Vidmantas Valiušaitis

Pastaruoju metu visuomenės dėmesio susilaukė istorijos, susijusios su vaikų ir šeimų teisėmis. Vaikai per prievartą iš lietuvių šeimų buvo paimti ir Lietuvoje, ir Norvegijoje. Ir daug kam atrodė, kad tai nauja, ligi šiol neregėta praktika – nepateisinamas valstybinių struktūrų skverbimasis į šeimas, kėsinimasis į jų teisę auginti savo vaikus, auklėti juos pagal savo įsitikinimus. Suprantama, kad pasitaiko ir netoleruotino smurto.

„Apsivilkusi raudoną paltą, nešina juoda rankine solidaus amžiaus moteris rengiasi mieste tvarkyti šeimos reikalus. Devyniasdešimtmetė nusišypso: ji niekada neturėjo nuolatinio autobuso bilieto, o piniginėje – tik vairuotojo pažymėjimas. Vėliau ji vikriai nulipa laiptais ir užtikrintai atrakina automobilio „Chevrolet Corsica“ duris, sėdasi už vairo.

Prieš dešimtmetį, per patį diskusijų įkarštį dėl sutarties su amerikiečių bendrove „Williams“ ir „Mažeikių naftos“ perspektyvų, Algirdas Brazauskas davė išskirtinį interviu Laisvosios Europos radijui. Anuo metu tartiems žodžiams dešimtmečio atstumas ir velionio pasitraukimas iš šio pasaulio suteikia naujų prasmių, o drauge – skamba lyg ir patariantis balsas iš Anapus. „Balsas.lt“ pateikia autentišką 1999 m. spalio 26 d. Laisvosios Europos radijo transliacijos tekstą.

Penktadienį iš Lietuvos radijo ir televizijos (LRT) tarybos atsistatydino jos narys žurnalistas Romas Sakadolskis. Pasitraukė žmogus, kuriam žurnalistine patirtimi ir profesinėmis kvalifikacijomis nei taryboje, nei visame LRT panašaus nėra. Dar tik prieš metus Romas žadėjo kovoti dėl „žodžio laisvės“ LRT, o šiandien jau matome kuo ta kova pasibaigė. Tiesa sakant, kitko vargu ar galima buvo laukti.

Lygiai prieš dešimtį metų – 1999-ųjų birželio 26-ąją – Viernheime, Vokietijoje, eidamas aštuoniasdešimt pirmuosius metus, mirė lituanistas ir pedagogas, literatūros tyrinėtojas ir filosofijos mylėtojas, pasižymėjęs ateitininkas ir visuomenininkas, Frankfurto universiteto dėstytojas Vincas Natkevičius (1918-1999). Prezidentas Valdas Adamkus užuojautos laiške velionio žmonai Irenai rašė: „Netekome iškilaus lietuvybės puoselėtojo, ilgus metus buvusio Vasario 16-osios gimnazijos direktoriumi, d...

Velykos yra džiaugsminga pavasario šventė, sklidina naujos gyvybės pumpurų, blausių pirmųjų žiedų, raštuotų ir spalvingų margučių, iškilmingų bažnytinių apeigų. Ši šventė daugeliui žmonių siejasi ir su maloniu pasižmonėjimu, sočiomis vaišėmis ir šventinės atvangos pramogomis. Buitinė Velykų švenčių plotmė Lietuvoje vyrauja. Ji reikalinga. Ji padeda žmogui nusipurtyti kasdienybės dulkes, atsitolinti nuo nepabaigiamų darbų, akimirkai stabtelėti ties gyvybės pergalės prieš mirtį pažadu.

„Ar žemę pabučiuosi, ar mūkelę, tai lygūs bus atpūskai“, – sakydavo mūsų senoliai. Žemės šventumo kultas jų sąmonėje buvo natūralus ir savaime suprantamas. Motina maitintoja, iš kurios žmogus kyla ir jon sugrįžta, prie kurios glaudžiasi visa esybe, visa būtim, yra šventa. Todėl gerbiama, branginama ir mylima. Todėl ir ginama, dėl jos aukojamasi, nes ji – žmogiškosios egzistencijos pamatas. Žemės kultas išliko gyvas lietuvių tautoje net ir po to, kai kelios kartos tapo nuvarytos nuo žemės.

Perskaitęs Edmundo Ganusausko knygą apie prieš metus žuvusį talentingą lietuvių oro akrobatikos lakūną Vytautą Lapėną (E. Ganusauskas, „Vytautas Lapėnas“. – Vilnius: Interkelias, 2008, 213 p.), pagalvojau: kodėl taip yra, kad mūsų kultūros tradicijoje talentingo, kilnaus, kraštui reikalingo, nusipelniusio žmogaus pirmiausia turi nelikti, kad visuomenė apie jį sužinotų plačiau? Daugelis žino, kad V. Lapėnas (1958-2008) buvo talentingas pilotas, laimėjęs Lietuvos, Sovietų Sąjungos, Europos bei p...

Seimo Etikos ir procedūrų komisija turi darbo. Prieš Kalėdas ji vienabalsiai konstatavo, kad Seimo narys konservatorius Egidijus Vareikis, dėstytojaudamas aukštosiose mokyklose, vykdė nesuderinamas su Seimo nario mandatu pareigas ir pažeidė Seimo statuto bei Konstitucijos nuostatas.

Apžvalgininkai šiandien kelia klausimą: kam buvo naudingos riaušės Vilniuje? Abejoti netenka, kad jos kažkam buvo naudingos, kadangi tam, kas nenaudinga, iš anksto nesiruošiama. O kad nevaldomam siautėjimui gatvėse buvo pasiruošta – akivaizdu. Ir tai patvirtina ne vien provokuojančiu elgesiu išsiskyrę demonstrantai. Kam riaušės buvo nenaudingos? Lengviau atsakyti į klausimą, kam riaušės buvo nenaudingos. Jos nenaudingos buvo visų pirma Lietuvai.

Pretendentų į teisėjus atrankos komisija pirmadienį paskelbė, kad labiausiai tinkamas kandidatas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (LVAT) pirmininko pareigoms - Virgilijus Valančius, jau anksčiau šešerius metus (2002-2008) šias pareigas ėjęs teisėjas. Tiesą sakant, būtų labai nuostabu, jeigu komisija būtų nusprendusi kitaip.

Praėjusią savaitę Prezidentas Valdas Adamkus, pasirašydamas šių metų biudžetą ir jį lydinčias įstatymų pataisas, vetavo ir grąžino Seimui du teisės aktus – juridinių asmenų automobilių apmokestinimo ir pensijų sistemos reformos pakeitimo bei papildymo įstatymus. Ateinančią savaitę parlamentas rengiasi juos pakartotinai svarstyti.

Ne taip seniai vienas apžvalgininkas, „traukdamas per dantį“ paskubomis, be gilesnės analizės ir tvirtesnio pagrindimo rengiamas mokesčių sistemos pataisas, juokais pasiūlė apmokestinti šaldytuvus ir dulkių siurblius: girdi, dar daugiau įplaukų ateitų į biudžetą. Ir ką jūs sau manote? Truko praeiti vos trys savaitės ir tuo patarimu buvo pasinaudota – Kalėdų išvakarėse buvo pranešta, jog ketinama apmokestinti visus automobilius.

„Važinėdamas šią vasarą po Lietuvą, užtėmijau, kad piemenukai (paleisti ant vasaros iš pirmamokslinyčių mokintiniai1) stengiasi kaip įmanydami kalbėti tarp savęs maskoliškai ir noriai rašinėja ant sienų ir tvorų maskoliškai taipgi, bet tokius žodžius, kuriuos galima išgirsti vien tikt nuo maskoliškų kareivių. Tėvai, nesuprasdami nieko, džiaugiasi, kad jų vaikeliai „mokinti“, nes jau moka ir kalbėti kitoniškai, ir da rašyti.

„Nepriklausomą gyvenimą Lietuva pradėjo 1990 m. kovo 11 d., bet kova dėl laisvės dar nėra pasibaigusi“, – 1999-aisiais rašė Juozas Kojelis, egzodo žurnalistas, įdėmus gyvenimo stebėtojas ir ištvermingas jo komentatorius, savo apžvalgas bei straipsnius reguliariai skelbiąs išeivijos bei Lietuvos spaudoje jau gerą pusšimtį metų. Lietuvon, beje, sugrįžęs netrukus po Kovo 11-osios. Galėjo uždirbti 1 mlrd.

Neseniai viename savo komentarų minėjau, kad reformas užsimojusi vykdyti Permainų koalicija veiklą pradėjo nuo gero darbo – atlyginimų mažinimo sau. Seimo statuto pataisai, kuri leistų sumažinti paskutinėmis nuėjusio Seimo darbo valandomis paskubomis padidintus parlamentarų bei Vyriausybės narių atlyginimus, po pateikimo buvo pritarta. Lūkesčiams, jog naujasis Seimas ras jėgų elgtis padoriau, išsipildyti, deja, nebuvo lemta.

O man vis dėlto A. Patacko straipsnis tam tikra prasme patiko. Padeda geriau suprasti pozicijas ir vertybes, pažinti raiškos motyvaciją ir argumentacijos išteklius. Kalbėdami apie kitus mes pirmiausiai ir daugiausiai pasakome patys apie save. Jeigu sakyčiau, kad labai apsidžiaugiau perskaitęs tą straipsnį – būtų netiesa. Algirdas pasakė apie save aiškiai per daug.

Ketinau šį savo komentarą rašyti apie skambų prezidento pareiškimą, esą, jis nepritariąs Seimo narių atlyginimų didinimui, tačiau kai tik nuėjusiojo Seimo priimtas įstatymas atsidūrė ant jo darbo stalo, nė akimirkos nedvejojęs jį pasirašė. Vertas aptarimo, nors, tiesą sakant, jau rutina tampąs Lietuvos valstybės vadovo politinės raiškos „standartas“: žodžiais – kilti sakalu, veiksmais – leistis naminiu paukščiu.

Demokratinių šalių praktikoje yra nusistovėjusi tradicija, kad kritikuoti naujai išrinktą valdžią bent šimtą dienų nedera. Ir tai suprantama: kritikuoti darbo nepradėjusiųjų ir net neturėjusių progos parodyti, ką jie sugeba, yra ne tik neetiška, bet tokio pobūdžio kritika kelia abejonių visų pirma pačios kritikos intencijų skaidrumu ir geranoriškumu.

Rinkimus laimėjusių keturių partijų koalicija šiandien turėtų paskelbti visą kandidatų į ministrus sąrašą. Nepriklausomai nuo dar neįvardintų vieno kito kandidato pavardžių, jau dabar aišku, kad ministrų kabineto personalinė sudėtis gerokai skirsis nuo tos, kuri buvo linksniuojama prieš rinkimus, kaip „šešėlinis“ opozicinių jėgų socialdemokratų vadovaujamai vyriausybei kabinetas.

Šeštadienį Sąjūdžio pirmeiviai Vilniaus akademiniame dramos teatre paminėjo prieš dvidešimt metų Vilniaus sporto rūmuose įvykusį Sąjūdžio suvažiavimą. Tai buvo įvykis, kuris per dvi dienas pakeitė nelaisvės metais įbaugintą ir pasitikėjimo savimi nustojusią Lietuvą.

„Mūsų tautai teks nuolatos stovėti sargyboje. Negalėdami kiekybe susilyginti su savo gausingais kaimynais, mes privalome iškelti kiekvieno lietuvio kokybę“, – vos tik atgavus nepriklausomybę, dar 1922 m. straipsnyje „Baltijos pajūris – būsimasis civilizacijos centras“ rašė Kazys Pakštas (1893-1960), geografas, keliautojas, universiteto profesorius, visuomenės veikėjas, toli siekusių pranašingų įžvalgų autorius. Erdvinis akiratis „Ne toje jūroje Vytautas žirgą plukdė! – skelbė Kazys Pakštas.

Seimo rinkimai baigėsi, balsai suskaičiuoti, mandatai išskirstyti, susitarimas formuoti valdančiąją koaliciją pasirašytas. Ją sudarinės būtent tos partijos, kurias ir minėjau kaip potencialias koalicijos partneres tuojau po pirmojo balsavimo rato. Vis dėlto pasirašyti susitarimą formuoti valdančiąją koaliciją, be abejo, yra žymiai lengviau, negu ją suformuoti.

„Pas mus yra blogiau nei karo stovis: tai absoliutus įstatymo ir teisės paneigimas. Matydami tai svetimieji, dažniausiai vokiečiai, kalba apie Belagerungszustand (apsiausties padėtį – V.V.). Juk nuėmus karo stovį, valdymo metodai nepakitės, sauvaliavimas, anarchija eis kaip ėję didyn.“ Ne, čia ne apie dabartinę Lietuvą, karo padėties pas mus dabar nėra.

Lietuvos rinkėjai politikams vakar pasiuntė labai aiškų signalą: jie yra nepatenkinti dabartine reikalų padėtimi valstybėje ir nori permainų. Tačiau tą nepasitenkinimą išreiškė nevienareikšmiai. Visų pirma, didžioji dalis rinkėjų – daugiau nei pusė visų turinčiųjų teisę balsuoti asmenų – iš viso į rinkimus nėjo. Negalutiniais VRK duomenimis, nebalsavo net 52,2 procento pilnamečių Lietuvos piliečių. Tai pats žemiausias pastarųjų metų rodiklis tarp visų Europos Sąjungos valstybių.

Politinės diferenciacijos ženklai, pasak Juozo Brazaičio, atsispindi pirmiausia politinių partijų programose. Programa — tai lyg politinės grupės veidrodis: ji parodo, ko grupė siekia ir kokiomis priemonėmis. Nenuostabu, kad partijų programas vertina ekspertai, politologai, žurnalistai, daro išvadas, padeda susiorientuoti rinkėjams, kurie patys galbūt neturi tiek laiko įsigilinti, kritiškai jas įvertinti.

Prieš dvejus metus – 2006 m. rugsėjo 23-ąją – Lietuvos žemėn sugrįžo palaikai žmogaus, ištarusio garsiąją frazę: „Lietuvi, tebūnie Tau pirmaisiais tėvas ir motina, bet virš jų tebūnie Tau Tavo tėvynė Lietuva.“ Gyvenimo ironija: Mykolo Krupavičiaus (1885–1970) – kunigo, publicisto, tarpukario Lietuvos politiko ir valstybininko – palaikai sugrįžo savojon žemėn metu, kada dešimtys tūkstančių lietuvių neatsigręždami bėga iš šalies, kurią jis ragino branginti labiau nei tėvą ir motiną.

Kortų, kurias rankose laiko Europa savo gruziniškame pokeryje su Rusija, derinys yra silpnas, o žaidimas partnerį ima dominti vis mažiau, pastebi britų dienraštis „Times“ ir šią savo išvadą grindžia naujai besiklostančia pasaulinės geopolitikos architektūra.

„Šaunuolė Rūta. Šmaikščiai su sarkazmu, viską sudėliojo į savo vietas“, krykštauja pasitenkinimu R. Grinevičiūtės talento gerbėjas-komentatorius, atpažinęs jos rašinyje (http://www.alfa.lt/straipsnis/c84385) savo paties „sielos šauksmą“. Mat, toji šaunuolė „sugėdino“ ir „demaskavo“ vis nepataikančius į „chorinio  dainavimo“ natą A. Račą, V. Valiušaitį, R. Staselį.

„Turiu tik vieną akį, todėl kartais galiu ko nors nepastebėti; bet aš tikrai nematau to ženklo“, – sakė Horacijus Nelsonas, garsus anglų laivyno admirolas, net ir su viena akim 1801 m. mūšyje prie Kopenhagos sunaikinęs danų laivyną. Gruzijos prezidentas Michailas Saakašvilis turi dvi akis, bet panašu, kad ir su abiem jis kažką pražiūrėjo.

Perskaitęs blaivų ir racionalų Vytauto Rubavičiaus straipsnį apie mūsų europinius lūkesčius ir rūpesčius, šiek tiek nustebau patyręs, kad tekstas susilaukė gan piktų ir atkaklių komentarų. Nemanau, kad komentatoriai pakankamai įsigilino į straipsnio autoriaus teiginius ir teisingai interpretavo jo mintis. Pasistengsiu jas papildyti.

Prezidentas Valdas Adamkus praėjusią savaitę pasakė kalbą Seime. Tarptautinėje konferencijoje „Berlyno sienos griuvimas: nuo Budapešto iki Vilniaus“ valstybės vadovas kalbėjo apie Sąjūdį, minintį savo 20-ties metų sukaktį.

Lietuvos kariuomenę įprasta buvo laikyti viena iš nedaugelio valstybės gyvenimo sričių, kuriose pavyko pasiekti daugiau ar mažiau tarptautinius standartus atitinkančius kokybės kriterijus. Suprantama, kad iki valstybės reikmes ir tarptautinius partnerius tenkinančios padėties – dar ilgas kelias, tačiau palyginus krašto apsaugos rūpesčius su, tarkim, švietimo ir mokslo, kultūros ar sveikatos apsaugos problemomis, čia – „tobulas“ rezultatas.

Vienas įdėmus komentatorius, nureikšminęs mano pastebėjimą apie lietuvių pasipriešinimą nacių pastangoms okupacijos metais sudaryti Lietuvoje SS legioną, kai kitos vokiečių okupuotos šalys to neišvengė, nepranoktu rezistencijos pavyzdžiu iškėlė suomius, pastačiusius Mannerheimo liniją ir sustabdžiusius Stalino kariaunos žygį į Helsinkį 1940-taisiais. Štai, girdi, tikrosios narsos pavyzdys, kai „nedidukė valstybėlė“, tuo metu turėjusi apie 4 mln.

Vytauto Landsbergio ir Alvydo Nikžentaičio ginčas Lietuvos istorijos temomis tik iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti kaip dviejų skirtingų profesijų atstovų – politiko ir istoriko – nevienodų patirčių problema. Žvelgiant giliau – nesusikalbėjimas konceptualus: istoriniams faktams mėginama suteikti skirtingas prasmes ir šios nevienodos traktuotės toli pranoksta šiandienines politines aktualijas.

Amerikiečių rašytojas ir diplomatas Washingtonas Irvingas (1783-1859), vienas pirmųjų amerikiečių kūrėjų sulaukusių pripažinimo Europoje ir daug prisidėjusių prie tų dviejų kultūrų suartinimo, yra palikęs sparnuotą posakį: „Didieji protai kelia sau tikslus, kiti žmonės vadovaujasi savo norais“. Laimingos tautos, kurios turi tokio masto asmenybių. Ir vargas toms, kurios neįstengia išsiugdyti didžių protų ar nebeatsimena tų, kurie šito verti.

Seimo pirmininkas – jau atiduoda įgaliojimus. Ministras pirmininkas – dar laikosi, bet jau rašo kalbą „išstojimui“ Seime ir ruošia atsakymus į laukiančios parlamentinės kvotos, vadinamos interpeliacija, klausimus. Prezidentas, kaip paprastai, laikosi tyliai. Tik šįsyk jo tyla – nepaprasta. Kodėl? Apie tai – vėliau. Vis dėlto visi šie politinės scenos paveikslai nublanksta prieš kitą drobę, kurios autorius – namų arešte laikomas Viktoras Uspaskich.

Kai kurios E. Aleksandravičiaus rašinių mintys pažadino ir man minčių, kuriomis norėčiau pasidalyti su „Balsas.lt“ skaitytojais. Būdingas dabartinės viešosios raiškos požymis – Lietuvoje beveik nėra konstruktyvių diskusijų. Jokiais klausimais – politikos, ekonomikos, švietimo, kultūros. Čia įprasta priiminėti sprendimus. Pirmiausiai – kokiame nors „valstybininkų“ ratelyje, paskiau – organizuojama „piaro“ kampanija spaudoje, pagaliau – duodama patvirtinti Seimui.

Nors profesionalaus meno Lietuvoje lieka vis mažiau, teatras dominuoja visur: politikoje, atominės elektrinės statybose, švietimo ir sveikatos apsaugos sistemose.

Ką pasakytų „prikelti iš kapų ir išvydę šiandienę padėtį“ anos deklaracijos signatarai?Bronius Nainys, buvęs Pasaulio lietuvių bendruomenės pirmininkas ir įdėmus Lietuvos politinio gyvenimo stebėtojas, Vasario 16-osios proga iškėlė retorinį klausimą: ką pasakytų „prikelti iš kapų ir išvydę šiandienę padėtį“ anos deklaracijos signatarai? To, žinoma, niekada nesužinosime, lygiai kaip vargu ar kada nors dėl to ir sutarsime, kadangi net ir apie istoriją kalbančiųjų lūpomis pirmiausiai byloja dabart...

Prezidentui – nepavydėtinas pasirinkimas: stoti „Leo LT“ pusėn ir išsistatyti „pasibaigusios garantijos politikų“ vitrinoje ar vetuoti įstatymą, užkliudyti didžiulį privatų interesą ir užsitraukti rūstybę tų, kurie žarsto didelius pinigus ir kontroliuoja viešėją erdvę? Seniai niekas nebeslepia, kad šio neskaidraus sandėrio esmė – jokie ne nacionaliniai interesai, o tik pelnas. Dar daugiau.

Šiemet minėsime šimtmetį nuo dviejų itin ryškių, Lietuvai išskirtinai nusipelniusių ir vis dar iki šiol tinkamai visuomenei neatskleistų asmenybių, kurių gyvenimo pavyzdys ir pasiūlytos idėjos iki šiol tebėra reikšmingas visuomeninio atsinaujinimo ir valstybės sąrangos tobulinimo išteklius.

Praėjusiais metais Regioninių kultūrinių iniciatyvų centras išleido įspūdingą knygą – kunigaikščio Mykolo Kleopo Oginskio – įžymaus valstybininko ir politiko, paskutiniojo LDK iždininko, diplomato, vieno iš 1794 m. sukilimo vadovų Lietuvoje, pagaliau populiarumo neprarandančių valsų, maršų, mazurkų, garsiojo polonezo „Atsisveikinimas su tėvyne“ autoriaus – „Atsiminimų“ pirmąjį tomą.

Rašytojas ir disidentas Andrejus Siniavskis, ekscelencijos arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus bendražygis, Sovietų Sąjungoje persekiotas ir kalintas, vėliau ištremtas į Vakarus, tapęs Sorbonos universiteto Paryžiuje profesorium, į žmogaus būseną pasaulyje žvelgė kaip į tikėjimo Dievu santykį: „Reikia tikėti ne dėl seno įpročio, ne dėl mirties baimės, ne šiaip dėl ko nors, ne todėl, kad mus kas nors verčia ar mums grasina, ne dėl humanistinių principų, ne sielai išgelbėti, ne originalumo dėlei.

„Kada žadi grįžti Lietuvon?“ – vienas kolega neseniai pasiteiravo savo dukters, jaunos moters, jau keletą metų sėkmingai dirbančios ir kylančios karjeros laiptais vienoje iš vyriausybinių Šiaurės Amerikos įstaigų. Sulaukė aiškaus atsakymo: „Tada, kada žmogus Lietuvoje bus pradėtas gerbti ir vertinti.“ Atsakymas daugeliui žmonių, matyt, suprantamas ir įtikinamas.

Prieš kelis dešimtmečius Juozas Brazaitis, subtilus literatūros vertintojas ir pasižymėjęs rezistentas, viename laiške bičiuliui į Europą, sveikindamas jį vardinių proga, palinkėjo bent vienu atžvilgiu „suamerikonėti“ – prisiimti taip mėgiamą amerikiečių gyvenimo principą „take it easy“. Ir čia pat patikslino: „lietuviškai verčiant tai reikštų „plevatj na krovatj…“ (spjauti į patalus, rus.

Prieš kelis dešimtmečius Juozas Brazaitis, subtilus literatūros vertintojas ir pasižymėjęs rezistentas, viename laiške bičiuliui į Europą, sveikindamas jį vardinių proga, palinkėjo bent vienu atžvilgiu „suamerikonėti“ – prisiimti taip mėgiamą amerikiečių gyvenimo principą „take it easy“. Ir čia pat patikslino: „lietuviškai verčiant tai reikštų „plevatj na krovatj…“ (spjauti į patalus, rus.

Lietuvos radijo ir televizijos generalinis direktorius Kęstutis Petrauskis prieš mėnesį Europos Komisijos atstovybės Lietuvoje surengtoje konferencijoje Druskininkuose pristatė LRT pasiekimus: gerėja laidų kokybė, didėja vartotojų auditorija ir įstaigos pajamos, visuomeninis transliuotojas labiau įsiklauso į visuomenės reikmes bei lūkesčius.

Prieš septynerius metus teko rengti didelio malonumo suteikusią knygą „Širdis – Lietuva. Ambasadorius Vytautas A. Dambrava diplomatinėje tarnyboje“. Rinkdamas medžiagą jo biografijai, turėjau unikalią progą perskaityti šūsnis amerikiečių diplomatų „tarnybiniam naudojimui“ skirtų dokumentų, liečiančių įvairiausius V. Dambravos profesinės raiškos aspektus.