Komentarai ir analizė

Didysis Penktadienis gundo pamąstymus apie neįtikėtinus dalykus. Jei prisikėlimas tebėra dieviškos tvarkos šioje žemėje simbolis, jei gamtos virsmas iš žiemos į pavasarį yra viltį budinantis dalykas, tai kodėl netikėti, kad Lietuvos Seimas gali prisikelti? Socialdemokratų siūlymas Seimui išsivaikščioti ir per Jonines surengti naujus rinkimus greičiausiai pagrįstai politikos apžvalgininkų buvo įvertintas kaip eilinis triukas, ruošiantis pergrupuoti pajėgas naujai daugumos koalicijai.

Lietuvos žmonių pilietiniu aktyvumu kol kas didžiuotis negalime. Tik nedaugelis dalyvauja visuomeninių organizacijų, politinių partijų, draugijų bei klubų veikloje. Tačiau tuo pačiu visiškai nesunku atrasti sritį, kurioje Lietuvos gyventojai aktyviai veikia ir yra iniciatyvūs bei pakankamai atvirai, be graužaties apie tai kalba.

Gana ramų Europos Sąjungos (ES) pakraštį, t.y. mus, pastarosiomis dienomis sujaukė net trijų Europos Komisijos (EK) narių, įskaitant patį jos pirmininką, desantas ar šiaip revitalizuojanti ekspedicija.

Atsistatydino finansų ministras, pasirengta balsavimui dėl nepasitikėjimo Seimo pirmininku, įstatymo projekte skelbiama priešlaikinių Seimo rinkimų data. Tačiau gyventojai išlieka ramūs - nesulyginsi su Ukrainoje šiuo metu siautėjančiomis aistromis. Lietuvoje net patys politinio teatro aktoriai netiki savo inscenizuojamų aistrų tikrumu, tad ką jau kalbėti apie žiūrovus. Daug keistų dalykų Socialdemokratų žingsnis siūlant priešlaikinius rinkimus per Jonines - veidmainingas.

Nusikalstamumas Lietuvoje švelnėja. Iš tikrųjų – kam gi imtis smurto ir apiplėšimų, jeigu galima tiesiog paskambinti nepažįstamam žmogui ir gražiai, bet įtikinamai pareikalauti iš jo pinigų. Ir jis savo noru atneš tau keletą arba keliolika tūkstančių. Pasirodo, norint šitaip pasipinigauti, nereikia net iš kalėjimo išeiti.

ES švenčia penkiasdešimtmetį, kuris žymi svarbų Europos vienijimosi tarpsnį. Būtinumas vienytis buvo suvoktas po II pasaulinio karo apmąstant tragišką XX amžiaus patirtį. Europa buvo tapusi masinių žudynių vieta ir atrodė, jog karai yra Vakarų civilizacijos maras. Europoje komunistinė ir nacistinė ideologijos pasitelkė valstybės galias milijonams „kitokių“ išskirti ir sunaikinti.

Didžioji savaitė – ne pats tinkamiausias metas gvildenti VSD bei su šia įstaiga tiesiogiai ir netiesiogiai susijusių pareigūnų politinės agonijos peripetijas, nepaisant to, kad viešumon kyla vis nauji, gluminantys, sveiku protu nebesiduodantys paaiškinti faktai.

Ar Lietuvai reikalingi išsilavinę žmonės? Iš tikrųjų – ar Lietuvai reikalingi išsilavinę žmonės? Suvokiant, kad Lietuva nėra ją valdantieji arba vien tik valstybės institucijų tinklas, atsakymas paprastas – žinoma, reikalingi. Juk Lietuva – tai ne kokia abstrakcija ar virš mūsų pakibęs fantomas, o mūsų pačių sąmoningumas. Kokio lygio jis, tokio lygio ir Lietuva.

Atrodo, kad per politinius skandalus ir rinkimus mūzos prityla it per karą. Bent jau kai kurios. Štai dėl KGB archyvų likimo ilgesnį laiką šurmuliavęs istorikų ir visų kitų netolimos mūsų praeities tyrinėtojų būrys pritilo, o juk paskutiniais mėnesiais šis klausimas netikėtai apsišvietė visai iš kitos pusės.

Ką tik paskelbtas planas įkurti didžiulę nacionalinę energetikos bendrovę atominei elektrinei ir elektros perdavimo tinklams statyti. Ją sudarytų dvi valstybinės ir viena privati bendrovė, sutelkę atitinkamas kapitalo dalis. Į valstybinę „Lietuvos energiją“ įsijungtų valstybiniai Rytų skirstomieji tinklai (RST) bei privati bendrovė VST (Vakarų skirstomieji tinklai). Sumanymas toli peržengia dar vieno, tegul ir labai stambaus, investicinio projekto ribas.

Gražus buvo mūsų skaitytojo pasiūlymas problemas, susijusias su VSD skandalu, spręsti atkuriant Lietuvoje monarchiją. Aš savo mintį norėčiau pakreipti kiek kita linkme: iš tikrųjų mes Lietuvoje jau turime karalystę, ir ne vieną. Tarybinių reliktų ir laukinio liberalizmo mišinys Tai atskleidė kad ir minėtas VSD skandalas.

Labiausiai šiuo metu skaitomas tekstas – Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto išslaptinta Valstybės saugumo departamento veiklos tyrimo medžiaga. Nors pateikta tik dalis VSD darbuotojų liudijimų, tačiau ir iš jos aiškėja sudėtingų korupcinių ryšių tinklas, apraizgęs mūsų valstybės institucijas. Tame tinkle – Rusijos interesai ir tų interesų atstovai.

Šią savaitę darsyk įsitikinome, kad beveik jokia – net pati skandalingiausia – paviešinta medžiaga negali paveikti mūsų aukščiausių politikos ešelonų ir juos „teisingai aptarnauti“ pašauktos žiniasklaidos tonų. Matyt, tuo reiktų mažiau stebėtis, jei pripažintume sau, kad stebime ne politikus ir žurnalistus, o viešųjų ryšių propagandininkus, kuriems juoda spalva yra oranžinė, jei taip parašyta jų kontrakte.

Ant dviejų pasaulių ribos Stasys Šalkauskis, rengdamas filosofijos doktoratą Fribūro (Fribourg) universitete Šveicarijoje, prancūzų kalba parašė ir 1919 metais išleido knygą „Sur les confins de deux mondes (Ant dviejų pasaulių ribos)“, kurioje teigė, jog Lietuva aprėpia germaniškosios, romaniškosios ir slaviškosios Europos patirtį balansuodama ant dviejų pasaulių – Rytų ir Vakarų – ribos ir sykiu savyje derindama jų istorinę patirtį bei sąmonės tendencijas.

Priklausau prie tų, kuriems sovietinė Lietuva nebuvo ir niekada nebus Lietuva Tarybų. Tai ne tik turi atskleisti pasaulėžiūros bruožus, bet padeda nesumaišyti Gudaičio-Guzevičiaus su Jonu Juču. Lietuvoje yra daug visokių tarybų, tačiau ji bent formaliai jau ne sovietinė.

Nuo 2000 m. prasidėjęs ir besitęsiantis spartus ūkio kilimas Baltijos šalyse galop patraukė ir didesnį Europos analitikų dėmesį. Žemyne seniai neregėtas BVP augimas, dar intensyvesnis eksporto ir importo plėtojimasis bei prekybos išsibalansavimas, Europos pinigų antplūdis, ūžtelėjusi emigracija, kylanti įtampa darbo rinkoje, verčianti didinti darbo užmokestį, ir galop paspartėjusi infliacija paskatino padaryti išvadą, kad „baltikų“ ekonomika kaista.

Nejautra yra apėmusi Lietuvos politikos viršūnes. Nejautra ir sutrikimas. Liūdna, kad partijos mato tik savo interesus, interesus ir nieko daugiau: žingsnis po žingsnio dar labiau ardoma politinė kultūra. Šalies vadovai - olimpiškai ramūs "Kelios oligarchinės grupės, valdančios ir žiniasklaidą, o taip pat jų politologiniai atstovai, tik iš pirmo žvilgsnio nepriklausomi nuo kaimyninių interesų, tai daro ypač įžūliai ir agresyviai.

Eilinis diskusijų apie neseną Lietuvos praeitį raundas prasidėjo, regis, nuo Rimo Bružo televizijos laidos „Amžininkai“ (01.27), kurioje buvo kalbama apie pokario partizaninio karo tamsiąsias puses, konkrečiai – apie tai, kad kartais partizanai nepagrįstai žudydavo civilius žmones. Dėl tokios laidos sumanymo ir įgyvendinimo kyla dvi opios problemos.

Sutelktinėmis aukščiausių valstybės institucijų vadovų pastangomis Valstybės saugumo departamento generalinis direktorius Arvydas Pocius išlaikytas savo poste. Tad savo kėdėse išliko ir kiti VSD vadovai, o visuomenei taip ir nebuvo paaiškinti pradėję ryškėti skandalingi šios institucijos santykiai su verslininkų grupėmis.

Istorijos ženklai Dėstydamas Bolonijos universitete, Forlì akademiniame miestelyje, pasineriu į nedidelio Italijos miesto gyvenimą (Bolonijos universitetas  yra didžiulis, turintis padalinius keliuose aplinkiniuose Romanijos miestuose – ne tik Forlì, bet ir Čezenoje bei Rimini). Jei sugrįžti į tą pačią kavinę ar restoraną, kur jau kartą tave matė, esi pasitinkamas taip, tarsi nuo mažumės gyventum Forlì ir būtum vaikystės draugas.

Pastebėjote: dingo iš žiniasklaidos akiračio ir TV ekranų V. Uspaskichas. Mėnesių mėnesiais rodė jį marširuojantį Raudonąja aikšte, politikuojantį ir dainuojantį, dosniai dalijantį interviu jo durų rankeną atsargiai klebinusiems korespondentams.  Veikiantys politikai ir juos aptarnaujantys žurnalistai neužsikirsdami barškėjo apie šį veikėją „spaudos klubuose“ ir „TV forumuose“, lyg apie didžiausią Lietuvos problemą.

Nors šio komentaro pavadinimas žada, nekalbėsime apie tamsius ir mįslingus dalykus. Ne beraščiai saugumiečiai ir ne holivudiškos būtybės yra svarbiausi veikėjai. Šalyje, kur kone du trečdaliai žmonių į pasaulį ir kaimynystę žvelgia pro „žydruosius ekranus“ ( jei LRT įšaldė savo skurdžiame žodynėlyje „žiburėlį“, tai kodėl neironizuoti „žydrųjų ekranų“?), nerodomas ir nematomas pasaulis tarsi neegzistuoja. Kaip ir kultūra toliau nuo Gedimino prospekto.

Kadangi autorė nėra tikra dėl  savo nosies tiesumo ir norėdama sulaukti diskusijų ne jos nosies, o  rašinio temomis,  ji nesiryžta skelbti čia nei savo nuotraukos, nei pavardės. Tebūnie anonimas prieš anonimus.  Dažnai kalbame apie išbandymus valdžia ir pinigais. Ir turbūt retai diskutuojame apie išbandymą, kurį tenka patirti visiems kartu. Net ir tiems, kam netenka nei valdžios, nei pinigų. Tai išbandymai  didžiausia demokratijos dovana - žodžio laisve.

Pagal jau nusistovėjusią tvarką kiekvieną pavasarį Europos Sąjungos (ES) šalių ir vyriausybių vadovai renkasi aptarti svarbiausius, jų dėmesio vertus ekonomikos (finansų, užsienio reikalų) ministrų neišsprendžiamus ekonomikos reikalus.

Praėjusią vasarą Turkijoje nusipirkau tokią įmantrios formos pypkę su žarnele. Tik grįžęs namo pastebėjau, kad ja naudotis sunkoka, nes trūksta keleto detalių. Be to, nuotaika kiek sugedo dar Turkijoje, kai kitame kvartale pamačiau tokią pat pypkę pardavinėjamą maždaug septynis kartus pigiau. Vis dėlto pypke negaliu skųstis. Mat jau kelintą kartą pastebiu, kad užtraukus jos dūmą ima rodytis, jog R. Pakso dainelė sudainuota ir į didžiąją politiką jis nebesugrįš.

Tokios ir panašios antraštės, perteikiančios pritarimą prezidento Vladimiro Putino Miunchene vasario pradžioje pasakytai kalbai, tebemirga Rusijos žiniasklaidoje. Jei pavadinimai ir kitokie, tai mintis tokia. Džiaugiamasi, jog pagaliau atėjo laikas, kai Vakarai turi skaitytis su naujosios Rusijos galia ir tikimasi tą galią artimiausiu metu virsiant pasauline.

Kas yra tėvynė? Laimingiesiems tėvynė yra prasmingo buvimo, saugumo jausmo, pripažinimo ir savirealizacijos vieta. Kitiems tiesiog jokių alternatyvų nesiūlantis likimo taškas – vieta, kurios nėra kuo pakeisti, nes niekas tavęs kitur nelaukia. Daugumai – tiesiog nereflektuojama kasdienybė, rami, drungna, nesukrečianti ir nereikalaujanti jokių radikalių atsakymų į egzistencinius klausimus.

Laisvosios prekybos pagrindus dar sovietinėje „perestroikos“ ir kooperatyvų eroje tautai paaiškino tarybinis animacinis filmukas: norint parduoti, kas nereikalinga, reikia pirma nusipirkti tai, kas nereikalinga. Mat ir anais laikais buvo išmanančių šį procesą – „spekuliantų“ ir jų klientų. Kiek blogiau klostėsi su vakarietiškos politikos aksiomomis. Čia nepadėjo jokia animacija.

Kaip pažymėjo vienas apžvalgininkas, užsienio politikoje Lietuva keletą kartų „garsiai šleptelėjo“. Vienas tų „pašlepsėjimų“ - šalies premjero ūmus ir viešas noras versti A. Lukašenką. G. Kirkilas agentūrai „EUobserver“ sakė: „Neseniai buvau Gruzijoje ir kalbėjausi su gruzinais. Kai kurie jų mano, kad mums reikia pasiūlyti A.Lukašenkai išėjimo strategiją“. Toliau dar gražiau – kalba apie kažkokius neformalius pokalbius, užkulisinius planus ir pan.

Jau atrodė, kad keistasis savivaldybių rinkimų sezonas užkniso juodai, it popsas Andrių Mamontovą, bet štai ir vėl linksmųjų ir išradingųjų klubo lietuviškasis spektaklis. Algirdas Paleckis ir Lietuvos socialdemokratų partija įžengia į sceną... Vaidinamas tikrai ne socialistinio realizmo scenarijus. Jei tikėtume savo akimis, dabar herojai nėra tik arba geri, arba blogi. Jie jau įvairūs, psichologiškai mįslingi ir politiškai nenuspėjami. Jie net nėra labai vieningi.

Statistikos departamentas paskelbė 2006 m. Lietuvos bendrojo vidaus produkto (BVP) pokyčio pirmąjį įvertį - jis padidėjo 7,4 proc. Taigi, jau šeši metai šalies BVP didėja vidutiniškai 7,7 proc. kasmet. Toks tempas užtikrina nacionalinio produkto padvigubėjimą per devynerius metus. Tai, savo ruožtu, reikštų, kad 2001 m. pasiekę 40 proc. Europos Sąjungos (ES, šiuo atveju - ES-25) šalių vidurkio, 2011 m. jau turėtume 80 proc. ES šalių 2001 metais buvusio BVP vienam gyventojui vidurkio.

Turim su kaupu ciniškų politikų, vadinamų pragmatikų, netrūksta susijusių su kokiomis nors įtartinomis grupėmis ar net susitepusių rankas. Idealistų politikų profesionalų turim nedaug, ir galbūt jų pasiilgstam.

Rolandas Paksas vėl tapo pagrindine Lietuvos politinės scenos figūra. Nušalintojo prezidento vardas žiniasklaidos linksniuojamas nuo ryto iki vakaro, jo komentarų labiausiai geidžiama, jo slapstymasis nuo žurnalistų apauga vos ne mistinėmis interpretacijomis. Net mitologinis mirštančio ir atgimstančio dievo modelis pritaikytas aiškinti jo politinį gyvybingumą ir gebėjimą patraukti gan žymią vadinamojo elektorato dalį.

Pasibaigę savivaldybių rinkimai paskatino svarstymus apie Lietuvoje veikiančios politinės sistemos kokybę. Jau rinkimų kampanijos metu nuskambėję Konstitucinio bei  Administracinio teismų sprendimai, įpareigojantys keisti dabar veikiančią rinkimų sistemą, kritiški įdėmesnių apžvalgininkų politinio susigrupavimo, politinės veiksenos, nusistovėjusios rinkimų tvarkos vertinimai signalizuoja apie sistemines Lietuvos politinės sąrangos ydas, kurias būtina neatidėliotinai šalinti.

Kas yra menkysta? Menkystos anaiptol nėra minios statistai ar niekuo iš kitų neišsiskiriantys žmonės, atveriantys tamsiąją žmogaus prigimties pusę. Dažniausiai tai ne pilkos eilinės būtybės, nemėgstančios visko aukštesnio ir kilnesnio už save, o gabūs, bet jų kūrybingumą neretai pakertančių nežabotų ambicijų žmonės, kuriems pritrūksta talento, darbštumo ir pasišventimo realizuojant save ar didįjį savo gyvenimo projektą.

Keistasis vietos valdžios rinkimų sezonas baigėsi. Prasideda koalicinės dėlionės, lydimos dar didesnės sumaišties ir ne itin optimistinių komentarų. Galiausiai išryškėja nuobodulio ženklai: kiek gi galima kalbėt apie tą patį. Lietuvių demokratijos patirtis yra dažnai aptarinėjamas dalykas. Nuolat pabrėžiamas trumpas jos kelias, vingiavęs per 1926 metų gruodžio perversmą, autoritarinį A.Smetonos režimą, karus ir užsitęsusias okupacijas.

Taip, mažokai žmonių balsavo savivaldos rinkimuose. Vietinės valdžios rinkimai nedaug kam rūpi. Balsavimas – tai šiuolaikinis sąmokslo variantas. Anksčiau, senovėje, jei reikėdavo nuversti kokį susikompromitavusį valdovą, tekdavo organizuotis ryžtingesniems žmonėms ir visų vardu išguiti tremtin, vienuolynan ar tiesiog nugalabyti nenaudėlį. Dabar tokiu pat atveju visi nepatenkinti nebalsuoja už tokį, ir vargšelis iškrenta iš politikos, t.y. praranda galimybes gauti valdžią.

Pasibaigė vietos savivaldos rinkimai. Savivaldybių tarybos išrinktos. Bet būsima vietos valdžia aiški, berods, tik penkiose savivaldybėse. Kitose tik dabar prasideda jos dėlionės. Dėlionės, kurioms įtakos rinkėjai jau neturi. Gali būti, kad daugelyje savivaldybių bus tokia politinės valdžios mozaika, už kurią nebalsuotų dauguma rinkimuose dalyvavusių žmonių. Tikriausiai tai viena iš aplinkybių, neskatinančių žmonių noro dalyvauti savivaldos rinkimuose.

Savivaldybių rinkimai, kitaip negu prezidento arba Seimo, turi daug skirtingų rezultatų įvairiose vietose. Todėl daugelis partijų gali reikšti pasitenkinimą ir kalbėti apie laimėjimus. Tą jų lyderiai ir daro – nuslėpę užkulisines nepasitenkinimo grimasas, prieš kameras spaudžia dirbtines šypsenas ir gražbyliauja apie savo pergalę. Tačiau pažiūrėjus kitaip galima pamatyti, kad daugelio partijų stiklinė ne pusiau pilna, o pusiau tuščia.

Nudundėjo nubildėjo savivaldybių tarybų rinkimai, o dabar mūsų laukia nauja nelaimė - valdančiųjų koalicijų formavimas 60-je tarybų. Ypač atidžiai žvelgsim į sostapilį, nes čia galima tikėtis apsireiškiant vaiduoklių irgi kitokių egzotiškų persirengėlių bei perbėgėlių, nors Užgavinės, regis, jau praėjo. Juodųjų skylių išsidėstymas Apžvelgiant rinkimų rezultatus galima konstatuoti, kad Lietuvos politinė sistema įgyja stabilumo, rinkėjai kur kas mažiau blaškosi į šalis nei anksčiau.

Tokios rūšies rinkiminiai šūkiai geriausiai nusakytų dabartinius rinkimus. Politikai maišo įvairiausius idėjinius bei žodinius kokteilius ir primygtinai siūlo rinkėjams paragauti. Tačiau koks gali būti beprasmybės skonis? O agresyvios beprasmybės? Vadinamosios savivaldos rinkimuose vyrauja visiška idėjinė bei vertybinė sumaištis. Atrodo, jog net patiems politikams jau gerokai pabodo atlikinėti išmoktus vaidmenis, tačiau  scenoje juos palaiko neįveikiamas valdžios troškimas.

Greitasis skaitymas Šiandien pasaulyje išsilavinusių ir skaitančių žmonių yra gerokai daugiau nei kada nors anksčiau. Pakanka apsilankyti didžiosiose knygų mugėse (Geteborgo, Jeruzalės ar Vilniaus), kad suprastum, jog gedulinga muzika knygos erai XX amžiuje nuskambėjo per anksti. Knygos vaidmuo žmonių gyvenime šiandien toks didelis, kad bet koks pesimizmas skaitymo atžvilgiu atrodo veikiau įaudrintos vaizduotės, o ne tikrovės stebėjimo pasekmė.

Pripažinkime, šiemetinių vietos savivaldybių rinkimų sezonas buvo labai keistas. Nepanašėjo jis į demokratijos šventę, o aptriušusios faneros būdos, vadinamos rinkiminiais stendais, net nepriminė agitacijos priemonės. Priminė visai kitas būdeles. Konstitucinio Teismo veiksmai keistais būdais pažymėjo jau antrą iš eilės rinkimų kampaniją. Visa tai krūvon sudėjus, nenuostabu pamatyti ant šaligatvio apgailėtino lapelio, kviečiančio tuos rinkimus boikotuoti.

Šiuolaikiniame pasaulyje tautų gerovė visiškai priklauso nuo sėkmės eksporte. Bet kurios šalies, bet ypač mažųjų, bendrojo vidaus produkto (BVP) augimo lokomotyvas yra eksportas. Kai 1999 m. mūsų BVP, užuot tebekilęs aukštyn, staiga niurktelėjo žemyn, neaiškumų nebuvo – taip įvyko dėl mūsų eksporto stabtelėjimo (konkrečiai – į Rusiją, dėl 1998 m. finansinės krizės toje šalyje). Eksportas nėrė žemyn beveik 15 proc., atitinkamai visa ekonomika – 1,5 proc.

Kiek kainuoja asmens duomenys? Lietuvoje jie nieko nekainuoja – kol kas. Štai, prieš kelias dienas į mano pašto dėžutę atkeliavo laiškas iš vienos už teisę ir teisingumą aktyviai agituojančios partijos, adresuotas asmeniškai man su nurodytu tiksliu mano gyvenamosios vietos adresu ir asmenišku kreipiniu. Iškart tapo nejauku - tarsi gyvenčiau policinėje visuomenėje, kur individus stebi budri Didžiojo Brolio akis.

Rinkimuose į Vilniaus savivaldybės tarybą užderėjo kaip niekad gražių ir stiprių kandidatų. Neapsigaukime, iš tikrųjų tėra dvi pusės, kurias skiria ryški linija: tai Zuokas ir tie, kurie prieš Zuoką. Kaip nėra truputį nėščių, taip nėra ir truputį mylinčių Artūrą Zuoką: jis remiamas besąlygiškai, smerkiamas taip pat, beje, be išlygų. Ne mažiau svarbu, kad jis šiuo metu užima mero pareigas, todėl visų kitų sąrašų lyderių tikslas yra išstumti jį iš sosto, ir jie natūraliai yra jo oponentai.

Vis labiau į viešumą prasimuša socialdemokratų lyderio Algirdo Brazausko, jo šalininkų bei auklėtinių ir Vilniaus skyriaus vadovo Algirdo Paleckio trintis. Viena grupė visomis jėgomis kūrė dabartinę politinę korupcinę sistemą, o kita – stengiasi kiek praskaidrinti vyraujančią ‚abonentinės“ politikos bei mentaliteto atmosferą, o sykiu ir kėsinasi į Vilniaus mero postą, kurį socdemai įsipareigojo išsaugoti Artūrui Zuokui.

Lietuvoje gajus įsitikinimas: valdžia žmogų „gadina“, politika visuomet esti „nešvari politika“, patys politikai – „persmelkti“ korupcijos, todėl padoriam žmogui politikoje nėra kas veikti. Tas negatyvus visuomenės požiūris į politiką iš dalies paaiškina kodėl partijų veikloje dalyvauja tik apie 1 procentą Lietuvos žmonių.

Praėjus septyniolikai metų po nepriklausomybės paskelbimo, Lietuva tebėra Rusijos šešėlyje ir gal jau niekada iš jo neišsivaduos. Tai ne tragedija – tas šešėlis bent šiuo metu nėra labai juodas, ir galima sakyti, kad problema mumyse pačiuose ar bent jau pusėje mūsų.