Ir ekonominiuose, ir politiniuose sprendimuose mums nesyk pritrūksta ne pačių sprendimų variantų, bet gebėjimų pasirinkti. Mąstysena sutrukdo.
Tarkime, demokratija jau lyg ir mūsų savastis, įsisavinom, bet staiga imam ir pripažįstam, kad pas didįjį kaimyną įgyvendinamas „valdomos demokratijos“ variantas yra geresnis.
Užuot rinkus valstybės prezidentą visuotinu balsavimu ir laukus dviejų milijonų balsuotojų sprendimo (ta „veršių tauta“ gali sumanipuliuoti nedraugiškos jėgos) siūloma rinkti jį tų „veršių“ išselekcionuotais 141 krištolinės sąžinės ir išskirtinio intelekto asmens balsais Seime. Viens du ir gatava; net iš anksto būtų galima susitarti dėl rezultato – jūsų partija už mūsų kandidatą, mes jūsų partijai kokios valstybinės elektrinės direktoriaus postą ar dar ką.
Nepasitikėjimą savo rinkėjais dėsningai papildo ir valdžios neprofesionalumas.
Vien ko vertas euro įvedimo sužlugdymas! Užuot atidūrusi ekonominių reformų lyderių tarpe Lietuva labai natūraliai liko atsiliekančiųjų būrelyje.
Taip, pragmatizmo lietuviams ir jų išrinkamiesiems Fortūna gal atseikėjo mažėliau nei kitoms tautoms. Bet sugebėjimą mokytis juk davė...
Visa ruošimosi įvesti eurą istorija tiks būsimiems ekonominės politikos vadovėliams. Slovėnija, turėjusi gerokai didesnę infliaciją nei mes, sumažino ją iki reikiamo lygio būtent tais metais, pagal kuriuos Europos komisija sprendė, ar šalis pasiruošusi eurui.
Estija vėlgi pasiskaičiavo ir iš anksto paskelbė, kad atsisako nuo tikslo įsivesti eurą 2007 m. – infliacija per didelė ir sumažinti jos neįmanoma.
Lietuvos valdžios vyrai tikėjo, kad bus kaip yra, ir nepasivarginę pagalvoti bei paskaičiuoti leido kelti kainas ir ten, kur joms kelti nebuvo jokio pagrindo (elektra galutiniams vartotojams) arba kur periodinis kainų kėlimas galėjo būti atliktas keliais mėnesiais vėliau (miestų viešojo transporto tarifai).
Gan bejėgišką lemenimą apie „pasiryžimą“ įvesti eurą regime ir toliau. Jau suplanavom, kaip išvežiosim eurus į bankus, kaip žymėsim kainas eurais, tik – nežinom, kada jį mums padovanos.
Kai 2005 m. lapkritį Slovakija, dar viena mūsų „konkurentė“, įjungė savo kroną į II Valiutos kursų mechanizmą (VKM-II), infliacija šalyje buvo 3,7 proc. ir gerokai viršijo konvergencijos normatyvą. Negana to, valdžios sektoriaus deficitas siekė 3,1 proc., nedarbas viršijo 15 proc. Tikrai galima buvo iš aukšto žiūrėti į šalies siekį per dvejus metus įsivesti eurą.
Dar daugiau, infliacija spartėjo ir 2006 m. antrą ketvirtį pasiekė 4,6 proc. O šių metų (kovo 16 d.) naujiena – Slovakijos krona revalvuota.
Įstodama į VKM-II Slovakija nustatė tokį kronos kursą: 38,4550 kronos – 1 euras. Ji įsipareigojo palaikyti santykinį kronos stabilumą, leidžiant jai svyruoti VKM-II aprobuotose ribose, 15 proc. aukštyn arba žemyn (t.y. kilti kursui iki 32,6868 kronos už 1 eurą arba smukti iki 44,2233).
Ir štai sprendimas revalvuoti kroną 8,5 proc., iki 35,4424 kronos už 1 eurą.
Dažnam skaitytojui tai turėtų atrodyti gan keista, neracionalu. Juk visos pokomunistinės šalys, pertvarkančios savo ekonomiką su neišvengiamais restruktūrizavimais, patiria ir aukštus infliacijos tempus, ir sunkumus eksportuojant, ir prekybos deficitą.
Tokioje situacijoje (o ji būdinga visoms be išimčių naujosioms pokomunistinėms ES narėms) veikiau prašosi valiutos devalvavimas nei revalvavimas. Juk devalvavus valiutą eksportui atsiveria naujos galimybes, eksporto prekės užsienio rinkose atpinga. Be to, importo prekės pabrangsta, ir vartotojai, jei yra galimybė, pasuka prie savų gamintojų produkcijos. Taigi, ekonomika stumtelėjama pirmyn.
Neatsitiktinai stambieji Lietuvos verslininkai net savo asociacijos vardu kelissyk ragino vyriausybę devalvuoti litą, matydami eksporto didinimo perspektyvą.
Tiesa, jau VKM-e slovakų krona atkakliai rodė linkstanti būti brangesnė nei valdžios nustatytas jos kursas. Taip buvo todėl, kad į šalį ėmė plaukti stambios tiesioginės užsienio investicijos. Tai didino paklausą Slovakijos valiutai ir jos kursas kilo; Slovakijos centriniam bankui net teko daryti intervencijas, palaikant kursą VKM leidžiamose svyravimo ribose.
Slovakų žingsnio esmė ta, kad valiutos revalvavimas yra puikus vaistas nuo infliacijos. Revalvavus 8,5 proc. Slovakijos kroną tiek pat krito importo prekių kainos vidaus rinkoje. Jei, kas būdinga nedidelei valstybei, prekiaujama su užsieniu santykinai daug, importo atpigimas, perskaičiavus jo kainas nacionaline valiuta, stipriai pristabdo infliaciją.
Slovakijai to ir reikia. Kronos kursą ji pakėlė neperžengdama jos brangimo ribų (15 proc.), t.y. nepažeisdama VKM-II iškeltų valiutos kurso stabilumo kriterijaus, o infliaciją ji, ko gero, ir supančios. 2008 m. Europos komisijai teks pripažinti Slovakiją įvykdžius reikalavimus ir leisti nuo 2009 m. pradžios įsivesti eurą.
Taip – valiutos revalvavimas sukelia didelę grėsmę šalies eksportui. Tačiau Slovakijos valdžia puikiai susigaudė situacijoje – dėl didžiulių tiesioginių užsienio investicijų jos eksporto potencialas labai išaugo. Slovakija eksportuoja beveik tiek pat, kiek importuoja. Taigi, tam tikras prekybos išbalansavimas jai nebaisus.
Bet dar svarbiau tai, kad Slovakijos eksportas – tai užsienio investuotojų čia surenkami automobiliai (jau pradėjo leisti produkciją Peugot Citroёn gamykla, nuo rudens veikia ir Kia automobilių surinkimas), kai kurios kitos prekės Vakarų rinkoms. Tos gamyklos naudoja labai daug atvežtinių komponentų, pasinaudoja pigia darbo jėga ir eksportuoja beveik visą produkciją. Slovakijos eksportas dėl kronos revalvavimo pabrangsta tiek, kiek atpigo tai produkcijai reikalingų komponentų importas.
O infliacijai uždėti geri pančiai.
Slovakijos pavyzdys – tai dar vienas atvejis mums pasimokyti. Vieno tyrimo autoriai neseniai pastebėjo: su šiandienos iššūkiais sėkmingiau susidoros tie veikėjai ir tos šalys, kurios „greitos prisitaikyti, lėtos skųstis ir atviros keistis.“
Mes irgi greiti (skųstis), lėti (prisitaikyti) ir atviri (izoliavimosi, atsitvėrimo, demokratijos ignoravimo idėjoms), bet mums išeina kitaip...
