai „prieš plauką“ tautininkų valdžios trubadūrams ir režimo durininkams.

Svarbiausias dalykas, kuris per keliolika metų keitėsi greičiau už materialinį gyvenimą , buvo garsai ir žodžiai. Žinoma, nepamirštini protokoliniai aprėdai ir pasisveikinimų klišės. Integravomės į Vakarus, į Europą visų pirma liežuvio darbu tų veikėjų, kuriem yra lemta būti girdimiems ir matomiems. Vakarietiško politinio korektiškumo žodynas pirmiausiai buvo išmoktas valdžios žmonių, besisukiojančių apie aukščiausias galios viršukalnes.

Gera ilsėtis Giruliuose. Ramu, nėra prastai rusiškai dainuojančios J. Basanavičiaus gatvės ir t.t. Nei kiek nekeista, kad poilsiavietėse „Žuvėdra“ ir „Pasaka“ mėgsta rengti sąskrydžius ir Lietuvos socialdemokratų partija. Geras, grynas oras, pušynas. Tad ir nėra jokių galimybių labai perkaisti galvos, jei nepiktnaudžiauji vidurdienio saule paplūdimy. Darbo partijos vadovas sakė, jo socdemams galvos visgi perkaito.

Visai neseniai, gegužės 16 d. Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO; gal dar geriau žinoma savo angliškąja abreviatūra – OECD, Organisation for Economic Co-operation and Development) paskelbė pradedanti pokalbius su Čile, Estija, Izraeliu ir Rusija dėl jų priėmimo į organizaciją.

Šiame straipsnyje bus pateiktos dvi prognozės, kurios, tikiu, pasitvirtins. Manau, kad mėginimas įvesti progresinius mokesčius patirs nesėkmę, o aukštojo mokslo reforma, numatanti dideles studentų įmokas, bus įgyvendinta, kaip numatyta. Paklausykite. Mokesčiai nedideli Kiekvienąkart rengdamasis žiūrėti Lietuvos žinių laidą ar atsiversdamas laikraštį žinau, ką rasiu: kažkam vėl trūksta pinigų.

Ar jau girdėjote? Lietuvą esą gali ištikti baisios nelaimės,  šalis gi  netrukus panirs į chaosą ir tamsybes. Gal kažkiek ir kitais žodžiais,  tačiau su ne menkesne išgąsčio intonacija apie gręsiančius pavojus pastarosiom dienom bylojo ne vienas oratorius. Būtent šitaip, su garsiais parypavimais yra pasitinkamas valdančiųjų socialdemokratų apsisprendimas (beje, fantasmagoriškai pavėlavęs apsisprendimas) pertvarkyti mokesčių sistemą pagal progresinį modelį.

Operacija prieš užsilikusį nemokamo aukštojo mokslo principą buvo ruošta ir įvykdyta pagal geriausias nomenklatūrinės karybos taisykles: gandais apgaubtas, tačiau nuo visuomenės slepiamas pasirengimo etapas, demagogiškų kalbų apie mokymo kokybės gerinimą skleidimas ir galop viešas partijų susitarimas. Negali sakyti, jog toje operacijoje visiškai nebuvo viešumo.

„Ar liovėtės gėrusi konjaką rytais?“ – kartą paklausė Karlsonas namų tvarkytojos freken Bok. Freken Bok nieko neatsakė. O jei to paties kas nors paklaustų jūsų?. Čia pat paprašydamas pasirinkti vieną iš trijų variantų: „taip, ne, negaliu atsakyti“. Įdomu būtų rinktis, ar ne? Mano galva, panašiai ir klausiama. Tik apie rimtesnius dalykus.

Tęsinys. Pirma straipsnio dalis – čia. Apie tokią jautrią ir giliai asmenišką patirtį kaip emigracija galima rašyti tik iš asmeninės perspektyvos. Priešingu atveju žmonės, kurie ją patyrė savo oda, iškart pajus, kad rašai negyva ir nuasmeninta kalba, kuri išduoda saugų nutolimą nuo analizės objekto. Ką gi, žaiskime garbingai. Ir man teko patirti gyvenimą emigracijoje. Beveik aštuonerius metus.

Į turbūt vieną prestižiškiausių krepšinio renginių San Antonijuje (JAV) sugūžėjo tūkstantinė minia, sausakimšai užtvindydama „AT&T Center“ areną. Milijonai žiūrovų visame pasaulyje yra prikaustyti prie televizorių ekranų, varvindami seilę jie stebi dviejų stipriausių NBA (Nacionalinė Krepšinio Asociacija)  komandų – „Spurs“ ir „Cavaliers“ - dvikovą. Nepamirškime, kad pirmą kartą NBA finaluose žaidžia ir lietuvis – Žydrūnas Ilgauskas.

Okupavę Lietuvą sovietai itin radikaliai sunaikino senąsias visuomenines organizacijas ir per prievartą sumezgė naujus kolektyvizmo saitus. Pionieriai, komjaunimas, profsąjungos, kūrybiniai susivienijimai- tai buvo masinis tinklas, kuris nuo laisvanoriškų asociacijų skyrėsi vienu lemtingu bruožu- individo laisvė čia labai nedaug lėmė. Atgavus nepriklausomybę ir sovietiniai visuomeniniai tinklai buvo sutraukyti.

Pirmąjį šių metų ketvirtį Lietuvos bendrasis vidaus produktas (BVP) vėl šovė aukštyn daugiau nei tikėtasi (8,3 proc.), taigi - vėl teks koreguoti prognozes, aiškintis priežastis ir laukti netikėtumų.

Kodėl mes šmeižiame patys save? - kartais susimąstau. Kodėl niekiname ir žeminame patys save? - sukirba mintis. Galimų paaiškinimų daug, tačiau šiaip jau ieškant atsakymo į šį klausimą nusvyra rankos. Visoj šaly - vieni pavojai Beprasmė, savitikslė saviplaka štai jau keliolika metų tapo mėgstamiausiu mūsų užsiėmimu, nardymas į purvo vonias yra antroji po krepšinio mūsų religija. Kas dėl to kaltas? Paprasčiausia būtų besti pirštu į Žiniasklaidą.

O prieš ką ten jie protestuoja? – klausia manęs nesuprantantysis. Paklausk ko nors lengvesnio, – atsakau. Čia apie tuos amžinus protestuotojus, kurie Didžiojo aštuoneto (G8) susitikimo Heiligendamme proga iš pradžių Rostoke puolė į mūšį su policija, o paskui bandomis maklinėjo aplink keliolikos kilometrų ilgio tvorą ir kryžiumi (atsiprašau, gal žvaigžde) gulėsi ant keliÿ, vedančių į tą kurortą prie Baltijos.

Didžiojo aštuoneto valstybių vadovų susitikimas yra reikšmingas  politinis įvykis jau vien dėl to, kad jame pateikiama pagrindinių spręstinų pasaulinių problemų dienotvarkė. Pasaulio lyderiams pravartu apsvarstyti ne tik problemas, bet ir dėl jų pačių veiksmų kylančias grėsmes. Šiuo metu į politinę dienotvarkę įtraukiamos ir ekologinės problemos, kurių svarbiausia šiuo metu tapo klimato šilimo problema.

Visi turbūt pamena Danielio Defoe „Robinzono Kruzo nuotykius“, kuriuose vaizduojama ne tik tėvynę, bet ir visuomenę bei socialinį ir civilizuotą gyvenimą praradusio žmogaus situacija. Savo dienoraštyje išsigelbėjęs ir vienintelis iš visos laivo įgulos likęs gyvas Robinzonas rašo pro et contra principu – už ir prieš situaciją, į kurią jį bloškė likimas. Už – kadangi vienintelis liko gyvas ir gali tęsti savo žemiškąją kelionę, iš kurios pasitraukė jo draugai.

Krikščionys demokratai ir konservatoriai svarsto galimybę iki artėjančių Seimo rinkimų 2008 m. jungtis į vieną partiją. Apie galimą naują darinį partijos konferencijoje neseniai paskelbė krikdemų vadovu naujai perrinktas Molėtų meras Valentinas Stundys. Jis tvirtino, kad šią idėją neoficialiai jau aptarinėja su konservatorių partijos pirmininku Andrium Kubilium.

Kodėl Jungtinės Valstijos taip stipriai stengiasi skatinti religinę toleranciją ir kovoja su anti-Semitizmu bei kitomis diskriminacijos formomis? Todėl, kad netgi palyginti trumpos mūsų istorijos bėgyje, nebuvome atsparūs didelės neteisybės proveržiams, sutepusiems mūsų istoriją.  Vergovės ir rasinio bei religinio fanatiškumo pančiai mus vis dar persekioja.      Nors mes dedame pastangas, daugelio iššūkių nenugalėjome.

Tyrinėtojai ginčijasi, kokius dabartinių lietuvių bruožus laikyti po-sovietiškumo ženklais. Tačiau itin mažai šios srities lyginamųjų studijų, kurios bandytų atskleisti, kokie svarbiausi skirtumai  skiria lietuvišką (baltišką), rusišką ar net lenkišką komunizmo palikimą. Norėtųsi mesti žvilgsnį tik į tris svarbiausias sritis, kurios koncentruoja po-sovietinius Lietuvos bruožus.

Europos Sąjungos (ES) ir Rusijos santykiai visai „surūgo“. Pastarasis (gegužės 18 d.) ES ir Rusijos vadovų susitikimas Samaroje baigėsi netgi be jokio bendro pareiškimo. Kai kurių apžvalgininkų nuomone, tokios prastos būklės partnerių santykiai nebuvo nuo pat praeito dešimtmečio pabaigos, kai buvo pasipiktinta žiauriais rusų veiksmais Čečėnijos kare.

Ilgai nenorėjau pradėti šios kalbos, nes maniau, kad ji beprasmė ir viskas savaime susitvarkys. Turiu omenyje nelietuviškos kilmės tikrinių vardų rašymą. Juolab, kad jau praėjo 17 nepriklausomos valstybės metų ir, rodos, nusistovi daugiau ar mažiau nuosekli ir ne tokia jau bloga tradicija - nors kiekvienas apie ją turim savo nuomonę ir galim pateikti įvairiausių pastebėjimų.

Kauno sporto arenos projektas jau tapo šiuolaikiniu mitu , kuriam būdinga daugelis senųjų mitų bruožų. Yra čia pagrindiniai herojai, įvairūs apie vieną dalyką – sporto areną – besisukantys, tačiau nieko konkretaus nepaaiškinantys pasakojimai ir juos lydintys „žinovų“ komentarai, o svarbiausia – žynių būrelis, kuris atlieka auksinio lietaus šaukimo apeigas. Mitinis pasakojimas, kaip ir dera, susijęs su ritualu, apeigomis, kurios kruopščiai slepiamos nuo prašalaičių – mokesčių mokėtojų – akių.

Mažas šuo garsiai loja, sako lietuvių liaudies patarlė. Netikrumas visuomet dangstomas agresija. Kad apgintum savąjį tikrovės suvokimo modelį, reikia turėti rafinuotą konceptualinį mechanizmą. Arba – gerus kumščius. Karas – tai politikos tąsa kitomis priemonėmis: kai neužtenka argumentų, imasi smurtas. Ir kuo mažiau argumentų, tuo daugiau smurto. „Norvegų rasizmas yra ypač gėdingas, nes jo negalima pateisinti nei išmanymo, nei patirties stygiumi, - rašė F.Skoderug. – Tai nuobodulio rasizmas.

Per pastaruosius keletą metų internetiniuose portaluose pasirodė ne vienas įdomus autorius. Vieni jų tapo įsidėmėtinais autoriais dėl savo svarstomos problematikos, kiti įsirėžė į atmintį veikiau savo kalbos ir stiliaus dėka. Išsiplėtus rašančiųjų ratui, autoriams svarbiausia darosi išlaikyti savo balsą, intonaciją ir tiesiog savastį. Vienas iš su niekuo nesupainiojamų autorių yra vaikų rašytojas, publicistas ir kino režisierius Vytautas V. Landsbergis.

Per keletą praėjusių metų lietuvių periodikoje daug kalbėta apie tapatybę, tačiau didesnė dalis tų kalbų sklido pramoginėje-komercinėje aplinkoje, susijusioje su tapatybė.lt  vajumi. Tai reiškia, kad Lietuvos įvaizdžio kūrimo(si) klausimas visiškai uždengė giluminius mūsų esaties klodų kasinėjimus. Bala nematė tų sąvokų ir jomis žymimų tikrovės reiškinių skyrybų.

Jis gali būti ir paskutinis. Amžius savo uždavinį atlieką tiksliai ir užtikrintai. Todėl ir mano žvilgsnis į Vilnių buvo atidesnis. Sėkmingesnis buvo ir pats skrydis, nes ir lagaminai niekur nepasiklydo, bet atėjo laiku, ir laimingai praslinkau pro muitininkus. Bet kai oro uoste mane pasitikusi bendradarbė nuo pačių pirmųjų mano bendruomeninio darbo Tėvynėje dienų, veždama į butą klausinėjo apie mano ir mano šeimos sveikatą,  aš dairiausi aplink, lyg Vilnių pirmą kartą išvydęs.

Vėl keliama progresinių mokesčių idėja. Vėl galandami peiliai, t.y. argumentai už ir prieš tokį pasiūlymą. Nebeliko pasaulyje nepakeliamų mokesčių sistemų. Patys neseniai mokėjom trečdalį uždirbtų pajamų ir likom gyvi. Mokesčiuose svarbiausia tai, kaip jie veikia, pirma, ekonomiką, jos dinamizmą, ir, antra, visuomenę, jos savijautą ir optimizmą. Kuo liaunesnė, silpnesnė, gležnesnė ekonomika, tuo paprastesni, vienodesni, nesyk ir kuklesni joje mokesčiai.

Pastaruoju metu kaip niekad aštriai susikirto požiūriai vertinant homoseksualizmą, jo vietą visuomenėje. Nenoriu, kad šiame negailestingame žodžių kare laimėtų gėjai ar lesbijietės. Lygiai taip pat nenoriu, kad laimėtų jų oponentai. Ar įmanoma pažvelgti į šią sudėtingą problemą ne kaip į žūtbūtinį karą, o kaip į tarimosi, aiškinimosi procesą? Kokia vaivorykštės karnavalo žinia? Visi piliečiai turi turėti lygias teises, o valstybė, bendruomenė turi užtikrinti visiems normalų gyvenimą.

Svarstymai apie aukštojo mokslo reformą ar jos naują etapą grindžiami tarsi savaime suprantama prielaida, esą aukštosios mokyklos teikiančios tam tikras paslaugas, už kurias paslaugų gavėjai ir jų vartotojai – studentai – turintys mokėti. Juk nesama nemokamų paslaugų. Kita, išplaukianti iš pirmosios prielaida ta, kad paslaugos kokybė priklauso nuo paslaugų gavėjo įmokų, nors visiškai aišku, jog nėra jokio tiesioginio ryšio tarp studentų įmokų ir mokymo kokybės gerinimo.

Milanas Kundera savo puikioje esė „Vidurio Europos tragedija“ rašė apie kairiųjų ir dešiniųjų manichėizmą, kuris, tariant Kunderos žodžiais, „tiek pat kvailas, kiek ir neįveikiamas“ ir giliai įsitvirtinęs Vakarų Europoje. Ar tikrai tarp dešinės ir kairės veriasi tokios prarajos, kaip kai kada šitą įsivaizduoja politikai (bet gerokai dažniau – dešinieji arba kairieji intelektualai)? Jei kalbėsime apie doktrinierius – taip, tai tiesa. Bet juk anaiptol ne visi intelektualai yra doktrinos žmonės.

Pabandykime įsivaizduoti, kokia valstybinė tarnyba pas mus geidžiamiausia? Lengvas galvosūkis... Teisingai, viršininko. Ir dar tokio viršininko, kuris tik duotų pavedimus ir pasilaikytų teisę atsakomybės reikalauti vien iš savo pavaldinių. Toks hierarchinių ryšių ir atsakomybės „pasidalijimo“ suvokimas – jau stačiai folklorinis. Prisimenate rusų pasaką apie katiną, kuris buvo toks išdykęs, kad neapsikentęs šeimininkas įkišo jį į maišą, nunešė į mišką ir paleido – tegu ten galą gauna.

Šio paraginimo lietuviškas tembras skamba truputį kitaip nei amerikietiškas be different, kuriuo grindžiama JAV edukacinė strategija. Stiprėjant valstybinių ir vietinių egzaminų įkarščiui tas „tembrų“ skirtumas neduoda ramybės.

“Dabar  dar tebevyksta griovimas” –  piktokai kalbėjo Seimo narys mano bičiulis nuo vaikystės dienų, paklaustas apie kuriamą naują Lietuvos vidaus santvarką porai metų nuo nepriklausomybės atkūrimo praėjus. Gerai, diktatūrinę sovietinę tvarką juk reikia pakeisti, pasakiau, primindamas ne vieną pranešimą spaudoje apie visų valdžių kalbas valstybės sandarą, grąžinti žmonėms sovietinių valdžių atimtą turtą, išdalinti valstybinį, pereiti į laisvos rinkos ekonomiją.

Respektabiliausia ir objektyviausia pasaulyje radijo stotis (t.p. televizija) – tokių įvertinimų sulaukdavo BBC. Tai, ko gero, garsiausias pasaulio transliuotojas, įeinantis į daugelio žmonių namus visuose pasaulio kraštuose. Beje, BBC televizija figūruoja ir Jurgos Ivanauskaitės romane „Miegančių drugelių tvirtovė“, o vienos šio romano recenzijos antraštėje atsidūrė „BBC News“ televizija – bet tokio TV kanalo nėra (ir romane toks pavadinimas neminimas), yra, pvz.

Seimui pateikta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. veiklos ataskaita. Šįmet mėnesiu vėliau nei pernai. Šį sykį premjeras nepiktnaudžiavo ekonomikos bei kitų sferų rodikliais, o iš tikrųjų susitelkė ties Vyriausybės veikla. Pačioje ekonomikoje valdžios sektorius sudaro mažiau nei trečdalį, apie 30 proc. Taigi, didžioji ūkio rezultatų dalis yra privačių asmenų ir įmonių siekių, iniciatyvų, pastangų ir sėkmės rezultatas.

Pirmojoje dalyje prakalbome apie tai, kad „žydų kortą“ Maskva būtų linkusi išnaudoti prieš Lietuvą nei kiek ne mažiau džiugiai, nei paminklų reikalus Taline. Ir nebūtinai pretekstu tampa paminklinio mastelio įvykiai. Štai „antros lietuvių religijos“ jubiliejuje kažko nepasidalino lietuvis Šarūnas Marčiulionis ir žydas Šabtajus Kalmanovičius. Ko nepasidalino – vienas Dievas težino. Tačiau tūlas Mauša Bairakas iš to išpūtė visatos masto incidentą.

Nesitikėjau sulaukti atsakymo į  pasvarstymus apie Lietuvoje įvedamą mokamą aukštąjį mokslą, pavadintus „Rusiją sulaikysim mokamu aukštuoju mokslu“, juolab kad nesiėmiau išsamiau gvildenti vadinamosios aukštojo mokslo reformos, apie kurią sklinda įvairiausių gandų, tačiau nei gairių, nei strategijos iki šiol nematyti. Premjero Gedimino Kirkilo patarėja Giedrė Purvaneckienė nutarė paaiškinti visuomenei apie mokėjimo už aukštąjį mokslą būtinumą ir net jo filosofinę bei auklėjamąją reikšmę.