Praeitą savaitę Lietuvos politinio teatro žiūrovai galėjo toliau stebėti diskusiją tarp socdemų ir konservatorių. Grasinimai neremti mažumos vyriausybės, paramos atsisakymai, „tiltų nedeginimai“ ir „išreikštos viltys“ bei užkeikimai vieni kitiems susiprasti – idealiai tiktų prastos meksikietiškos melodramos siužetui.
Ten sutuoktiniai skiriasi, taikosi, išduoda, prakeikia ir atsiprašo viens kito po tris kartus kiekvienoje serijoje. Beje – nepaprastai dramatiškai, patetiškai ir jausmingai.
Ligi šiol daugiausia svarstyta socdemų elgesio motyvacija. Kas būtent juos skatino verčiau nutraukti susitarimą su konservatoriais, nei liautis krūtinėmis dengti dvi ne pačias populiariausias personas ir įtarimais korupcija paženklintus verslus?
Tai, kad premjerui patarimus kužda vienas iš „Dujotekanos“ nuotykių herojų, o taip pat skirtingi lyderių pasisakymai ir užtarimai VSD vadovybei Seime gimdė įvairias prielaidas. Vargu ar šiandien galime atmesti abi populiariausias versijas.
Visiškai įtikėtina, kad socdemai dalinasi valdžią viduje ir jų tarpusavio opozicija aiškiu rezultatu nesibaigs iki pat partijos suvažiavimo (neaišku ar baigsis ir ten). Tačiau tai nei kiek netrukdo turėti savų interesų marinti „Dujotekanos“ reikalų tyrimą.
Pagaliau, jau nebe tiek svarbu, kodėl būtent LSDP taip elgėsi. Savo akivaizdžiu blefu dėl priešlaikinių Seimo rinkimų socdemai tiesiog perėmė iniciatyvą iš konservatorių.
Pastarieji, pagal visą politinę logiką, turėjo patys rinkimų pareikalauti dar tuomet, kai parlamentas (tame tarpe - LSDP balsais) pats save paskelbė kvailu – paliko pareigose pareigūną, kuris pasak jo paties, nebegali toliau jų eiti. Juo labiau, tai turėjo būti padaryta iškart po to, kai socdemų prezidiumas pareiškė konservatorių paramos atsisakąs.
Vietoj to Tėvynės Sąjungos vadovybė šeštadienį pratęsė pagrūmojimų, apeliacijų, viltingų deklaracijų, piktų atsižegnojimų ir graudžių apgailestavimų virtinę.
Kovo mėn. 21d., jei “Kauno diena” yra tiksli, A. Kubilius aiškiai klausė socialdemokratų: “..ar jie galvoja, kad paviešintuose liudijimuose minimas buvęs Užsienio reikalų ministerijos sekretorius A.Januška, kuris dabar užima socialdemokratų deleguoto Ministro Pirmininko patarėjo vietą, po tų paviešintų faktų ir toliau gali užimti tokias pareigas”.
Praėjus porai savaičių, konservatoriai piktinosi žiniasklaidos „interpretacijomis“ ir A. Januškai pretenzijas buvo tarsi pamiršę. Opozicijai taip pat ūmai pasirodė, kad socdemai „ima suprasti“, jog reikia keisti VSD vadovą. Tokį įspūdį jiems turėjo dar labiau sutvirtinti G. Kirkilo pareiškimas, kad jis „tikisi“ jog partija balsuos už A. Pociaus atleidimą.
Taigi, konservatorių blaškymosi rezultatas – geriausiu atveju bus oficialiai įtvirtintas A. Pociaus personalinis netinkamumas (kuriuo turbūt sunkiai sekasi suabejoti ir jam pačiam) užimamoms pareigoms. Socdemai, pasak G. Kirkilo, pasirengę net būti tokie kilnūs ir neprieštarauti „dešiniuoju pusrutuliu mastančio“ P. Malakausko skyrimui vyriausiuoju šalies žvalgu.
Čia belieka prisiminti prieš kelias savaites “Bernardinų.lt” redaktoriaus klausimą: „neaišku, kodėl į VSD vadovus siūlomas ne tiesiog A. Januška. Pastarasis įrodė, kad sugeba dirbti šešėlyje, pernelyg nesiafišuodamas, bet tvirtai laikydamas gijas savo rankose”.
Kaip ir buvo prognozuota, pavyko nuvarginti ir demoralizuoti ne tik visuomenę, bet ir rėmėjų statusą branginančią opoziciją. Galiausiai, niekas jau turbūt nebebus nusiteikęs svarstyti klausimo ar geriau vienas pusrutulis ar abu (gerai būtų ir visos valdomos galūnės). P. Malakausko kandidatūra buvo pirmoji paminėta dar VSD skandalo pradžioje, ramiai ir tykiai aprobuota „valstybininkų“ sluoksniuose, prazonduota ir paviešinta atitinkamoje spaudoje. Schema buvo nuobodžiai pažįstama ir vienintelis įdomus jos aspektas buvo tai, jog kandidatūrą teikęs prezidentas pamiršo savo ankstesnius patikinimus, jog dar prieš ją teikiant būsią kažkas derinama su Seimu.
Belieka luktelėti ir pamatysime ar siekiantys neprarasti vyriausybės rėmėjų statuso konservatoriai dar pabandys su naujuoju kandidatu pasiderėti dėl pavaduotojų korpuso ir būsimosios VSD elgesio taktikos bei prioritetų. Kitaip – visai tikėtina, jog skambėję perspėjimai, kad „direktoriaus keitimas nieko nepakeis“, taps realybe ir dar viena džiugia žinia tiems, kuriuos priimta vadinti marginalais bei radikalais.
Užtat – nelabai koks signalams tam elektoratui, kuris norėtų balsuoti už dešiniuosius, bet apklausose vis dar sako „nežinau“.
