Puikiai atsimenu vieną iš didžiųjų Sąjūdžio mitingų, kuriame, be kitų, kalbėjo Mečys Laurinkus. Mes ginsime Lietuvą visomis jėgomis, sakė jis: jei reikės, aš ginsiu ją fiziškai. Visi mitingo dalyviai suprato, kad tai buvo pasiryžimas plikomis rankomis eiti nors ir prieš tankus. Tokie žodžiai iš jauno filologo lūpų, priesaika, ištarta pirmą kartą bundančios Lietuvos istorijoje, darė didžiulį įspūdį.
Neregėtas akibrokštas visuomenei
Kažkas VSD krizę ir ją apaugusius politikos įvykius jau spėjo sulyginti su lemtingojo 1991 m. sausio dienomis. Šių įvykių liūdna ir tragiška (ne A. Pociui, o valstybei) kulminacija - žinia, kad VSD vadovas pasitraukdamas kartu dar išsineš ir tarnybinį butą. Tirštinti spalvų nenorėčiau, tačiau akivaizdu, kad vėl kilo aštri būtinybė ginti Lietuvą. Matyti, kaip pareigūnai, kuriais besąlygiškai pasitikėjo politikai, kuriems visuomenė įdavė į rankas pačią atsakingiausią misiją - užtikrinti šalies saugumą, - šitaip elgiasi vidury baltos dienos, yra nepakeliama. A. Pocius VSD vadovo poste pakeitė M. Laurinkų ir buvo šio rekomenduotas. M. Laurinkus, Lietuvos ambasadorius Ispanijoje, dar praėjusių metų lapkritį pasisakė už tai, kad A. Pocius liktų savo poste. Buvo ištartas žodis - turi būti ir atsakomybė už jį. Tyla, kuria reaguojama į šį įvykį, yra kupina klausimų ir negali būti pateisinta "diplomatiškumu". Mat tai jau nėra eilinis skandalas. Toks A. Pociaus elgesys galutinai pakerta bet kokius visuomenės susitarimo principus, kurių dėka tegali būti statomas valstybės rūmas, galutinai atskiria žmones nuo valdžios, nuo "elito", kuris pasisavino teisę įkūnyti valstybę. Nieko neliko, tik plikas išskaičiavimas, galia ir nauda. Tačiau šitą juk mato ir žmonės. Valstybė be vertybių negali egzistuoti. Valstybė be žmonių paramos netenka pamatų, tirpsta legitimumas. Kitas žingsnis - krachas.
Tai išties yra šlykštu, šlykštu ir dar kartą šlykštu. Ir jei A. Pocius tokiam poelgiui dar sugebės pateikti teisinį pagrindą, juo blogiau tokiai teisei: kokia čia teisė, jei ji prieštarauja moralės bei sveiko proto principams ir griauna pačią valstybės sampratą? Visų pirma, butas už mažesnę nei rinkos kainą privatizuotas pareigūno, kuriam jau pradėta atleidimo procedūra ir kuris atleidžiamas Seimui konstatavus, jog nesusitvarko su savo pareigomis. Antra, privatizavimas įvyko Seimo Audito komitetui bei prokuratūrai nepabaigus tyrimo dėl VSD tarnybinių butų privatizavimo teisėtumo. Trečia, nesuprantama, kaip įstaigos vadovas gali priimti sprendimą dėl leidimo privatizuoti butą sau pačiam, nesukeldamas interesų konflikto. Galų gale, kaip tai suderinti su tarnautojų, ypač statutinių pareigūnų, etika, pavyzdžiui, nepriekaištingos reputacijos reikalavimu? Apie paprasčiausią padorumą, garbingumą, valstybės interesų paisymą kažkaip net nejauku užsiminti.
Moralinis apsisprendimas... elgtis nemoraliai?
Ką jau kalbėti apie tą paradoksą, kad šiuo atveju butas A. Pociui atiteko kaip apdovanojimas už, švelniai tariant, nepasvertus, neatsakingus, teisine prasme neatitinkančius jo kompetencijos - o iš tikrųjų tiesmukai demagogiškus - žodžius iš Seimo tribūnos: esą VSD yra išaiškinus visas didžiausią atgarsį turėjusias bylas ir netgi savame departamente aptikusi aukštas pareigas užimančius pareigūnus, kurie pardavinėja su "Mažeikių naftos" pardavimu susijusias paslaptis už 100 tūkst. eurų. Čia vėlgi net neverta kalbėti apie tai, kad pareigūnas seniausiai turėjo atsistatydinti net nekalbant apie kokią kaltę, nes jo buvimas pareigose jau seniai kėlė aistras ir griovė tokią svarbią Lietuvai tarnybą. Dar daugiau, pareigūnas įsivėlė į politikavimą, net į atvirą kovą su politikais, o tai yra svarbiausių demokratinės valstybės principų pamynimas.
Pareigūnų, savaip suprantančių moralę, buvo ir bus - apie tai primena kad ir šiuo metu pagreitį įgaunanti Pasaulio banko vadovo Wolfowitzo istorija, kurį jau pusė pasaulio ragina atsistatydinti, o jis vis vien laikosi įsikibęs kėdės. Tačiau juk vienas ar kitas pareigūnas - dar ne visa valstybė, niekas juk nedaro savo nešvarių darbelių tuščioje erdvėje. Kažkas juk turi sureaguoti, atkurti tvarką, priminti principus, pagal kuriuos gyvename. Šiuo atveju nustebino aukščiausių šalies pareigūnų, prezidento ir premjero, šalta ir abejinga reakcija į tokius neturinčius precedento faktus. Prezidentui V. Adamkui prireikė visos paros, per kurią išgirdo ir kritikos žodžių, kad bent kiek sugriežtintų savo poziciją. Tačiau formulė, kurią ir toliau vartoja prezidentas, vertindamas šį skandalą, yra dviprasmiška. Pasak prezidento, asmuo pats gali nuspręsti, kokiais moraliniais principais vadovautis - taip elgtis yra kiekvieno asmens moralinis apsisprendimas. Negaliu suprasti šių prezidento žodžių. Jie prieštarauja tam, ką prezidentas mums nuolat primena - jis kalba apie būtinybę sugrąžinti į viešąjį gyvenimą moralės normas, taikyti aukštus moralės reikalavimus pareigūnams, nedaryti kompromisų su sąžine. Tačiau kokią prasmę turi šie pastarieji žodžiai, jei kiekvienas pareigūnas pats "turi teisę" nusistatyti savo normas pagal savo sugedimo laipsnį? O jeigu A. Pociaus poelgis atitinka aukštus moralės reikalavimus, tai su panašiais raginimais neverta laužtis pro atviras duris, nes daugumos pareigūnų moralė, tikiu, ir šiaip gerokai aukštesnė nei VSD vadovo. Iki šiol Lietuvos žmonės matė, kad formali mūsų teisė dažnai yra bejėgė ir bedantė prieš akivaizdžius piktnaudžiavimus, tačiau su jais pareigūnai dar bent kovojo žodžiais, skambia retorika, palikdami nors šiokią tokią viltį. Dabar, atrodo, jau net ir to atsisakoma.
Retorinis klausimas: jei taip elgiamasi net tada, kai jaučiamas didžiulis dėmesys, kai stebi šimtai žurnalistų ir nukreipti visi prožektoriai - ko tada tikėtis iš pareigūno, kai jis jaučiasi esąs saugioje tamsoje?
Praėjusių metų pradžioje kilo vadinamasis Turniškių skandalas paaiškėjus, kad du prezidento patarėjai įsigijo butus prestižinėje vietoje, prezidento kaimynystėje. Tuomet neskubėjau kaltinti pareigūnų, juo labiau prezidento, nes laikiausi principo neskubėti smerkti, jei yra kokio nors teisinio nesusipratimo galimybė. Tačiau akivaizdu, kad viskas susiję. Padaręs mažą žingsnelį atgal nejučiomis esi verčiamas žengti dar kartą ta pačia kryptimi, ir dar kartą - tarsi jau išmėgintu keliu. Nėra skaudžiau nei tai, jei pasitvirtintų, kad į tokį kelią įtraukiami ir aukščiausi šalies pareigūnai.
