Dažnai kalbame apie išbandymus valdžia ir pinigais. Ir turbūt retai diskutuojame apie išbandymą, kurį tenka patirti visiems kartu. Net ir tiems, kam netenka nei valdžios, nei pinigų. Tai išbandymai didžiausia demokratijos dovana - žodžio laisve.
Ir laisvė, ir demokratija pateikia mums ne tik naujų galimybių, bet ir pamokų. O kartais ji atskleidžia visai kitas, nei norėtume, mūsų charakteristikas.
Štai rašytojas humanistas A. Sent-Egziuperi buvo įsitikinęs, kad yra vienintelė tikra laisvė – minties laisvė. Tokios laisvės niekas negali reglamentuoti, uždrausti ar leisti. Minties laisvei tereikia vieno - žmogaus noro mąstyti.
Demokratija mąstančiam žmogui suteikia dar ir žodžio laisvę, kitaip sakant, galimybę pasidalinti su kitais drąsiausiomis savo mintimis. Paprasta? Ne visai. Turiu dėl to didelių abejonių. Dėl minties laisvės ir ypač noro mąstyti.
Mąstyti norisi vis mažiau. Skubantis žmogus nemąsto. Tai gerai supranta talentingiausia tautos dalis: pramogų verslo rykliai, politikai, leidėjai, kurie prakaituodami dirba, kad tik mums visiems mažiau reikėtų mąstyti. Būkite ramūs, viskas bus sumąstyta ir sukramtyta. Atsipūskite, kolegos, jūs nusipelnėte laisvės .... Laisvės nuo mąstymo, šaukte šaukia mums TV ekranai ir skambios antraštės. Štai jums pramogos, skandalai, įžymybių gyvenimo užkulisiai, šiek tiek patarimų, kaip gyventi - viskas, ko jums reikia...
Tad, gal ir nebeaktualus dabar tas keistuolis rašytojas, užsigeidęs laisvės mąstyti?
Mes žmonės – valstietiškai paprasti, darbštūs, mūsų tėvai ir seneliai daug dėl laisvės kentėjo. Mes geriau žinome, ko mums reikia. Mums reikia laisvės, kad galėtume laisvai važinėti į užsienį ( ką ir darome būriais), daugiau uždirbti, linksmiau gyvent, daugiau pirkti.
Tiesa, dar mums labai svarbi žodžio laisvė.
Ją mes tikrai mokame vertini, nes esam išgyvenę sovietmečio tylos įžadus.
Mes dar atsimename tuos laikus, kai lyg pelės po šluota bijojom žodį ištarti.Tų laikų televizijos žurnalistai prisimena, kaip atrodė jų pašnekovai pakviesti į laidos įrašą. Tirtėjo, virpėjo kaip epušės lapai .Tuometinė televizijos valdžia leisdavo tokiam tirtėtojui net 50 gramų įpilti, bet ir tai mažai gelbėjo. Žmonės buvo sukaustyti baimės. Ne juokas gi, žodelis ne į tą pusę ir aiškinkis jei ne partijai, tai profsąjungai , jei ne viršininkui, tai žmonai…Per daug neatsipalaiduoti, laikyti liežuvį už dantų, gauti Glavlito vizas net vaikiškų pasakėlių ar laidos “Labanakt,vaikučiai” tekstams, teko ir patiems žurnalistams. Visi prisikentėjom. Už laisvesnį žodį ne už ką kitą teko dažnam ir tolimus Sibiro kaštus aplankyti...o dabar, prašom – laisvė. Baimės ir tylos įžadai baigėsi.
O atsivėrusios interneto platybės suteikė dar daugiau žodžio laisvės. Komunikacijos specialistai džiūgauja, kad tik abiem kryptim keliaujanti informacija yra pilnavertė. Grįžtamasis ryšys, galimybė iškart gauti skaitytojų nuomonę, matyti komentarus iš esmės pakeis reklamos, vartotojų, žiniasklaidos pobūdį. Pranašaujama, kad visoje komunikacijos rinkoje monologus iš esmės pakeis dialogai. Stiprės vartotojų galia gamintojams ir reklamos kūrėjams, skaitytojų diktatas žiniasklaidai. Visa tai dar viena demokratijos dovana, kuria suteikė naujausios technologijos. Pabandykime paprognozuoti, ką tai mums visiems žada? Ar tikrai jau galime dėl to džiūgauti?
Kažkada reklamos specialistai negalėjo numatyti, kad didžiausiu jų priešu taps nekaltas televizoriaus nuotolinio valdymo pultelis. Džiaugsmingai visų sutiktas ir taip paprastai leidžiantis tiesiog nežiūrėti reklaminio bloko, kad ir kokius stebuklus ten rodytų. Šis pultelis taip pat reiškė ne ką kitą, o didesnę žiūrovo pasirinkimo galimybę, kitaip sakant didesnę valdžią ir įtaką TV programų kūrėjams. Kaip tai lėmė televizijos laidų kokybę, matome.
Lygiai tas pats gali nutikti ir su laisvaisiais interneto portalų komentarais. Tendencijos jau aiškios. Anonimiškumas, pyktis, agresija, gandai, ir visos galimybės sutrypti veną didžiausių demokratijos saugomų vertybių - žmogaus orumą. Jei autoriaus mintys pasirodys įdomios, jis gali būti sutryptas už negražią nosį, neteisingą žvilgsnį ar tiesiog dėl to, kad jam ir taip per gerai sekasi šioje ašarų pakalnėje. Ir dar todėl, kad šiandien aš – interneto portalo pilietinė valdžia - anoniminis komentatorius, esu pavargęs po vakarykščio vakarėlio. Pagiriotas ir supykęs. Neužčiaupsite, tai - mano žodžio teisė.
Esant tokiom tendencijom, labai abejoju, ar žiniasklaida, persikėlusi į interneto platybes taps kokybiškesnė, objektyvesnė ir labiau sauganti žmoniškąjį orumą? Šiose erdvėse dar labiau viena nuo kitos tolsta dvi seserys dvynės – žodžio ir minties laisvė. Pasislėpti nuo minties ir atsakomybės ypač skatina galimybė komentuoti anonimiškai. Kaip nori ir kiek nori, be baimės paslysti...
O juk laisvė kalbėti neatleidžia nuo laisvės mąstyti ir atsakyti už savo žodžius. Neatleidžia ji ir nuo kitų laisvės žinoti savo aršiausio kritiko vardą. Beje, komentarų anonimiškumo klausimas, matyt, yra lengviausiai ir greičiausiai išsprendžiamas. O dabar tereikia, kad būtų norinčių jį spręsti. Tereikia, kad jau dabar susirūpintume interneto jūros ekologija.
P.S. O kol kas geriau pasirašyti anonimiškai.
Šis tekstas yra „Projekto Ž“ dalis.
Projekto rengėjai - Lietuvos žurnalistikos centras
Projekto rėmėjai - Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas
