Gana ramų Europos Sąjungos (ES) pakraštį, t.y. mus, pastarosiomis dienomis sujaukė net trijų Europos Komisijos (EK) narių, įskaitant patį jos pirmininką, desantas ar šiaip revitalizuojanti ekspedicija.
Mums buvo pranešta: (a) teisingai darote, kad skyrėte šiek tiek dėmesio Romos sutarties, kuria buvo įkurta Europos Sąjunga (ES), 50 metų sukakčiai; (b) tampate atsilikėliais, įsisavindami struktūrinių fondų lėšas; (c) euro 2010 m. neturėsite; (d) nebijokit, žemės ūkio rėmimas ir šelpimas staiga neišnyks, ES žemės ūkio politika turi būti bendra ir ne be finansavimo.
Revitalizavimo mums lyg ir nereiktų – politinis (jei politika laikytume tai, ką veikia politikai) gyvenimas Lietuvoje šiuo metu virte verda.
Kartu nutolo ir Europos Sąjunga su visomis savo institucijomis, politikomis bei sukaktimis ir juolab visas pasaulis, kuriame jei kas nors ir vyksta, tai tik kasdienės katastrofos ir sumaištys.
Užtat ir tenka ES aukščiausių pareigūnų vizitus vadinti mūsų (normalesnio) gyvenimo revitalizavimu. Tą normalesnį gyvenimą lyg primiršome.
Normalus gyvenimas neapsieina be refleksijos. Ant sienų rašomas lozungas „dirbk, pirk, mirk“ negali būti pagrindinis mūsų krutėjimo principas. 1957 m. kovo 25 d. pasirašytos Romos sutarties dėl ES pirmtakės – Europos Ekonominės Bendrijos – įkūrimo 50-metis yra tikrai gera proga pamąstyti, ką padarėme įstoję į ES ir ko dabar reikia tikėtis.
1957 metais mūsų Romoje nebuvo. Mes sutartį pasirašėme 46 metais vėliau (2003 m. Atėnuose). Tiesa, atsiliekame „europėjimu“ mažiau nei 46 metais.
Taip yra todėl, kad besivienijanti Europos dalis plaukė į tikslą vingiais; kaip buriuotojas pasakytų, halsais. Gal kad vėjas dažnai buvo priešinis.
Štai tą pačią 1957 m. kovo 25 dieną buvo pasirašyta ir sutartis dėl Europos Atominės Bendrijos (Euratomo) įkūrimo. Irgi 50-metis, irgi proga švęsti. Bet net neužsiminta apie Euratomo sukaktį – nes ir šiandien daug ES šalių narių neturi ir nenori turėti atominės energetikos. Euratomas savo tikslo – užtikrinti sąlygas atominei pramonei kurti ir plėtoti – nepasiekė ir liko tik kuklia branduolinių medžiagų apyvartos kontrolės bei kai kurių mokslinių tyrimų institucija.
Vingių, dėl kurių vėliau teko iš naujo ieškoti tako, ES gyvenime būta ir daugiau. Turi ji ir daugiau žlugusių sutarčių, projektų bei sumanymų. Tačiau niekas nenuginčys fakto, kad sugebėdama ne tik liberalizuoti tarpusavio prekybą, bet ir sukurdama tokios sujungtos ekonomikos (ES vidaus rinkos) funkcionavimo pagrindus, ES pažengė toli į priekį. Ne tik plėtojant ekonomiką ir keliant materialinę gerovę, kuo niekas neabejoja, bet ir taikos bei draugiškų santykių tarp šalių narių srityje.
EK pirmininkas Jose Manuelis Barroso tikrai teisus, pasakęs, kad tiems, kurie rodo į nesibaigiančias ES raidos problemas, jis atsakąs, jog nemainytų ES problemų į JAV, Azijos, Rusijos, Afrikos ar Pietų Amerikos problemas.
EK narė, atsakinga už finansų programavimą ir biudžetą, Dalia Grybauskaitė pirmiausia pažėrė kritikos valdžiai dėl prastėjančių Lietuvos rodiklių pasinaudojant struktūrinių fondų lėšomis. Ji teikė faktus, ginčytis nėra dėl ko. Tai sena valdžios problema – trūksta etikos ir profesionalumo. Neseniai vykusiame buvusio finansų ministro sūnaus ir jo kolegų teismo procese teisėtvarkos pareigūnus nustebino kalinių žargonas, kuriuo jaunieji specialistai kalbėjosi tarpusavy. Juk kalba - vienas iš ryškiausių ir sunkiausiai nuslepiamų išsilavinimo rodiklių.
Kai kas – turiu galvoje daktarą Dolitlį ir jo gražiąją klientę iš B.Show „Pigmaliono“ – užtat ir ima tobulinti vien kalbą, kad šitaip patektų į elitinius sluoksnius. Ateity gal taip bus ir pas mus.
Kiek kitaip su euro įvedimu. Komisijos narė pasakė it nukirto: ne, 2010 metais Lietuvoje euro nebus, nerealu.
Gąsdinti lėtesnių valstybių pareigūnus yra puikus komisarės taktikos bruožas. Lietuvai ji, kaip atrodo, turi kiek daugiau simpatijų nei kitoms ES šalims narėms, taigi – ir pagąsdina dažniau. Kartais net avansu.
Bet su euru taip ir gali nutikti. Iš kai kurių veiksmų jau atrodė, jog Vyriausybė imasi įgyvendinti parengtą planą, pagal kurį 2008 metais infliacijos tempai turėtų būtų gerokai lėtesni. Bet, atrodo, įspūdis buvo klaidingas; arba plano nėra, arba jis nevykdomas. Finansų ministerija jau pateikė prognozes: 2008 m. infliacija sumažės labai nežymiai, iki 3,9 proc. ir to jokiu būdu nepakaks vykdant konvergencijos kriterijus, būtinus eurui įsivesti.
Dar daugiau, infliacija 2009 m. pagal tas prognozes sumažės iki 3,1 proc. – ir tai geriausias įrodymas, jog Vyriausybėje jos kainų lygio kitimu nesidomima. Nes jei būtų domimasi, tai valdžiai pakaktų galių modifikuoti infliacijos tempus taip, kad 2007 m. ji būtų santykinai didžiausia, atitinkamai 2008 m. – mažiausia, o 2009 m. – kaip Dievas duos.
Juk norint turėti eurą 2010 m., reikia 2009 m. sulaukti ES tarybos sprendimo, kad Lietuva atitinka narystės pinigų sąjungoje kriterijus. Tas sprendimas bus daromas pagal 2008 m. ūkio raidos rezultatus.
Mažiausiai kritikos Lietuvos valdžiai skyrė Danijos deleguota EK narė Mariann Fischer-Boel, atsakinga už žemės ūkį ir kaimo plėtrą. Netgi priešingai, paguodė mūsų vis dar gan agrarinę šalį. Žemės ūkio politika ES turi būti bendra. Alternatyva – kai mažinant išmokas ir finansavimą iš ES biudžeto valstybės narės ims remti savo ūkininkus pagal nacionalines programas ir išgales. Šalių naujokių žemės ūkiui tai būtų dar vienas smūgis, jis nukeltų jo subrendimą pasaulinei konkurencijai dar tolesnėn ateitin.
Taigi kada nors visi apibendrinsime tokias ar kitokias žinias gan paprastai - ekonomikos raida gelbsti arba skandina, ji kuria problemas arba leidžia jas spręsti. Viskas priklauso nuo to, kaip sekasi tvarkytis būtent su ekonomika – jos tolygia plėtra ir visu tuo, kas dėl jos sėkmių ar nesėkmių atsiranda žmonių politiniame gyvenime, gerovėje, požiūryje į pasaulį, kultūroje ir net santykiuose šeimoje.
Tokie tad „einamieji reikalai“, švystelėję mūsų padangėje, susiję su ES „vykdomosios valdžios“ aukščiausiųjų pareigūnų vizitais. Įdomu, su kuo mes norėtume susikeisti problemomis?
