Jau nuėjo praeitin pirmasis naujosios Lietuvos ekonomikos etapas – 1990-1994 metai, kai byrėjo ir žlugo gigantiška uždara komandinio ūkio sistema, kurios viena iš dirbtuvių buvo Lietuvos ekonomika. Po dar vieno smuktelėjimo žemyn (-1,7 proc.) 1999 m. šalies ekonomika it lokomotyvas veržiasi pirmyn, kasmet padidindama bendrąjį vidaus produktą (BVP) 7-8 proc.
Iš esmės tokiu pat „maršrutu“ ir dar šiek tiek spartesniu, nors ir rizikingesniu tempu lekia ir mūsų kaimynės Latvija bei Estija.
Ir po truputį ima aiškėti Baltijos trejulės ekonominė specializacija, naujas jų ekonominių vaidmenų pasiskirstymas artimiausiems dešimtmečiams.
Atrodo, kad Lietuva jau matuojasi vien jai būdingą ekonominį vaidmenį. Lietuvos pasirinktas (nenorom atitekęs?) amplua šiame rytiniame ES pakraštyje – būti fabriku.
Šiuolaikinė ekonomika kiekvienoje bent kiek išsivysčiusioje šalyje yra pagrindinai paslaugų ekonomika. Daiktų gamyba vis labiau įsiremia į vartojimo didinimo ribas, jos lyginamasis svoris mažėja. Vis didesnę didėjančių pajamų dalį patraukia paslaugos. Toks procesas vyksta tiek kiekvienoje nacionalinėje ekonomikoje, tiek ir tarptautiniu mastu.
Štai vienas pavyzdys. Žemės ūkis Lietuvoje (2005 m. duomenys) sukūrė 3,6 mlrd. Lt. pridėtinės vertės, tai sudarė 5,6 proc. šalies BVP. Toks buvo 207 tūkstančių jame dirbančių žmonių indėlis. Tuo tarpu operacijomis nekilnojamuoju turtu sukurta 3,9 mlrd. Lt. pridėtinė vertė, t.y. 6,1 proc. BVP. Tai – viso labo mažiau nei 12 tūkstančių žmonių darbo rezultatas.
Tiek nepasotinta buvo nekilnojamojo turto rinka, taip aukštai buvo pirkėjų įvertintas (ir todėl toks našus) buvo joje paslaugas teikiančių žmonių darbas.
Jei žmonių Lietuvoje nedaugės, o jų pajamos ir toliau kils – žemės ūkio produkcijos paklausa santykinai mažės, o nekilnojamojo turto agentų ir agentūrų paslaugų paklausa didės. Ir toliau reikės abiejų produktų, ir toliau ta ar kita abiejų sektorių įmonė galės plėsti savo veiklą ir didinti pajamas. Bet žemės ūkyje tai bus galima sėkmingai daryti tik jei kiti tokie patys trauksis iš gamybos (šalyje ar užsienyje), o paslaugose augimas bus lengvesnis, nes paklausa didės ir absoliučiai. Čia tik bus svarbiau nenusileisti konkurentams, nes jų daugės smarkiau nei žemės ūkyje.
Statistika rodo, kad Lietuva renkasi pirmąjį kelią. Ji lieka gaminti pramonės (taip pat ir žemės ūkio) produkciją, mažiau orientuodamasi į sunkiau pasiekiamą konkurencingumą teikiant paslaugas.
Antai, visoje ES apdirbamosios pramonės produkcijos dalis naujai sukurtoje vertėje (2005 m. duomenys) buvo 17,4 proc., o Lietuvoje – 22 proc. Bet ypač ryškus tas skirtumas – tuo pačiu ir specializavimasis - lyginant su Latvija ir Estija; jose apdirbamoji pramonė sudarė atitinkamai 12,8 proc. ir 16,8 proc. BVP.
Kas dar svarbiau – apdirbamosios pramonės dalis visame BVP Lietuvoje 2000-2005 m. laikotarpiu padidėjo 2,7 procentinio punkto, tuo tarpu kai Latvijoje ir Estijoje ji sumažėjo - atitinkamai 0,9 ir 1 procentiniu punktu (taip pat ir visoje ES – 2,1 proc. punktu).
Regis ir užienio kapitalas, įsikuriantis naujųjų ES šalių narių ekonomikoje, traktuoja Lietuvą pirmiausia kaip vietą daiktų gamybai. Antai, jei Estijoje iš visų sukauptų tiesioginių užsienio investicijų tik 13,6 proc. (2006 m. III ketvirčio duomenys) buvo investuota apdirbamojoje pramonėje, Latvijoje – vos 10,9 proc., tai Lietuvoje bemaž triskart daugiau – 34,5 proc.
Atitinkamai specializavomės ir eksporte. 2006 m. paslaugų dalis Lietuvos eksporte sudarė 20 proc., tuo tarpu Estijos eksporte ta dalis buvo 27 proc., o Latvijos – net 31 proc.
Duomenys visiškai vienareikšmiai. Lietuva, teigia jie, orientuojasi būti vienu iš ES fabrikų. Ji nebus konkurentė Kinijai - tikrajam „pasaulio fabrikui“. Ji bus pagalbinis ir parankinis cechas savo partneriams Europoje. Ką ji čia gamins – dar nėra aišku. Gal galop specializuosis visokių lentelių ar varžtelių gamyboje, o gal tieks visiems, kas tik įstengs įpirkti, pavydėtino skonio ir įpakavimo maisto produktus, sudėtingus ar išmoningus prietaisus, telekomunikacijos įrangą, vaistus. Nors specializavimasis ryškėja, priekyje tebėra neištyrinėti plotai ir erdvės.
Teorinėje literatūroje yra samprotavimų, teigiančių, kad nuo pat XIX a. vidurio, kai industrinės ekonomikos plėtojimasis apėmė ir vidurio bei rytų Europą, pastarasis regionas susiformavo kaip vakarinės Europos dalies periferija. Šalys į rytus nuo Vokietijos ir Austrijos, tiek būdamos Habsburgų ir Romanovų imperijų sudėtyje, tiek vėliau sukūrę arba atkūrę nepriklausomas valstybes, buvo medžiagų, žaliavų ir pigaus darbo šaltinis Vakarų industrinėms ekonomikoms.
Kai Vakarų ūkį sukrėsdavo ekonominė krizė arba technologinio perversmo banga, jos atsinaujindavo jų pačių atrastais būdais ir kryptimis pertvarkydamos ūkį. Prie jų prikibusios periferinės nacionalinės ekonomikos iš visų jėgų stengdavosi sekti paskui lyderes, siekdamos išlaikyti buvusius ryšius ir toliau puoselėti norus ar iliuzijas kada nors tas šalis pavyti.
Ir tas ekonominio centro bei ekonominės periferijos valstybių abipusis asimetrinis ryšys nuolat atsigamindavo. Ir atsigamina. Iš vienos – vakarinės, t.y. ekonominio centro – pusės jį maitina siekis visada turėti „po ranka“ tokius ekonomikos „stažuotojus“, kurie ne tik užtikrina reikiamus gamybinius patarnavimus, bet ir rinkas vakariečių produkcijai. Iš kitos gi – rytinės Europos dalies (šiandien tai naujosios ES šalys narės bei kandidatės į jas) – pusės tą periferiškumą garantuoja tų šalių noras eiti pirmaujančių pėdomis, įtikti joms savo prekėmis, mėgdžioti jas technologijų, vadybos, ūkio ir gamybos organizavimo, vartojimo stereotipų ir t.t. srityse.
Išsivadavimas iš tų nusistovėjusių vaidmenų įmanomas tik gerai perpratus visą spektaklį. Be jokios abejonės, naujam spektakliui jo režisieriai privalės naudotis visai kitomis dekoracijomis. Vien Europos Sąjungos vaizdelių nepakaks.
