Komentarai ir analizė

Nežinau, ar šeštadienio (gegužės 21-ą) vakarą TV3 televizija užsiėmė komercija ar vykdė dvasinio tautos turtinimo misiją. Gal – ir viena, ir kita. Tokia jau ta demokratija ir laisvas eteris. Šįkart pastarajame vėl išdygo prieš kelis metus šalies kino teatrų ekranus „padabinęs“ ruso Aleksejaus Balabanovo filmas „Karas“, su dviejų „Brolių“ garsenybe Sergejumi Bodrovu.

Mokslininkai nepalieka Lietuvos Šiuo metu, atrodytų, įvyko lūžis aukštųjų mokyklų ir šalies vadovų sąmonėje – apie reformos būtinumą kalba visi, net ir tie, kurie ja netiki, jos nenori ir jai visokeriopai priešinasi. Bent jau retorikoje pasiekta šiokios tokios pažangos – atmesta senoji ir iki skausmo pažįstama melodija, kad aukštojo mokslo sferoje esą viskas puiku, tik pinigų nėra. Žinoma, negalima visiškai atmesti šito fakto.

Pirmadienis Lietuvoje praėjo skambant Rusijos propagandos varpams, popieriuje krebždant plunksnoms apie jos sulaikymo planus ir pro ausis praleidžiant pilietinio pasipriešinimo dienos  pavadinimą. 1972 metų Kauno pavasario – Romo Kalantos auką lydėjusio didžiausio pilietinio maišto prieš sovietų valdžią - metinės praėjo be patoso ir jaudulio.

Keistina – jeigu tokia politika yra? O jeigu irgi nėra, tai reikia  ir ją sugalvoti. Bet pirmiausia – ar žinome, koks turi būti  Lietuvos valstybės vidaus  politikos tikslas? Atsakymų į šį klausimą tikrai būtų ne vienas. Ne šio straipsnio uždavinys leistis  jų  ieškojimo keliu, tad kol kas  pasitenkinkim tik vienu, dėl kurio vargu ar kas norėtų  ginčytis.

Ir ekonominiuose, ir politiniuose sprendimuose mums nesyk pritrūksta ne pačių sprendimų variantų, bet gebėjimų pasirinkti. Mąstysena sutrukdo. Tarkime, demokratija jau lyg ir mūsų savastis, įsisavinom, bet staiga imam ir pripažįstam, kad pas didįjį kaimyną įgyvendinamas „valdomos demokratijos“ variantas yra geresnis.

Per pastaruosius penkerius metus Lietuvos padėtis gerokai pasikeitė: tapome NATO ir ES nariais, kita vertus, kaimynės Rusijos demokratija kasdien traukiasi it šagrenės oda, ir ši šalis tampa, švelniai tariant, neprognozuojama. Dėl šių priežasčių turime daug kur patikslinti savo poziciją. Juo labiau, kad įgijome ir daugiau patirties.

Lietuvos politinis elitas pranešė elektoratui dvi svarbias žinias – Andriaus Kubiliaus vadovaujami konservatoriai, įvertinę Rusijos keliamas grėsmes, pasiūlė „Rusijos sulaikymo strategiją“, o tų pačių konservatorių remiama Gedimino Kirkilo vyriausybė patvirtino, jog nuo kitų metų bus pereita prie mokamo aukštojo mokslo.

Sistemos sukurtas ir ją sugriovęs žmogus Pirmojo nepriklausomos Rusijos prezidento Boriso Jelcino mirtis yra giliai simboliška. Šis žmogus simbolizuoja Rusijos istorijos laikotarpį, kuris su jo mirtimi ir baigėsi – tai laikotarpis, kuris pagimdė demokratinės ir vakarietiškos Rusijos viltį. Šiai vilčiai, kaip matome, artimiausiu metu nelemta tapti realybe. B. Jelcino būta savojo laikmečio žmogaus su visomis jo aukštosiomis akimirkomis ir nuopuoliais.

Dabartinį Seimą kai kurie humoristai vadina neveiksniu, reikalingu socialinės globos, tad siūlo dairytis senelių, jau užauginusių vaikus ir vaikačius, turinčių patirties ir atliekamo laiko... Galima įvairiai žiūrėti į Seimą ir įvairiai jį vertinti, tačiau bent vieną darbą, kuris paliktų istorinį pėdsaką, šios sudėties parlamentas jau yra įpusėjęs ir turi visas galimybes atlikti iki galo.

Kas yra bent kiek susipažinęs su barbarybės ir Viduramžių istorija neprieštaraus, jog anais laikais užkariavimo teisė buvo lemiamas tarptautinių santykių faktorius. Neretai jis būdavo inkrustuotas dar ir garbingo užkariavimo motyvu. Sovietų armijos memorialo likimas Taline ir su juo susiję Rusijos veiksmai estų atžvilgiu negali nejaudinti visų tų Europos ( o gal net Azijos) tautų, kurių istorijoje rusų ekspansija yra palikusi ne vieną pėdsaką.

Jau beveik metus visi, kas netingi, kam nors kiek įdomu, stebi VSD skandalą. Kas netingi dar labiau – mato, kas kaip balsuoja Seime. Visi ligi šio matė, kad Liberalų ir Centro sąjungos seimūnas balsavo už tai, kad KGB rezervo karininkas A. Pocius iš NATO šalies žvalgybos vadovų pašalintas nebūtų (2006 12 19 ir 2007 03 15). Tik štai ėmė kažkas ir pasikeitė.

Taip, be abejonių. Tai pirštu kaip į akį dūrė Estijos susikirtimas su Rusija, priimant dėmesin  Lietuvos laikyseną. Tačiau prieš šį klausimą nagrinėjant, reikia suvokti  esamą Lietuvos  užsienio politiką. Kokia ji, jeigu iš viso Lietuvos užsienio politika yra? O jeigu nėra, tai reikia ją sugalvoti. Bėda čia nuo nepriklausomybės atkūrimo pradžios, nes nė vienas Lietuvai vadovaujantis politikas apie ją negalvojo. Elgėsi pagal dienos reikalavimus.

Europos Komisija ką tik paskelbė pavasarines ūkio raidos prognozes. Pareigūnai patys rūpestingai išvengė politinį atgarsį sukeliančių komentarų, užtat pašnibždėjo žurnalistams – žiū, pirmąsyk po 2000-2001 metų Europos Sąjungai (ES) vėl pavyko aplenkti Jungtines Valstijas ekonomikos augimo tempais. Kaip rodo visi duomenys, šiais metais ES ekonomika ūgtels 2,9 proc., o JAV – tik 2,2 proc. Ir 2008 m. atsilikimo nuo JAV nebus: ES ekonomika paaugs 2,7 proc. o JAV ekonomika – taip pat 2,7 proc.

Man patinka juodaodžiai. I like blacks. Man patinka Harlemas – šiltais rudens vakarais, be ypatingo reikalo, nė kojos iš ten nekeldavau. (Nekelk nė kojos į Harlemą, įspėjo mane išlydėdami bičiuliai; simptomiška, aš ir nekėliau kojos – tik ne į jį, o iš jo.

Puikiai atsimenu vieną iš didžiųjų Sąjūdžio mitingų, kuriame, be kitų, kalbėjo Mečys Laurinkus. Mes ginsime Lietuvą visomis jėgomis, sakė jis: jei reikės, aš ginsiu ją fiziškai. Visi mitingo dalyviai suprato, kad tai buvo pasiryžimas plikomis rankomis eiti nors ir prieš tankus. Tokie žodžiai iš jauno filologo lūpų, priesaika, ištarta pirmą kartą bundančios Lietuvos istorijoje, darė didžiulį įspūdį.

Estijai pastarosiomis dienomis tenka atlaikyti didžiulį Rusijos spaudimą, kuris verčia susirūpinti ir Europos Sąjungos vadovus. Politinį spaudimą, kurį palaiko įvairialypis informacinis puolimas,  paskatino vadinamojo sovietinio „Bronzinio kario“ paminklo iškėlimas iš Talino centro.

Nors mūsų politikai ekonominį atsilikimą nuo Estijos visada neigė, labai aiškūs rodikliai patvirtina, kad Estija žengia priekyje Lietuvos. Tai rodo ne tik skaičiai, bet ir Estijoje įgyvendintos reformos, vakarietiškesnė orientacija, Vakarų pripažinimas ir t.t. Antra vertus, negalima paneigti ir to, kad savo įvaizdį jie taip pat iki šiol sugebėjo kurti geriau negu mes.

Gegužės 1 d. suėjo treji metai, kai Dubline (tą pusmetį jis buvo tarsi ES sostine, nes Europos Sąjungai tada pirmininkavo Airija) suplevėsavo Lietuvos ir dar devynių naujųjų ES šalių narių vėliavos. Lietuva tapo ES nare. Ar tas trumpas laiko tarpas pakeitė ką nors giliau valstybėje ar mumyse? Be abejo – taip.

Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas susirūpinęs skambina Vokietijos kanclerei Angelai Merkel. Dūmos pirmininkas Borisas Gryzlovas iš miego kelia Europos Sąjungos užsienio politikos vadovą Javierą Solana. KGB buvęs generolas, dabar - apaštalo šv. Andrejaus fondo ir Rusijos nacionalinės garbės centro atstovas Vladimiras Jakuninas anksčiau jį ordinu už nuopelnus Lietuvai apdovanojusiam prezidentui Valdui Adamkui rašo graudų  laišką.

Pro aukštųjų Vilniaus rūmų plyšius prasiskverbė elitiniai šnibždesiai, kad pagaliau ir šiuolaikiniai lietuviai pri(si)pažins prisidėję prie antrosios pasaulyje (po JAV) konstitucijos sukūrimo. Britai, žinoma, dėl to neverks, nors ir dabar neturi konstitucijos. Per elektroninę erdvę nuskambėjo teleminėjimo aidai, suvieniję bendrai šventei Lenkiją ir Lietuvą. Tiksliau- Varšuvos ir Vilniaus elito balsus. Įvykis nei eilinis, nei vienareikšmis.

Jie dėvi Hugo Boss kostiumus, žiaumoja "semečkes" ir nekenčia fašistų. Tai požymiai asmenų, nusiaubusių Taliną - ne be ironijos pažymi populiariausio Estijos dienraščio "Postimees" vedamasis. Paskutinį kartą panašios padugnės siaubė ir niokojo miestą 1941 m.: prieš palikdami miestą vokiečiams sovietai jį sudegino. Be kita ko, Estijos įvykiai vaizdžiai atskleidžia, kad kantrus ir nuoseklus Estijos darbas vykdant rusakalbės bendruomenės integraciją į šalies gyvenimą davė tik ribotus rezultatus.

Pasak G. Hėgelio, yra klasikiniai ir periferiniai kultūrinių reiškinių pavidalai. Lietuva,jei ir buvo regiono lyderiu, tai labai seniai. Klausimas paprastai iškyla daug banalesnis – kurios civilizacijos periferinis pavidalas prigyja mūsų šalyje – Vakarų ar Rusijos? Veltui mėgintume gauti atsakymą analizuodami tai, kokios formalios vakarietiškos sąvokos bei institucijos įdiegtos Lietuvoje ar toliau į Rytus.

Metinis Lietuvos prezidento Valdo Adamkaus pranešimas nesiliauja kaitinęs politologų bei politikos apžvalgininkų plunksnas. Nors beveik visi sutaria dėl pranešimo turinio – jis ganėtinai aiškus, - tačiau šįkart išryškėjo aštrios kritikos banga. Nesiimsiu gvildenti nei kritikų, nei gynėjų argumentų (savo nuomonę jau turėjau galimybę išsakyti komentaruose „Tragiškoji prezidento pranešimo gaida“), o pasvarstysiu vieną aplinkybę, kurią apėjo didžiuma komentatorių.

Kas atnaujins Lietuvos politiką? Kas gali atnaujinti ir reformuoti Lietuvos politiką? Visų pirma pati visuomenė – jei didelė jos dalis netoleruotų atviro melo, demagogijos ir politinės klounados, mūsų politikai būtų priversti keistis. Todėl tenka su apmaudu konstatuoti nemalonią tiesą, kad Lietuva turi tokius politikus, kokių yra verta. Kita vertus, politika neatsinaujina be naujų žmonių ir idėjų. Apie kartų kaitą kol kas sunku kalbėti.

Ketinau šį komentarą rašyti apie prezidento sprendimą vetuoti įstatymo pataisą dėl KGB rezervo karininkų. Valstybės vadovo žingsnis  – iškalbingas. Ypač jo metinio pranešimo kontekste. Žodžiais  reiškęs rūpestį, esą „viešajame gyvenime iki šiol veikia vertybes atvirai ignoruojantis požiūris“, veiksmais tai i pats patvirtino.

“Beveik visi politikai Valdo Adamkaus metinį pranešimą įvertino kaip vieną geriausių iš jo kalbų” - priminė “Bernardinai.lt” tinklapio vyr. redaktorius Andrius Navickas savo bendradarbiui Vladimirui Laučiui, klausdamas jo nuomonės.

Artėjanti Gegužės 3- ji šiemet žada daugiau šėliojimo nei įprasta. Būti ar nebūti šiai dienai verta raudono įrašo nacionaliniame kalendoriuje? - štai koks  aštriausias nūdienos klausimas. Jis kreipia akis į lietuvius ir lenkus, į praeitį ir į teisę. Komentaro pavadinimo žodžiai yra raktiniai. Jie jungia dvi dešiniojo radikalizmo bruožų turinčias partijas abipus Lenkijos ir Lietuvos sienos.

Į diskusiją apie Baltijos valstybių ekonomikų perkaitimą, šviesias ar nelabai perspektyvas be jokios specialios intencijos įsijungė ir autoritetingiausia pasaulio finansų organizacija – Tarptautinis valiutos fondas (TVF). Balandį jis paskelbė savo tradicinį pusmetinį analitinį leidinį „Pasaulio ekonomikos perspektyvos“. Galima iškart konstatuoti – pasaulio valstybių ūkio raidos kontekste Baltijos valstybių raida Fondui neatrodo pesimistinė ar aliarmuojanti.

Po prezidento Valdo Adamkaus metinio pranešimo nulijo lietus ir nuplovė visus pėdsakus: kritikos kruša baltai nuskalbė šio teksto eilutes ir lengva ranka nustūmė pranešimą į stalčių, kuriame suklota jau tokia daugybė garbingų, išmintingų, tačiau visiškai nublukusių ir niekam nereikalingų dokumentų. Vis dėlto gaila, kad tai atsitiko, nes pranešimas savo intelektiniu lygiu, problemų matymu ir jų formulavimu iš tiesų pranoksta mūsų politikos kasdienybę.

Vakaruose neseniai nuvilnijo nauja protestų banga prieš karą Irake. Tiesą sakant, pastarasis sakinys nėra toks aiškus, kaip gali atrodyti, ir įsigilinus sunku paaiškinti ką jis reiškia. „Stop this war!“ – buvo šaukiama tose demonstracijose. Tiesą sakant, nutraukti šį karą mažai kas pasaulyje taip suinteresuotas kaip George’as Bushas. Tam iki šiol ir laikoma JAV kariuomenė Irake, kad nutrauktų „šį karą“. Bet tie protestuotojai turėjo galvoje ką kita.

Lietuvos prezidento Valdo Adamkaus skaitytas Seime metinis pranešimas suerzino įvairių pakraipų politikus ir apaugo nervingais komentarais. Kad ir kaip tie komentarai įvairuotų, visi pripažįsta prezidento pasisakymą buvus neįprastai aštrų – nepagailėta kritikos bei karčių žodžių Lietuvos politiniam elitui, Seimui ir Vyriausybei.

Nutrinta riba tarp humoro ir rimtumo Prisipažinsiu, pastaruoju metu retai bežiūriu TV politinių debatų laidas. Ne todėl, kad būčiau nustojęs domėtis tuo, kas vyksta šalyje, o todėl kad sunku ilgesnį laiką ištverti tą „diskusijos“ lygį, iš kurio niekaip nepakyla mūsų politika ir politikai.

Šiandien penktadienis, o rytoj ryte vėl patekės saulė. Gal sakysit, kad meluoju? Analogiškai savo metų kalboje parlamentui bei tautai nemelavo ir Valdas Adamkus. Prezidento metinė kalba aktualijų aptarimo dalyje nustebino tik tuo, kad šalies vadovas, atrodo, pagaliau perskaitė spaudą ir apsidairė. Pažerta daug abstrakčios kritikos ir neišdrįsta paminėti beveik nieko konkrečiai. Minimaliai stebint įvykius būtų sunku šio teksto pasigesti.

Nors Konstitucinis Teismas (KT) išeivius lyg kaip Lietuvai nebereikalingą menkniekį ir nupilietino, tačiau Lietuvoje valstybės pilietis vis dar dėmesio viršūnėje. Jį ugdo, brandina, tausoja, auklėja, moko šimtais kartų kasdien linksniuodamos valdžios, keli visuomeniniai veiksniai ir net privatūs valstybininkai.

Jei prabiltume apie trečią brolį, reikėtų aiškinti, kad tai ne Vilniaus bohemos užeiga. Trečioji sesė tikrai sietina su tam tikra indoeuropietiškos pasakos perversija. Pasakose ne trečia sesė, bet trečias brolis- kvailelis nuolat laimi laimę. Moteriškas analogas retai pasitaiko.

Jau nuėjo praeitin pirmasis naujosios Lietuvos ekonomikos etapas – 1990-1994 metai, kai byrėjo ir žlugo gigantiška uždara komandinio ūkio sistema, kurios viena iš dirbtuvių buvo Lietuvos ekonomika. Po dar vieno smuktelėjimo žemyn (-1,7 proc.) 1999 m. šalies ekonomika it lokomotyvas veržiasi pirmyn, kasmet padidindama bendrąjį vidaus produktą (BVP) 7-8 proc. Iš esmės tokiu pat „maršrutu“ ir dar šiek tiek spartesniu, nors ir rizikingesniu tempu lekia ir mūsų kaimynės Latvija bei Estija.

Pirmadienį Strasbūre prasidėjusioje Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos (ETPA) sesijoje, kuri truks penkias dienas, vyraus NVS problemos. Daugiausia dėmesio europarlamentarai skirs padėčiai Rusijoje, Ukrainoje ir Baltarusijoje. Dėl įtemptos šių šalių vidaus situacijos regionas šalia Lietuvos pastaruoju metu tampa konfliktiškas ir todėl kelia grėsmę ne tik Rytų Europos, bet ir viso žemyno stabilumui. Išskirtinę vietą čia užima Ukraina.

Apie kaimyną sprendžiame pagal save pačius. Toks atspirties taškas suprantamas. Tačiau ar visada jis mus nuveda teisingu keliu? O kas, jei kaimyno galvoje siaučia visai kiti vėjai ir jis vadovaujasi visai kitomis vertybėmis? Koks tikrasis Ukrainos veidas? Stebime įvykius Ukrainoje, ten vis neatslūgstančią įtampą ir konfrontaciją. Padėtį toje šalyje vertiname pagal mums priimtiną schemą. Provakarietiški, sąžiningi, teisūs politikai susirėmė su prorusiškais, korumpuotais, klastotojais.

Iš socialdemokratų partijos viršūnių sklinda prieštaringi pareiškimai bei pasvarstymai. Vieni jų susiję su koalicijos būrimu Vilniaus taryboje, kiti nukreipti prieš konservatorių teikiamą vyriausybei paramą. Vyriausybei stabilumo nepridėjo ir pajaciškas socialdemokratų partijos vadovų siūlymas paleisti Seimą.

Praeitą savaitę Lietuvos politinio teatro žiūrovai galėjo toliau stebėti diskusiją tarp socdemų ir konservatorių. Grasinimai neremti mažumos vyriausybės, paramos atsisakymai, „tiltų nedeginimai“ ir „išreikštos viltys“ bei užkeikimai vieni kitiems susiprasti – idealiai tiktų prastos meksikietiškos melodramos siužetui. Ten sutuoktiniai skiriasi, taikosi, išduoda, prakeikia ir atsiprašo viens kito po tris kartus kiekvienoje serijoje. Beje – nepaprastai dramatiškai, patetiškai ir jausmingai.

Bedugnė ir jos ištakos Milanas Kundera „Nepakeliamoje būties lengvybėje“ rašo apie Europos politinio kičo pradžią, kuri, pasak jo, siekia Prancūzijos revoliuciją. Jau tada Europa skilo į kairę ir dešinę, gindama idėjas ir vertybes, kurios nuo to laikmečio vis nuolatos aktualizuojamos ir iš naujo prikeliamos taip dramatiškai, tarsi tektų pakartoti pačią revoliuciją.

Juozas Tumas-Vaižgantas, 1918-ųjų metų Lietuvos atgimimo, arba kaip jis pats sakydavo „pakirdimo“, darbininkas, buvo ne tik nepranoktas ano meto publicistas, bet – kurį laiką ir politikas. Užsirašęs į tautininkus, ėjo šios partijos dvasios vado pareigas. Prezidentas Antanas Smetona vertino draugystę su kanauninku ne vien dėl jo publicistinių gebėjimų bei politinio nusistatymo artumo.

Dar ką nors skaitantiems lietuviams belaukiant VSD veiklos tyrimo medžiagos tęsinio, sunku kalbėt apie ką nors kita. O gal svarbiausias tikros politinės krizės bruožas ir yra begalinis susitelkimas tik į vieną bėdą, neišsaugant gebėjimo matyti kitų opių dalykų? Kalbos apie lietuvių emigraciją nenutilo net per praėjusį pusmetį. Reiškinio mąstai ir betarpiškas matomumas toks didelis, kad neužstos jokių šnipų šešėliai.

Ketvirtadienį Lietuvos ministras pirmininkas Gediminas Kirkilas, lydimas delegacijos, išvyko į Kijevą, optimistiškai tikėdamasis padėti išspręsti tenykštę politinę krizę ir pratęsti tradiciją, kurią dar oranžinės revoliucijos metu pradėjo Valdas Adamkus. Ką gi, nuoseklus tęstinumas nėra pati blogiausia šalies užsienio politikos savybė -  jis leidžia pasiekti įvairių ilgalaikių tikslų.

“…Nešviečia Lietuvos valdžios šiandien  ir neatrodo, kad jos sušvistų rytoj, nebent kokią nors  naują  kvailą  staigmeną  iš mago skrybėlės ištrauktų. O jos labai ir labai reikėtų. Beje, neapgaulingos magiškos, o visas kvailystes baigiančios tikroviškos, kad bent jau čia pasirodytų Lietuvos blogybių riba” – rašiau “Amerikos Lietuvio” (AL) skiltyje kovo 31 d. Ir ištraukė. Didelę staigmeną. Bet ne valdžios, ir nekvailą.

Prie gausėjančių įspėjimų apie galimą Lietuvos ekonomikos išsibalansavimą prieš šv. Velykas dar spėjo prisidėti ir Tarptautinis valiutos fondas (TVF). Balandžio 3 d. jis paskelbė iškart du analitinius dokumentus – vieną tradicinį šalies ekonominės politikos įvertinimą (konsultacijas), atliekamą TVF Nuostatų IV straipsnio pagrindu, kitą – parinktų ūkio raidos problemų (šiuokart – finansų sektoriaus reikalus ir pajamų mokesčio reformą, tobulinant padėtį darbo rinkoje) tyrimą, daromą rengiant tas I...

A. Paleckio improvizacinis solo derybose dėl koalicijos Vilniaus miesto taryboje verčia griebtis už galvos socialdemokratų partijos vadovus A. Brazauską ir G. Kirkilą. Abu patyrę politikai atkakliai neigia socialdemokratų koalicijos su R. Pakso vadovaujamais liberalais demokratais galimybę ir A. Paleckį laiko išsišokėliu.

TEORIJA Kaip savo veikale „Politinio spektaklio konstravimas“, rašo Murray Edelmanas, „dramatizuoti incidentai, susiję su iškiliomis asmenybėmis, nukreipia dėmesį nuo struktūrinių konfigūracijų, kurios paaiškina tuos incidentus ir daugelį kitų dalykų. Ar politikas pasielgė neetiškai, jei leido nutekėti informacijai, liudijančiai tam tikros politikos fiasko, tampa svarbesniu klausimu, negu klausimas ar toji informacija teisinga“. Tai metodo, kuris būna pritaikomas daug kur, aprašymas.

Gerbiamoji Kolege, Atleiskite, kad įsiterpiu į Jūsų privatų pokalbį su žinomais kultūros ir visuomenės žmonėmis, pasirašiusiais kreipimąsi „Neišduok“. Nesu toks populiarus ir svarbus žmogus, kaip Jūsų dėmesingai užkalbintieji, todėl natūralu, kad ir Jūsų reiklių klausimų nesusilaukiau, nors tą kreipimąsi pasirašiau taip pat.