Pastebėjote: dingo iš žiniasklaidos akiračio ir TV ekranų V. Uspaskichas. Mėnesių mėnesiais rodė jį marširuojantį Raudonąja aikšte, politikuojantį ir dainuojantį, dosniai dalijantį interviu jo durų rankeną atsargiai klebinusiems korespondentams.
Veikiantys politikai ir juos aptarnaujantys žurnalistai neužsikirsdami barškėjo apie šį veikėją „spaudos klubuose“ ir „TV forumuose“, lyg apie didžiausią Lietuvos problemą. Neparodytas faktiškai liko tik vienas siužetas: kaip jam apžiūrinėjami dantys, nelyginant į nelaisvę paimtam velioniui Saddamui Huseinui.
Ir staiga – tyla. Kodėl? Aiškinti vien tuo, kad Lietuvoje norma tapo „teisingumą“ įvykdyti pirmiausia laikraščių puslapiuose, o jau paskui derinti teisinius argumentus prie įdirbio viešųjų ryšių srityje, būtų nepakankama. Priežasčių turi būti daugiau, nepaisant to, kad rimtesnių kalinimų, nei per visas televizijas pakartotinai rodytas siužetas, kuriame kaukėti vyrai išneša iš Darbo partijos būstinės mėlynuose šiukšlių maišuose suvyniotus kompiuterius, V. Uspaskichui pateikta kol kas nėra. Gal dar bus, bet kol kas – tik spėlionės...
Priežastis – paprastutė: V. Uspaskichas nebepavojingas. Savivaldos rinkimai praėjo, pasirodyti Lietuvoje jis neišdrįso, Darbo partija be jo rinkimuose nieko rimtesnio nuveikti taip ir neįstengė. Taigi, šis paragrafas, bent tuo tarpu, gali būti „uždarytas“. Iki naujų Seimo rinkimų. O jau tada – bus matyti, situacija padiktuos veiksenos būdus ir priemones.
V. Uspaskicho populiarinimui eikvotą brangų eterio laiką ir pirmuosius laikraščių puslapius dabar norom nenorom tenka užleisti kitiems. Prieš akis – naujas iššūkis: atgijo R. Paksas! Kaip toje slibino Gorinčiaus pasakoje: vieną pabaisos galvą nuritinus, toje pačioje vietoje netrunka atsirasti kita ir tučtuojau žiojasi kąsti didžiavyrį...
Nesunku suprasti, kad Lietuvos politikos lauke tas didvyris, nepavargstantis kapoti vis ataugančias Rytų slibino galvas, yra ne kas kita kaip vadinamasis „politikos valstybininkų“ luomas arba „tradicinių partijų ratelis“, akivaizdžiai netenkantis klasikinių politinės diferenciacijos pagrindų, atkakliai ignoruojantis aktualiausias valstybės socialines problemas, tačiau veiksmingai ir pakankamai solidariai veikiantis, kai iškyla būtinybė ginti turimas politines privilegijas ir naudojamą galią (nuo šunų vežiojimo pasilakstyti Seimo automobiliais iki praktikos skirti ambasadoriais žmones, pasinaudojusius tarnybine padėtimi šeimos gerovei padidinti).
Kai vadinamųjų tradicinių partijų lyderiai neturi nieko daugiau pasiūlyti rinkėjams, išskyrus lėkštą savigyra, besaikį „populistų“ niekinimą ir rusiškos meškos vedžiojimą vaikigalių ir cirko mėgėjų džiaugsmui, darosi suprantama kodėl Rolandas Paksas iškopė jau į antrąją vietą tarp populiariausių šalies politikų ir aiškia persvara lenkia savo aršiausius kritikus.
Svarbiausias dalykas, ko nesupranta vadinamieji „valstybininkai“, o ypač – dešinysis jų flangas, yra tas, kad rinkėjų jokiomis aplinkybėmis negalima laikyti kvailiais, juo labiau – iš jų tyčiotis ar juos pravardžiuoti.
Kiekvienų rinkimų rezultatus politikai, jei jie iš tiesų verti valstybiškai mąstančių žmonių vardo, turėtų priimti lojaliai, kaip juos vienareikšmiškai įpareigojantį piliečių valios pareiškimą, atidžiai juos analizuoti, daryti išvadas pirmiausiai savo pačių politinės retorikos, veiklos programos, rinkimų taktikos ir strategijos atžvilgiais, o ne vertinti rinkėjus, užgaulioti oponentus, svaidytis jokiais faktais nepagrįstais kaltinimais kitoms valstybėms.
Nuo šitos ligos dešinieji niekaip negali pagyti nuo pat 1992 m., kada su dideliu pasitikėjimu ir triukšmingais kaltinimais kairiesiems pradėję vadinamąją „parlamentinę rezistenciją“ Aukščiausiojoje Taryboje - Atkuriamajame Seime, vėliau triuškinamai pralaimėjo išankstinius Seimo rinkimus. Nuo gyvenimo turinio atitrūkusi retorika žmonėms įspūdžio nedarė, kadangi žodžiai buvo sau, o darbai – sau.
Tada irgi netrūko kaltinimų rinkėjams: lietuviai, girdi, pasirodė „burokai“, o manyta, kad jie „ridikai“ („raudoni“ tik iš paviršiaus, viduje – „balti“).
Tačiau kaipgi tada tie „burokai“ 1991 m. referendume daugiau kaip 90 proc. piliečių balsais pasisakė už nepriklausomybę? Tai tik liudijimas, kad politine išmintimi ir savikritiška refleksija nepriklausomybės pionieriai nespindėjo nė tada, kai per dvejus metus (1990-1992) sugebėjo iššvaistyti turėtą nelygstamą politinį kapitalą.
Panašiai nutiko ir kairiesiems, į nepriklausomos valstybės politinio gyvenimo sodelį, tiesiai iš komunistinei nomenklatūrai aptarnauti pritaikytų dirbtuvių, atriedėjusiems su sunkiasvoriu LDDP buldozeriu. Nuoširdų buvusiųjų „darbiečių“ ketverių metų triūsą su „vikšriniu traktorium“ parlamento lysvėse žmonės įvertino: 1996-2000 m. Seime LDDP frakciją sudarė vos 11 narių, o nepataisomai sugadintą politinę reputaciją teko neišvengiamai gelbėti, paskubomis užsiglaudus už socialdemokratų iškabos.
Dešinieji vėl gavo šansą. Žmonės dar kartą jais pasitikėjo ir jie dar kartą nuvylė. Paradoksas, tačiau būtent dešiniųjų į politines aukštumas iškelti žmonės – Audrius Butkevičius, Gediminas Vagnorius, Rolandas Paksas – šiandien yra labiausiai jų koneveikiami politiniai oponentai, nors komunistinei nomenklatūrai nepriklausė. Tuo tarpu buvusieji LKP CK sekretoriai ir instruktoriai, tarybinės propagandos varpininkai ir partinių mokyklų lektoriai, kolūkių pirmininkai ir tarybinių ūkių direktoriai, dar tik prieš gerą dešimtmetį aktyviai veikę politikoje ir neatsiejami nuo politinės atsakomybės už tokių firmų kaip EBSW veiklos padarinius, bankų sistemos sužlugdymą ir kitą, milžiniškų nuostolių žmonėms padariusią veiklą, prieš keletą metų pasivadinę socialdemokratais, dešiniesiems šiandien jau – „valstybininkai“.
Nenoriu nieko blogo pasakyti apie žmones, kadaise ėjusius kolūkio pirmininkų ar kitas vadovaujančias pareigas tarybiniais laikais. Visokių žmonių visais laikais buvo ir yra. Nei partinis bilietas automatiškai reiškė žmogaus parsidavėliškumą, nei nepartinė biografija besąlygiškai galėjo laiduoti ypatingą patriotiškumą ar įsipareigojimą valstybei, kurios dar nebuvo. Tą nemalonią istoriją čia prisiminiau norėdamas paryškinti vien etikečių kabinėjimu grindžiamos „valstybininkų“ ir „populistų“ dichotomijos beprasmiškumą. Ne praeities, bet dabarties politikų bei politinių partijų raiška lemia rinkėjų požiūrį į juos ir to fakto ignoruoti neįmanoma. Praėjusių laikų nuopelnai ar klaidos mažai ko verti šiandien, jeigu asmens ar politinės partijos dabarties raiška atliepia žmonių lūkesčius ir kelia jiems pasitikėjimo arba priešingai – verčia abejoti politiniu sąžiningumu.
Nuo 2000 m. Seimo rinkimų, kada opoziciniai socialdemokratai jau nebeįstengė įveikti politinės atsakomybės neatlaikiusių ir tarpusavyje susipešusių bei susiskaldžiusių konservatorių, būtent politinio sąžiningumo žmonės ėmė akivaizdžiai pasigesti vadinamųjų „tradicinių“ partijų raiškoje. Vien todėl, kad visus dešimt nepriklausomybės metų „tradicinės“ partijos socialinių visuomenės reikmių atžvilgiu laikėsi gan arogantiškai, faktiškai ignoravo jos lūkesčius ir neįstengė nieko konstruktyvaus siūlyti, išskyrus pabodusią ir neįtikinamą retoriką, natūraliai atėjo laikas „naujajai politikai“.
Tai, kad įtakingomis parlamentinėmis partijomis 2000-ųjų ir 2004-ųjų metų Seimuose tapo niekam iki tol nežinomi, palyginti per trumpą laiką suburti tokie politiniai junginiai kaip Naujoji sąjunga, Darbo partija, Liberalai demokratai, o 2003 m. prezidento rinkimus didele balsų persvara laimėjo Rolandas Paksas, liudija ne tiek ribotą mūsų rinkėjų politinį išprusimą, kiek gilią politinių vertybių ir „tradicinių“ partijų tapatybės krizę. Žmonės, vadinantys save „valstybininkais“, seniai nebeturi laiko domėtis tikrosiomis visuomenės nuotaikomis ir jos socialinėmis reikmėmis, kadangi visą energiją tenka eikvoti permanentinei kova su vis didėjančia „vidaus priešų“ armija.
Romualdas Ozolas kažkada yra taikliai pastebėjęs: jei nebūtų R. Pakso, jis būtų sugalvotas. Šiandien aktualiausias ne politinis bet socialinis klausimas. Socialinė neteisybė padalijo Lietuvą, ne R. Paksas. Todėl jokie politikų gražbyliavimai negali paslėpti skurdo ir socialinės atskirties masto, kuris ir yra tikroji grėsmė nacionaliniam saugumui.
Vienas vokiečių socialinio klausimo autoritetų teisingai yra pastebėjęs: „Nei spaudos laisvė, nei draugijų laisvė, nei rinkimų laisvė, nei parlamentas, nei gražios kalbos, nei tautų suverenumas negali papenėti alkanųjų, pridengti nuogųjų, paguosti nuliūdusiųjų, pagelbėti ligoniams“.
R. Paksas yra tik ženklas, simbolis tam tikrų žmonių vilčių bei lūkesčių, kuriems neduodama mūsų valstybėje realizuotis. Ar jis pajėgtų tai įgyvendinti – galima rimtai abejoti. Tačiau galima neabejoti, kad jo naujasis atgimimas tebuvo galimas dėl to, kad prieš jį išsivystė vieninga nedidelį rinkėjų pasitikėjimo turinčių, tačiau labai neatlaidžiai, leistinais ir neleistinais ginklais prieš jį kovojančių vadinamųjų „valstybininkų“ ašis – nuo dešinės iki kairės. Žmonės tai mato, jaučia, daro atitinkamas išvadas.
Nors Rolando Pakso, kaip politiko, asmenybe toli gražu nesižaviu, ypač pajėgumu formuoti savo politinę aplinką, jo istorinė figūra šiandien vis dėlto pranoksta mūsų asmenines simpatijas ar antipatijas ir iš to išplaukiančius vertinimus. R. Paksas šiandien nėra vien asmuo, gimęs tada ir tada, mokslus ėjęs ten ir ten, vedęs tokią ir tokią moterį, tada ir tada užėmęs vienokias ar kitokias pareigas. Šiandien, nepaisant jo paties ar jo oponentų valios, jis yra tapęs tam tikru simboliu, savotiška vėliava, kurios paniekinimas sykiu yra ir šiuo simboliu reiškiamų žmonių vilčių bei lūkesčių suniekinimą. Ne žmogų vieni spjaudo, o kiti gina, bet jo ženklu reiškiamą liniją, kryptį, lūkesčius.
Štai kodėl juo aršiau šiandien yra puolamas Rolandas Paksas, juo didesnis jo šalininkų būrys telkiasi po ana vėliava. Kadangi sumindytas, apspjaudytas ir pažemintas lieka ne tiek fizinis asmuo, kiek, kaip rodo vėliausios apklausos ir rinkimų rezultatai, – gana reikšminga Lietuvos visuomenės dalis, savo lūkesčius (pagrįstus ar nepagrįstus – jau kitas klausimas) siejanti būtent su šia vėliava.
Niekas negali jausti laimingas, kai aplink tiek daug nelaimingųjų. Bandymai akis badančia socialinę neteisybę dangstyti „Pakso šmėkla“ yra tik neramios sąžinės neteisus teisinimasis. Galimas daiktas, čia ir reikėtų ieškoti atsakymo į klausimą, kodėl tiek daug rinkėjų ir vėl balsavo už žmogų, kurį pervažiavo jungtinių valstybininkų pajėgų valdomas asfalto lygintuvas. Šio žmogaus patirtyse dalis rinkėjų, matyt, atpažino ir savo potyrius santykiuose su savo valstybe.
Didžiausias šiandienos valstybininkų galvos skausmas – kaip neprileisti R. Pakso prie valdžios Vilniuje. Deja, tai pats lengviausias uždavinys. Sudaryti koalicija be liberaldemokratų – nėra neįmanoma. Blogiau – kitkas. Net ir pašalinus didžiausią rinkėjų pasitikėjimą gavusios frakcijos lyderį iš valdymo grandžių, problemos, nulėmusios būtent tokius balsavimo rezultatus, niekur nedingsta, o ir balsavimo rezultatų panaikinti neįmanoma. Už jų – gyvi žmonės.
Todėl galima tik spėlioti, kokio dydžio nusivylusiųjų pulkai tuomet telksis po šia vėliava 2008 m. Seimo rinkimuose. Ir kaip atrodys Lietuvos politinis kraštovaizdis, jei iš tų mėlynų šiukšlių maišų, kuriuose buvo išnešti V. Uspaskicho kompiuteriai, pavyks ištraukti tik tiek įkalčių, kiek jų rasta „Jangilos“ byloje? O politinis tremtinys – pasitiktas Lietuvoje su trimitais?
Kas tuomet ryšis imti už pavadėlio mešką ir kur ieškos lengvatikių bei dykaduonių, kad ateitų pasižiūrėti?
